Lietuvos krepšinio specialistas galėjo atsidurti Kinijoje, bet derybų ruletė jam nebuvo sėkminga. Po trijų vasarų, praleistų su nacionaline šalies rinktine, K.Kemzūra sau tyliai pasakė „ne darbui su rinktine“, tačiau pasiūlymas iš tolimos šalies jam pasirodė labai intriguojantis.
Toks, kokio ir laukė, tačiau treneris dabar jau neturi laiko žvalgytis atgal. Jis priėmė naują karjeros iššūkį. Kitą savaitę lietuvis išvyks į Čekiją, kurioje sieks savo ir komandos užsibrėžtų tikslų.
„Gal tai nėra didžiausias ir skambiausias klubas, bet žinomiausios komandos neparodė susidomėjimo. Galima sėdėti, laukti, bet taip ir nesulaukti... Pasirinkau šią ekipą, nes ji turi tradicijas, yra gerai žinoma Europos krepšinio pasaulyje, turi solidžią organizaciją, ambicijas ir ateities planus“, – kalbėjo K.Kemzūra.
Bendraudamas su 15min.lt treneris kalbėjo ne tik apie naują darbą, bet sugrįžo į prisiminimus apie Lietuvos krepšinio rinktinę ir pasidalijo savo mintimis apie tai, kas nacionalinės komandos laukia šią vasarą.
– Kokius jūs matote iššūkius dirbant su šiuo Čekijos klubu? – 15min.lt paklausė K.Kemzūros.
– Iššūkis yra kiekvienas darbas. Su kuria komanda bedirbčiau, siekiu geriausio. Su ČEZ žadame dalyvauti VTB jungtinėje lygoje, galbūt ir Eurolygos kvalifikaciniame turnyre, nors tai dar yra klausimas. Planų patekti į Eurolygą, galbūt ne šiemet, bet ateityje klubas tikrai turi ir to sieks kasmet. Rungtyniaujant Europos taurėje, yra iškeltas tikslas patekti į aštuntuką. VTB lygos tikslas – atkrintamosios varžybos. Na ir kas be ko, laimėti Čekijos čempionatą, Čekijos taurę.
– Kiek jūs turėsite įtakos komandos komplektacijai? Galbūt jau turite planų pasikviesti Lietuvos krepšininkų?
– Klubo vadovai patikėjo komplektaciją man. Mano nuomonės yra klausoma ir leidžiama ieškoti žaidėjų, atsižvelgiant į komandos galimybes. Aš negaliu pažadėti, kad bus lietuvių. Žinoma, visada malonu dirbti su lietuviais, bet aš esu profesionalas ir turiu į savo darbą žiūrėti profesionaliai. Aš turiu žiūrėti, kokio tipo žaidėjų reikia, kokias pozicijas reikia stiprinti, senbuviai ir naujokai turi derėti vieni su kitais.
– Sausio mėnesį kalbėjote, jog lauksite tokio pasiūlymo, kuris suintriguotų. Ar šis pasiūlymas buvo būtent toks?
Vedėme derybas su Kinija, bet jos neišsirutuliojo į teigiamą pusę
– Gal aš taip ir sakiau, bet sausio mėnesį aš nenorėjau kur nors važiuoti, nenorėjau pabaigti sezono būnant gelbėtoju. Norėjau važiuoti ten, kur turėčiau galimybę dirbti ir kitą sezoną. Bet... Tokių sąlygų nesulaukiau ir nutariau nevažiuoti niekur. Pasilikau namuose, bet neatitrūkau nuo krepšinio. O ar šis pasiūlymas intriguojantis? Tiesiog pasirinkau šią komandą, nes yra dalykų, kurie man patinka. Stengsiuosi iš visų jėgų, kad padėčiau komandai progresuoti. Norėtųsi kilstelėti klubą į kitą lygmenį.
– Kokios trukmės sutartį pasirašėte su Nimburgo ČEZ klubu?
– Dvejų metų su galimybe pratęsti dar vienam sezonui. Vėlgi realybė parodys, niekada nesi garantuotas ir negali būti saugus. Tokia jau ta trenerio kasdienybė.
– Pasitraukęs iš Gdynės likusį sezoną daugiau nieko netreniravote. Ar tą pusmetį ilsėjotės nuo krepšinio?
– Krepšinį stebėjau, žinojau, kas vyksta Europoje. Žiūrėjau daug įvairių čempionatų rungtynių. Įdomiausia, kas be ko, buvo Lietuvos čempionatas, Eurolyga. Nebuvo taip, kad sėdėčiau rankas sudėjęs, žmogus prisigalvoja įvairios veiklos.
– Jonas Kazlauskas pasakojo, kad jumis domėjosi Kinijos rinktinė ir jis jus užtarė Kinijos federacijai. Kaip klostėsi derybos?
– Taip ir buvo, Jono dėka sulaukiau susidomėjimo. Nežinau kiek toje šalyje mano vardas buvo žinomas, bet Jonas yra didelis autoritetas, tad veikiausiai tai buvo jo įtaka.
Vedėme derybas, bet iki galo jos neišsirutuliojo į teigiamą pusę. Galbūt tikėjausi kitokių sąlygų ir jie galbūt ko nors kito tikėjosi, nežinau, kas nulėmė jų apsisprendimą.
