„Praėjau pragarą. Štuthofas buvo žmonių naikinimo lageris. Kodėl mane Dievas vis dar laiko? Gal, kad papasakočiau kitiems apie tuos dalykus?“ – atsidūsta vis dar šviesaus proto ir geros sveikatos V.Telksnys, gimęs 1915 m. birželio 1 d. Runionių kaime, Alantos valsčiuje.
Daugiau nei valandą trukusio pokalbio su 15min.lt žurnalistais metu tokių minorinių natų girdėjosi nedaug. Kartu su 92 metų žmona, garsaus lietuvių aktoriaus Donato Banionio seserimi Danute, gerai nusiteikęs Vladislovas Telksnys apie skaudžius įvykius pasakojo su Baliui Sruogai būdingu humoru. Kartu kalėjęs vienas garsiausių Lietuvos rašytojų Štuthofe patirtus išgyvenimus sarkastiškai aprašė knygoje „Dievų miškas“.
„Prie vokiečio buvo tvarka. Viena moteris paprašė atsiųsti lageryje mirusio vyro pelenų. Ir jai atsiuntė. Štai jums ir vokiška tvarka. Žinoma, pelenų turbūt pasėmė iš bendros krūvos“, – šyptelėjo 1942 m. susituokę ir dviejų dukrų susilaukę Danutė ir Vladislovas.
„Žaibo” spaustuvės administratorių V.Telksnį ir dar 15 spaudoje dirbusių Kauno inteligentų slaptoji nacistinės Vokietijos policija suėmė 1943 m. balandžio 27 dieną. Gestapo agentai nesivargino tardydami suimtuosius ir aiškindamiesi tiesą. Lietuviai buvo nuteisti iš anksto. Už dviejų dienų jie atsidūrė Štuthofe. Jame praleido beveik metus laiko. Koncentracijos stovyklos vartus atrakino lietuvių surinktas ir gestapininkams perduotas auksas.
Į Lietuvą grįžęs 29 metų Vladislovas svėrė vos 38 kilogramus. Netrukus juo vėl pradėjo domėtis gestapininkai, todėl vyras pasikeitė pavardę, ir, tapęs Vladu Lankaičiu, su šeima tris dešimtmečius gyveno Saločiuose, kol sovietų saugumiečiai išaiškino apgaulę.
Savo išgyvenimus medicinos felčeriu dirbęs lakios fantazijos vyras aprašė knygose „Kamino šešėlyje” (1990 m.), „Trisdešimt treji metai svetima pavarde” (1993 m.), „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos” (1999 m.), „Prašau sušaudyti“ (2007 m.). Vladislovas Telksnys yra vienintelis Lietuvoje likęs gyvas Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys.
Laisvės kovotoją V.Telksnį, gyvenantį Vilijampolės rajone Kaune, prezidentas Valdas Adamkus yra apdovanojęs Vyčio kryžiaus penktojo laipsnio ordinu, Kauno miestas – pirmojo laipsnio Santakos garbės ženklu.
Balandžio 29 d. Seime vyks minėjimas „Įkalinti „Dievų miške“, skirtas 1943 m. nacių suimtiems ir Štuthofo koncentracijos stovykloje įkalintiems Lietuvos šviesuoliams atminti. Štuthofo koncentracijos stovykla – 1939–1945 m. veikusi viena iš griežčiausių nacistinių koncentracijos stovyklų, kurioje savo tragišką lemtį sutiko daugiau kaip 60 tūkstančių įvairių tautybių žmonių.
 |
| Vladislovas ir Danutė Telksniai (1954-1955 m.) |
– Prieš 70 metų jūs, kartu su kitais Lietuvos šviesuoliais, patekote į vieną žiauriausių fašistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų – Štuthofą. Ką jaučiate ir atsimenate šiandien? – pradėjome pokalbį su V.Telksniu.
