– Kaip vertinate Tarmių metų iniciatyvą?
– Dvejopai. Gerai atkreipti dėmesį į tarmes. Ypač miestiečių, miesto jaunimo dėmesį. Tačiau kartu proginės iniciatyvos, minėjimai man atrodo truputėlį valdiški ir gerokai atitrūkę nuo realybės.
– Tai kokia šių dienų tarmių vartojimo realybė?
– Žmonių deklaruojamos nuostatos apie tarmes skiriasi nuo tikrojo jų vertinimo. Kai paklausi apie tarmes, jų reikalingumą, dauguma pasisako teigiamai ir pabrėžia, kad tarmes būtinai reikia išsaugoti. Tačiau tyrimai atskleidė, kad iš tiesų žmonės galvoja kitaip.
Profesorės Meilutės Ramonienės vadovauto projekto „Miestai ir kalbos“ rezultatai parodė, kad 90 proc. didžiųjų miestų gyventojų pritaria, kad „tarmės yra turtas, jas reikia išlaikyti ir vartoti“ ir tiek pat jų nesutinka, kad „tarmės nesuderinamos su moderniu gyvenimo būdu“, 70 proc. prieštarauja, kad „tarmių vartojimas tinka kaimo, o ne miesto gyventojams“. Vadinasi, viešai mes pasisakome už tarmes.
Tačiau tai – idealizuotas tarmių vertinimas, labiau būdingas miestiečiams, o ne tiems, kurie iš tiesų jas vartoja ir kuriems tai kartais turi pasekmių.
– Žmonės varžosi kalbėti tarmiškai?
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Loreta Vaicekauskienė |
– Regionuose tarmiškai kalbantys žmonės prisipažįsta, kad mieste vengia prabilti tarmiškai, nes nenori sulaukti išskirtinio aplinkinių dėmesio. Išgirdę tarmišką šnektą miestiečiai dažnai atsisuka, klausia, iš kokio krašto kalbėtojas, prašo pakartoti žodžius, kartais ir pataiso.
Taip pat dažnas regionų gyventojas yra įsitikinęs, kad savivaldybėje ar su meru tarmiškai kalbėti nevalia – nors ten visi tą tarmę supranta, ja kalba ir puikiai ją moka.
Taigi egzistuoja tam tikros ribos, kada ir kur tarmė gali būti vartojama: tarmiškai geriau kalbėti privačioje aplinkoje, ne mieste ir ne su aukštesnį socialinį statusą turinčiais žmonėmis.
Regionuose tarmiškai kalbantys žmonės prisipažįsta, kad mieste vengia prabilti tarmiškai, nes nenori sulaukti išskirtinio aplinkinių dėmesio.
– Kas nubrėžia tas socialines ir geografines tarmių vartojimo ribas?
– Įprotis ir nusistovėję neigiami stereotipai. Su kolegomis projekte „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“ aiškinomės skirtingų regionų moksleivių nuostatas apie įvairias kalbos atmainas, taip pat – ir apie tarmes. Moksleiviai gavo pluoštą kortelių su teigiamomis ir neigiamomis asmens savybėmis ir turėjo jomis apibūdinti tipišką tarmiškai kalbantį žmogų.
Tyrimas parodė, kad tarmiškai kalbantys žmonės laikomi kaimietiškais, senamadiškais, senatviškais, neišsilavinusiais, siaurų pažiūrų. Bet kartu išryškėjo tam tikras vietos prestižas – mokiniai jų pačių tarme kalbantį žmogų įvertino kaip įdomų, nuoširdų, šiltą, linksmą.
Mes, mokslininkai, tai interpretuojame kaip paaiškinimą, kodėl tarmės išlieka ir yra gyvos savo aplinkoje – tose privačiose erdvėse su sau lygiais žmonėmis. Tačiau konkurencinėje kovoje su bendrine, miesto, vieša kalba ir aukštesnio socialinio statuso pašnekovais tarmės pralaimi.
– Kaip reikėtų populiarinti tarmes? Ar tarmiškas kalbėjimas galėtų tapti madingas?
– Tarmių metai ir yra skirti kurti madai – organizuoti įvairius renginius tarmiškai. Bet tai trumpalaikės proginės akcijos, nebūtinai susijusios su kasdieniu šiuolaikinio žmogaus gyvenimu.
