Kapitonas Aivaras Pliatkus, vadovavęs lietuvių karių komandai, kuri keturis mėnesius dalyvavo Europos Sąjungos (ES) misijoje ATALANTA ir nuo Somalio piratų saugojo
Pasaulio maisto programos laivą, LRT radijui pasakojo, kaip atpažinti, kuria valtimi plaukia piratai, kokie galimi laivų vadavimo scenarijai ir kaip piratams gali būti perduodamos išpirkos.
„Teko matyti, kaip pinigai tiesiog atskraidinami iki laivo lėktuvu arba sraigtasparniu ir išmetami, su parašiutais nuleidžiami lagaminai tiesiai ant denio“, – pasakoja A. Pliatkus.
– Gerbiamas kapitone, juk Jūsų sausumos kariai pateko mėnesiui į laivą. Kaip ten sekėsi? Teko girdėti, kad pagrindiniu priešu tapo ne piratai, o jūros liga...
– Aš tai pavadinčiau ne tiek liga, kiek sindromu. Jis pasireiškia esant didesniam bangavimui. Teko su tuo susidurti pirmą operacijos mėnesį. Tenykščiame regione per metus būna du vėjuoti periodai, mes atvykome kaip tik besibaiginėjant vienam iš jų. Dar mėnesį mus kaip reikiant pasupo, todėl ne keista, kad kažkam teko patirti ir šitos ligos nemalonumų...
– Prisiminkime tradicinius filmus apie piratus: plaukia didelis, grėsmingas laivas, iškelia juodą vėliavą su kaukole ir puola. O kaip yra šiandien? Kokie yra modernūs piratai, ypač prie Somalio krantų?
– Šių dienų situacija kiek pakitus. Jeigu kalbėtume apie didelį medinį laivą, kaip esame įpratę matyti filmuose, tai jis šiais laikais greičiausiai pasitarnautų kaip motininis laivas. Būna atvejų, kad piratai užgrobia tokius laivus (kad ir vietos žvejybinius medinius laivus) ir naudoja juos kaip tam tikrą bazę, kurioje apsistoja, plaukia gilyn į vandenyną ar
Adeno įlanką, plūduriuoja ilgą laiką – su turimomis atsargomis gali išbūti iki mėnesio. Jie iš ten vykdo savo operacijas. Galimas toks veiksmų variantas, kad jie iš to laivo sėda į mažesnes valtis, katerius, kuriuose sumontuotas vienas galingas arba net du galingi varikliai, kad išvystytų reikiamą greitį ir pavytų laivus. Taip vykdoma ataka, naudojant mažesnes valtis. Didelis laivas tokiu atveju galėtų pasitarnauti tik kaip tam tikra bazė, jis populiariai vadinamas anglišku terminu „mothership“.
– Kaip atskirti, kad štai – plaukia piratai. Jie juk turbūt vis tiek būna užsimaskavę. Kada išaiškėja, kad puls laivą? Kaip tai vyksta?
– Taip, teisingai pastebėjote, kad jie vis dėlto būna užsimaskavę. Maskuojasi dėl vienos paprasčiausios priežasties – piratavimas pasauliniu mastu yra pripažintas nusikaltimu, todėl bet kokiu atveju jie negali veikti atvirai, antraip būtų sulaikomi iškart, todėl maskuojasi.
Požymiai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, yra neįprastai didelis kiekis žmonių vienoje valtyje. Tarkim, žvejų valtyje sėdėtų du trys žmonės, ne daugiau, tai piratavimo atveju jų jau gali būti penki. Žinoma, labai išduodantis požymis, kaip jau minėjau anksčiau, yra du varikliai. Jei sumontuoti du varikliai, tai reiškia, kad valtis nėra skirta tik žvejybos tikslams, nes žvejoti tokiu galingu varikliu nereikia.
Dar vienas bruožas – jei pastebime, kad valtyje yra kopėčios. Jos turi būti gana ilgos – 6–8 metrų, nes krovininiai laivai aukšti. Atviras ginklų demonstravimas taip pat išduotų, kad jau turite reikalų su piratais.