– Atsiminimai išblėso. Aš labai daug kančių gyvenime esu pergyvenęs, todėl man ir šitos, ir kitos susimaišė. Nebeprisimenu kai ko ir negalvoju apie tai. Ar tie galvojimai padėtų? Kažkaip automatiškai, broleli, viskas pasimiršta, negalvoju apie šitą dalyką.
Tačiau jei kas nors paklausia – atsakau. Praėjau pragarą. Štuthofas buvo žmonių naikinimo lageris. Tie, kurie jį pavadina auklėjimo lageriu ar kaip nors kitaip sukinėja, sako netiesą. Kai mus ten atvežė, tai pamačiau krematoriume sudegintų žmonių pelenų kalną, didesnį gal už mano namą. Ten buvo trys krosnys, ir pleškino jose žmones dieną naktį, jos neužgesdavo. Visur buvo juntamas deginamos mėsos tvaikas.
– Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai patekus į koncentracijos stovyklą?
– Mes nežinojome, kas tie lageriai. Pakeliui vienas ruselis ar žydelis mums pradėjo apie juos pasakoti. Mes, lietuviai, galvojome – ką jis blūdina ar koks puskvaišis yra, argi taip gali būti?! Bet vėliau aš mintyse to žmogelio atsiprašiau, kad neteisingai apkalbėjome. Štuthofo lageryje buvo baisiau negu jisai pasakojo.
Kai mus ten atvežė, tai pamačiau krematoriume sudegintų žmonių pelenų kalną, didesnį gal už mano namą. Visur buvo juntamas deginamos mėsos tvaikas.
Atvykę pamatėme minėtą pelenų krūvą, dvejas kartuves ir supratome, kad čia – ne pyragai mūsų laukia. Ne su pyragais ir laukė.
Vadovavo viskam gal ir vokiečiai, bet su lazdomis mus mušė daugiausia lenkai. Vokiečiai mokėjo nusiplauti savo nagus, visą vadovavimą atidavė lenkams kaliniams. Mūsų viršininkai buvo kaliniai. Tai buvo bjaurūs, žiaurūs žmonės. Vienas savo brolį užmušė Štuthofe. Lenkas lenką. Žiaurus gyvenimas tame lageryje buvo.
– Esate pasakojęs, kad grįžęs iš lagerio, būdamas 29-erių, svėrėte tik 38 kilogramus.
– Taip. Buvau šešėlis, o ne žmogus. Maistas lageryje buvo prastas. Kaip ir kituose, duodavo kopūstų marmalą, kuriame jokio spirgelio nerasi. Duonos, tokios šlapios, duodavo šiek tiek. Dieve, Dieve, ką reikėjo pergyventi. Nesinori nė kalbėti, negera širdžiai.
Tik keista, kad tiek vargų iškentęs, sulaukiau tokio amžiaus. Mano draugų, spaudos darbuotojų, su kuriais buvau išvežtas, jau nė vieno nebėra. Likau vienui vienas. Kodėl mane Dievas laiko? Gal, kad papasakočiau kitiems apie tuos dalykus? Pagal amžių aš labai gerai jaučiuosi. Daugelis man ir žmonai duoda mažiau metų.
– Nukentėjote ir nuo sovietinio, ir fašistinio režimo. Ar juos galima palyginti?
– Sėdėjau ir prie vokiečių, ir prie rusų. Ir vienų, ir kitų tardomas ir kankinamas buvau. Vokiečių tardymas tai buvo juokas, ne tardymas. Vokiečiai nekreipdavo dėmesio ką kalbi – nuteistas ir viskas. Nesiterliodavo rankų – įkišdavo į Štuthofą ir sėdėk ten, kol kojas pakratysi. Dar ir dabar praeidamas pro Darbo rūmus (dabar – Kauno kultūros centras „Tautos namai“ Vytauto prospekte, – red. past.), kuriuose buvo įsikūręs gestapas, pasižiūriu į langą kambario, kuriame mane tardė.