Ten kitokia politika, kitokia tvarka, ten sprendimai nėra priimami greitai. Viskas ten specifiška, nėra taip paprasta tapti Kinijos rinktinės treneriu.
– Buvo apmaudu, kad derybos nutrūko?
– Įdomus buvo tas pasiūlymas. Atvirai pasakius, po darbo su Lietuvos rinktine galvojau, kad daugiau to nesiimsiu, bet po pasiūlymo iš Kinijos atsirado kitokių minčių. Mane iš tiesų domino galimybė dirbti Kinijoje.
Viena iš jų sąlygų buvo ta, kad aš vienuolika mėnesių, tai reiškia beveik visus metus, būčiau Kinijoje. Man tai nebuvo labai priimtina.
Po darbo su Lietuvos rinktine galvojau, kad daugiau to nesiimsiu
– Kitą savaitę Lietuvoje konsultuosite Filipinų rinktinę. Kodėl nusprendėte padėti šios šalies krepšiniui?
– Aš nesu vyriausiasis treneris, tiesiog būsiu kaip konsultantas – dalinsiuosi savo patirtimi, mintimis, idėjomis. Filipinų treneris matė Lietuvos rinktinės žaidimą, jam paliko įspūdį mūsų mačas prieš JAV, jam patiko tai, kaip mes žaidžiame, ir jis išreiškė norą pabūti šalia, pasisemti patirties. Aš mielai sutikau (šypsosi).
– Iš Lietuvos krepšinio istorijos jau niekas neištrins jūsų pergalių su mūsų šalies krepšinio rinktine. Ar jums atmintyje išliko daugiau nuoskaudų ar džiugių akimirkų?
– Tai buvo neįkainojama patirtis, didžiulė laimė, didžiulė garbė. Daugelis apie tai svajoja, o aš galiu tik dėkoti Dievui ir likimui, kad turėjau tokį šansą. O dar pasisekė ir kažką laimėti... Buvo ir tos neteisybės, bet nieko nepadarysi, tokia ta darbo specifika. Vien jau prisiminus tą dvasią, tas nuotaikas, pozityvumo išliko kur kas daugiau nei negatyvumo.
– Su Lietuvos krepšininkais dirbote tris vasaras. Ar jums aktualu, kaip šią vasarą atrodys mūsų rinktinė?
– Aš gyvenu Lietuvoje, todėl man labai aktualu. Aš prognozuoju, kad rinktinė bus stipri, demonstruos gerą žaidimą. Yra ir gerų žaidėjų, ir trenerių, aš linkiu ir tikiu, kad viskas bus gerai.
– Jus rinktinės trenerio poste keičia J.Kazlauskas. Puikiai pažįstate daugelį rinktinės žaidėjų, tad kaip manote, kaip juos paveiks naujo trenerio atėjimas?
– Kas be ko, naujas treneris turi įtakos. Nenoriu sakyti, kad žaidėjai daugiau stengiasi, tai nėra teisybė. Bet atėjus naujam treneriui, kiekvienas žaidėjas nori išsikovoti šansą, trenerio pasitikėjimą. Sukyla aštresni pojūčiai. Kiekvienas treneris komandą mato savaip, bando paskirstyti vaidmenis, taigi tai nauja proga ir žaidėjams.
Vėlgi kaip aš ir sakiau, ir treneriui reikia parduoti savo filosofiją, įrodyti, kad ji gerai veikia.
Pradėjus dirbti naujam treneriui, kai kurie žaidėjai ima vaidinti. Pavaidinti prieš trenerį gali, bet prieš komandos draugus nepavaidinsi. Žaidėjų neapgausi, jie viską jaučia.
 |
| R.Javtokas sveikina komandos draugus |
Yra Lietuvos rinktinėje žmonių, kurie moka užkirsti tam kelią. Vienas iš jų – Robertas Javtokas.
– Krepšinio gerbėjai viso to nemato. Tikriausiai ir R.Javtoko įtaka rinktinei yra didesnė, nei daugelis mano.
– Taip. Iš tiesų aš Robertui esu dėkingas už daug ką. Jis rinktinėje – autoritetas, gali pasakyti stipresnį žodį, gali paraginti. Savo pavyzdžiu, darbštumu ir kovingumu jis užkrečia ir kitus. Jei menkiausiai traumai atsitikus neisi į aikštę, gali kalbėti ką nori, bet visi lenkia galvą prieš Robertą, kuris savo valia daro neįtikėtinus dalykus. Jis nebijo lyderio atsakomybės, vienija aplink save žaidėjus, jis optimistas, visi žaidėjai vertina tai, ką daro Robertas.
– O ar sutiktumėte, kad su Lietuvos krepšinio rinktine jums lengviausia buvo dirbti pačią pirmą vasarą. Tada, kai iš jūsų niekas nieko nesitikėjo, tada, kai ir dėmesio, ir spaudimo buvo mažiau.
– Šiuo atžvilgiu tikrai taip. Bet prisiminkite, kaip aš atėjau. Kiek pesimizmo strėlių skriejo į mane. Susilaukiau kritikos dar net nepradėjęs dirbti. Klausinėjo „kas aš toks? kodėl aš?“ Nepagarbos buvo labai daug.
– Bet stimulo įrodyti, kad kritikai klysta, jums netrūko.
– Žinoma. Jei jaudinsiesi dėl to, kas ką pasakė, tai reikia keisti profesiją. Aš keisti nenoriu (šypsosi).