Neigiamus visuomenės stereotipus atspindi, o kartu ir stiprina, įvairios televizijos šou laidos, kur kuriami tarmiškai kalbantys personažai nevykėliai.
Kai klausiame žmonių, dažnas yra girdėjęs ar matęs laikraštyje, vietos televizijoje rašant ir kalbant tarmiškai. Bet dažniausiai tai būna skirta etnografiniams dalykams, kultūros paveldui ir nebūtinai patraukia vartotoją. Jeigu norime, kad tarmė išliktų, reikia diegti požiūrį, kad kalba yra įvairi ir kad žmonės nebijotų kalbėti tarmiškai.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje pradinukai mokykloje gali kalbėti tarmiškai, jų kalbos niekas netaiso, kad vaikai kuo geriau išmoktų tarmę. O Slovėnijoje per radiją į žmones kreipiamasi tarmiškai normalioje, ne etnografijai skirtoje, laidoje, nes laikomasi nuostatos, kad reikia kalbėti klausytojams jų kalba.
Neigiamus visuomenės stereotipus atspindi, o kartu ir stiprina, įvairios televizijos šou laidos, kur kuriami tarmiškai kalbantys personažai nevykėliai. Visi žino „Dviračio šou“ rodomus kaimiečius su guminiais batais ir šakėmis mieste – tai akivaizdus stereotipas, kad tarmė yra kaimietiškumo ženklas ir mieste nedera.
Arba atkreipkite dėmesį į animacinius filmus – jei personažas kvailas, jis dažnai įgarsinamas stilizuota tarme. Pavyzdžiui, Šiauliuose mokiniai mums pasakojo, kad nuvažiavę į kitus miestus vengia kalbėti šiaulietiškai, nes jų akcentas kitiems primena matytus komiškus personažus ir dėl to jie sulaukia pašaipų.
Tačiau, kai aukšto visuomenės statuso žmogus kalba tarmiškai, tai teigiamai veikia žmonių nuomonę. Tarkim, provincijoje labai didžiuojamasi, jei meras arba koks kitas aukštas valdžios atstovas kalba tarmiškai. Tai pakelia tarmę į aukštesnį socialinį lygmenį, stiprina pasitikėjimą savimi.
Vis dėlto mūsų kalbos politikos nuostata yra vienareikšmiška – tarmės laikomos didele vertybe ir saugotinu kultūros paveldu, bet viešumoje, žiniasklaidoje vartotina tik bendrinė, griežtai norminė kalba.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Loreta Vaicekauskienė |
– Galbūt reikėtų keisti lietuvių kalbos politiką, tarmėms suteikiant didesnę vartojimo laisvę?
– Kalbos politika gali skatinti toleranciją įvairovei, bet tada jau reikia didelių reformų. Turime leisti vaikui laisvai kalbėti savo kalba mokykloje ir vertinti, kaip jis reiškia mintis, nebijoti kalbinių kodų maišymo. Turime mokinio per lietuvių kalbos egzaminą nebausti, jei jo kalboje natūraliai nuskamba tarmės ypatybių.
Negaliu pamiršti, kaip vieno mažesnio miesto mokykloje su manimi tarmiškai kalbėjusį vaiką mokytoja kumštelėjo: „Kaip tu čia prie žmogaus tarmiškai kalbi, pasigėdyk.“ Lietuvių kalbos mokytojai dažnai taiso tarmiškai kalbančius mokinius, nes jie turi mokyti tik bendrinės kalbos.
O juk tarmė – ta pati gimtoji lietuvių kalba, kuri objektyviai neturi geresnės nei blogesnės vertės, tik, gaila, gali turėti neigiamą asociaciją.
– Ar tarmių vartojimas mokyklose neturėtų neigiamos įtakos augančios kartos bendrinei kalbai?
– Tikrai ne. Bendrinę kalbą ir taip palaiko labai aiškus prestižas. Jo neatimsi iš standartizuotų visuomenių – tai galioja beveik visoje Europoje. Kelios kalbos atmainos niekada netrukdo viena kitai, o tai, kad vartosenoje vienu metu pasitaiko skirtingų variantų, yra visiškai natūralus ir normalus reiškinys.
Miestas, viešuma, žiniasklaida, aukštesnis socialinis statusas – visos šios erdvės formuoja savaiminę paskatą mokytis bendrinės kalbos. O jei dar vaikas nebijos kalbėti savo tarme, jo kalba ir lietuvių kalba apskritai bus tik turtingesnė.