Bet kokiu atveju iki pat paskutinio momento, kai jau nusprendžiama pulti konkretų laivą, tuos požymius labai sunku pastebėti, nes dažniausiai maskuojamasi žvejyba.
– Ar piratai dažniausiai puola žvejybos laivus, ar nuo piratų nukenčia ir turistai? Kokie būna grobimo mastai?
– Mastai buvo labai padidėję 2008 m., paskui 2011 m. ši veikla buvo išplitusi. Mūsų misijos pabaigoje 2013 m. gruodžio 1 d. tais metais nebuvo nė vieno užgrobto laivo, iš seniau buvo laikomas tik vienas užgrobtas laivas. Taigi ši situacija po truputį tampa suvaldoma. Negaliu sakyti, kad piratavimo fenomenas išnykęs. Anaiptol.
Mums dalyvaujant operacijoje buvo ne vienas bandymas užgrobti laivus. Tai buvo ne žvejybiniai laivai, dažnu atveju – naftos produktus gabenantys tankeriai. Jie patys populiariausi, jei taip galima įvardinti, nes gabena labai brangų krovinį, už kurį būtų galima paprašyti labai didelės išpirkos.
– Jeigu jie tą tankerį apiplėšia arba pagrobia, paima įkaitų, šie šaukiasi pagalbos, ir, tarkim, tai išgirsta kitas laivas, tai pavyti piratus yra labai sunku, ypač jei jie turi įsimontavę du variklius. Ar kaip?
– Matote, jei jau jie užgrobia laivą, jie iš ten tikrai niekur nebėga. Jeigu jūsų pristatytas scenarijus išsipildytų, tai plaukti civiliniam laivui šalia tos vietos būtų netgi kenksminga – jis pats rizikuotų būti užgrobtas.
– Aš turiu omenyje, jeigu, tarkime, netoliese būtų koks karinis laivas, ar jis atskubėtų į pagalbą?
– Na, taip, nuo to momento, kai piratai užgrobtų laivą, jau klausimus pradėtų spręsti kariškiai. Žinoma, viskas priklausytų nuo situacijos. Yra du scenarijai. Vienas iš scenarijų – kai piratams pavyksta užgrobti įgulą, paimti įkaitais žmones.
Absoliuti dauguma tokių atvejų prasideda ir baigiasi derybomis, dažnu atveju tai baigiasi išpirkomis.
Kitas scenarijus – jei vis dėlto įgulai pavyksta kažkur saugiai pasislėpti laivo denyje, patalpose. Dažnai laivų savininkams, valdytojams rekomenduojama įrengti laivuose vadinamąsias citadeles, saugias patalpas, kur kritiniu atveju visa įgula galėtų susirinkti ir išvengti paėmimo įkaitais. Tokiu atveju, labai tikėtina, galima sulaukti kariškių šturmo – laivas paprastai būna išvaduojamas be rimtesnių nuostolių.
– Kokio dydžio išpirkų reikalauja piratai? Ir kaip jie reikalauja, kad tos išpirkos būtų pateiktos? Ar pervedimai banke ar tiesiogiai – grynieji?
– Prisipažinsiu – nesu didelis tų dalykų ekspertas. Bet besiruošdamas misijai turėjau informacijos, kad išpirkos gali siekti iki 10 mln. dolerių, tokie didžiausi skaičiai buvo įvardinti. Kaip suprantu, viskas priklauso nuo derybų. Teko matyti, kaip pinigai tiesiog atskraidinami iki laivo lėktuvu arba sraigtasparniu ir išmetami, su parašiutais nuleidžiami lagaminai tiesiai ant denio. Labai abejoju, ar vykdomi kokie nors bankiniai pavedimai.
– Bet jūs vis tiek buvote pasirengę galimoms kovoms? Kuo Jūs patys buvote apsiginklavę?
– Žinoma, mes buvome pasirengę, mes tik dėl to ten ir buvome – ginti laivą. Buvome apsiginklavę skirtinga ginkluote, vadinkime taip – kario asmenine ginkluote: automatinis ginklas, pistoletai, kulkosvaidžiai. Taip pat turėjome snaiperių komandą.