O rusai tardė kaip reikiant. Jie vis mane gąsdino, kad sušaudys. Sakau: „Tai sušaudykit, vis gąsdinat, o ne šaudot.“ Man atsakė: „Palauk, viskas turi vykti nuosekliai. Pirma pats pasisakysi viską, o tada mes sušaudysim.“ Tada klausiu: „O jei nepasisakysiu?“ Mane nuramino: „Pasisakysi, pasisakysi.“ Kai ėmė tardyti, supratau, kad galiu ir pasisakyti. Žiaurūs jų tardymai buvo. Jie norėdavo, kad išduotum
draugus, aptikti šaknį, kuri viskam diriguoja. Tai buvo priežastis tardant ir per ausį šmaukštelėt, ir aptalžyt kaip reikiant.
 |
| Vladislovas Telksnys su žmona Danute |
– Esate ilgaamžis, guvaus ir šviesaus proto. Ar būdamas Štuthofe tikėjote, kad išliksite gyvas, grįšite į Lietuvą, sulauksite jos nepriklausomybės atkūrimo?
– Apie nepriklausomybę negalvojome (tačiau kai buvo atkurta – labai džiaugiamės). O, kad ištrūksime iš ten, bent jau žengę pirmuosius žingsnius lageryje, tai tikrai tikėjome. Galvojome, kad mus ištirs, pamatys, kad esame nekalti ir paleis. Apeliavome į teisybę. Bet niekas nežiūrėjo mūsų tos teisybės ir daužė, mušė lazdomis.
– Lageryje buvote per plauką nuo mirties. Kaip pavyko išsikapstyti?
– Atvykęs susirgau dizinterija. Šią ligą, kaip ir lenkai, vadinome „sračka“. Užsikrėčiau turbūt gerdamas iš pelkės vandenį, nes labai norėjosi gerti. Buvau paguldytas nuogas, antrame aukšte ant laktų ir maniau, kad jau viskas.
Lietuvis gydytojas Starkus pats tiesiogiai man nepadėjo, bet paprašė latvio gydytojo mane pažiūrėti. Aišku, toks ten tas ir gydymas būdavo – atnešdavo anglies gabalą graužti, kai varydavome kraujais ir gleivėmis. Viską išgydė Danutės siųsti lašiniai. Tiesa, latvis gydytojas mane perspėjo čiulpti tik po plonytį gabaliuką.
(D.Telksnienė) – Mes irgi neturėjome lašinių (juokiasi, – red. past.) Prie vokiečių visko trūko. Mama eidavo į kaimą ir keisdavo mieste supirktas adatas, kitus daiktus į lašinius. Markė buvo bevertė tuo metu. Jei siuntiniai nepaliesti jį būtų pasiekę, kiekvieną savaitę būtų gavęs po 2 kilogramus, būtų nusipenėjęs, tačiau jį pasiekdavo tik nedidelis gabaliukas.
Taip pat siųsdavome svogūnus, cigaretes. Nors jis ir nerūkė, draugė man pasakė, kad turės kur jas padėti lageryje. Prie vokiečių cigaretės buvo labai brangios. Jų galėjai gauti tik turguje.
Tik grįžęs, vyras pasakojo, kad gydytojas Starkus suverstoje krūvoje negyvėlių pamatė lietuvišką ženklą ant drabužių. Priėjęs pamatė, kad lietuvis (V.Telksnys, – red. past.) dar gyvas. Ištraukė jį iš tos krūvos ir paguldė į ligoninę. Tiesa, ne savo skyrių, o pas tą latvį.
Viskas buvo daroma per pinigus, taip jie viską ir sužinodavo. Jie pasakė, kad yra renkami pinigai ir lietuviai bus išpirkti iš lagerio. Auksas viską ir padarė. Visą Spaudos grupę išpirko.
– 1943 m. balandžio 29 d. vadinama Spaudos grupė buvo uždaryta Štuthofo koncentracijos stovykloje. Tačiau po metų, 1944 m. kovo pradžioje, iš Berlyno gautas įsakymas likusius gyvus 14 iš 16 kalinių paleisti. Galbūt žinote, kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
– Mus labai nustebino tokia žinia. Kiti – rusai, lenkai – sakydavo, kad mūsų jau nepaleis, gal tik į kitą lagerį pervežti gali.
(D.Telksnienė) – Tikėjau, kad grįš, nes taip sakydavo gestapininkai. Jie buvo labai mandagūs, malonūs. Gestape įvairių landų turėjo ir lietuviai, kai kurie ir dirbo gestape. Viskas buvo daroma per pinigus, taip jie viską ir sužinodavo. Jie pasakė, kad yra renkami pinigai ir lietuviai bus išpirkti iš lagerio. Auksas viską ir padarė. Visą Spaudos grupę išpirko.
Mes, Lietuvoje likusios kalinių žmonos, kas mėnesį rinkdavomės ir pasidalindavome žiniomis. Kartą susitikime nepasirodė viena moteris. Supratome, kad jos vyras mirė. Ji paprašė vokiečių atsiųsti jo pelenų. Ir jai atsiuntė. Štai jums ir vokiška tvarka. Žinoma, pelenų turbūt pasėmė iš bendros krūvos.
– 1944 m., vos grįžus iš Štuthofo, jumis vėl pradėjo domėtis gestapas. Draugų parūpintu Vlado Lankaičio pasu pabėgote iš Kauno į Ukmergę, o vėliau apsigyvenote Saločiuose. Šia pavarde gyvenote 33 metus. Koks jausmas gyventi slepiant savo tikrąją tapatybę?
– Pripratau ir užmiršau Telksnio pavardę. Po 33 metų atsikeičiau. Kaime esu augęs, lankų vaikas esu, todėl ir pasirinkau Lankaičio pavardę. Buvo mano draugų, kurie padirbdavo dokumentus – gražiausius pasus padarydavo.
– Kaip sovietų saugumiečiai jus demaskavo?
– Visada to laukiau, širdyje buvo neramu. Kai nuėjau į saugumą, tai supratau, kad jie viską žino. Atėmė padirbtus dokumentus. Trejus ar ketverius metus aiškinosi viską, bet vėliau paliko ramybėje.
(D.Telksnienė) – Paskambino telefonu, atsiliepiau, paprašė pakviesti Lankaitį. Jo paprašė ateitį į saugumą. Nieko stebėtino, nes ėjo gandas, žmonės kalbėjo, kad gyvena ne savo pavarde. Kai viskas išaiškėjo, mums liepė išvažiuoti iš Saločių. Persikraustėme į mano gimtą Kauną. Džiaugiuosi tuo. Kol vyko tyrimas, įsigijome čia namelį ir jį tvarkėme.
– Esate aštriai sukritikavęs Algimanto Puipos filmą, pastatytą pagal Balio Sruogos knygą „Dievų miškas“. Ar ir šiandien jūsų nuomonė nepasikeitusi?
– Durnystę padarė. Koks reikalas buvo iš tokio rimto, skaudaus dalyko padaryti pajuoką, nesąmonę. Žinojo, kad aš esu, galėjo atvažiuoti, pasikalbėti, būčiau jam (A.Puipai – red. pas.) papasakojęs. Nebuvo tokio dalyko, kad eina gestapininkas, o jam iš paskos – pana su skėčiu. To nebuvo.
Juk ten buvo žmonės naikinami. Su žmona buvome nuvažiavę į Štuthofą. Ten dabar muziejus įrengtas. Toje vietoje, kur buvo pelenų krūva, net žolė neauga. Ūkininkai, pasirodo, tuos pelenus išvežė į dirvas, kaip trąšą.