– Panašu, kad piratai žinojo, jog jūsų laivas yra saugomas, ar ne?
– Aš įsitikinęs, kad žinojo. Informacija yra renkama, labai retais atvejais išpuoliai vykdomi aklai, prieš neišžvalgytus laivus. Žinoma, pasitaiko įvairiausių atsitikimų, tačiau manau, kad jie turi išvystę pakankamai puikų informacijos tinklą.
Kadangi mes lankėmės trijuose Somalio uostuose, nuolatos būdavome stebimi vietos žmonių. Pastebėdavome tokių asmenų, kurie nieko daugiau ir neveikdavo, paprasčiausiai stebėdavo mus visą mūsų buvimo uoste laiką, fotografuodavo ir t. t. Manau, kad jie pasidalindavo informacija su atitinkamais asmenimis ir mums judant jūroje apie tai buvo žinoma – kad šis laivas saugomas kariškių. Ir mums su piratais susidurti neteko.
– O piratai turbūt dažniausiai puola naktį?
– Ne, nebūtinai naktį. Puola ir švintant, auštant, dieną... Matote, naktį reikalingos tam tikros stebėjimo priemonės. Tačiau taip, pasitaikė keletas atvejų, kada piratai vis dėlto veikė ir naktį. Naktys būna įvairios, būna ir šviesios, priklausomai nuo mėnulio, kuris, esant pilnačiai, labai puikiai apšviečia aplinką. Ir tada matomumas būna pakankamai geras.
– Koks jums asmeniškai pats įsimintiniausias įvykis, nutikęs per tuos keturis šios misijos mėnesius?
– Viskas buvo nauja. Tokio pobūdžio misija buvo nauja. Afrika buvo nauja. Išskirti kažkokio įvykio negalėčiau. Galiu pasakyti tik tiek, kad buvo labai įtempta tarnyba, kariai nuolat budėjo, ir ta rutina labai vargino.
Kariams teko budėti kiekvieną dieną – ir dieną, ir naktį, nes grėsmė niekur nedingdavo. Kažkokių išeiginių dienų neturėjome. Kariams buvo sudarytos galimybės tris kartus Kenijoje po dvi paras pailsėti, ir tai buvo vykdoma pamainomis. Todėl laivas niekada nebuvo paleistas iš akių, ir mes nuolat kontroliavome padėtį.
– Po jūsų maistą gabenantį laivą saugo Serbijos kariai. Ką jiems sakėte, ar davėte kokių patarimų?
– Žinoma. Kaip mums tai buvo pirmas kartas, taip ir jiems. Kiek žinau, Serbijos kovinis padalinys pirmą kartą dalyvauja tarptautinėje operacijoje. Jiems ir tai buvo pirmoji patirtis. Patarimai buvo įvairūs, kariški, žemiški. Na, visų pirma, jie klausinėjo, ar buvo incidentų, kaip mes organizavome apsaugą, kokia dienotvarkė, koks maistas ir t.t. Klausė, kaip elgtis Somalio uostuose, kaip organizavome savo budėjimus, kaip patartume daryt jiems.
Patarėme, kaip bendrauti su vietiniais, nes vis dėlto uostuose iškraunant laivą dirba iki 200 žmonių, iš kurių 50 vietos darbininkų nuolat būna laive. Aukštu intelektu tie žmonės nepasižymi, todėl jų priežiūra ir bendravimas su jais yra labai įtemptas ir varginantis. Reikia žinoti ir kultūrinius ypatumus, kad visgi nereiktų įžeisti žmonių, be reikalo neprovokuoti situacijų.
– Su tais pačiais piratais susitikti neteko. Ir gerai, kad neteko, ar ne?
– Nepasakysi, nevaikšto ant marškinėlių užsirašę „Aš – piratas“ ar užsirišę vieną akį. Galbūt ir teko, tik neišskyrėme jų iš minios. Išoriškai jų neįmanoma atpažinti tol, kol nevykdo laivo užpuolimo.
