– Gal ir pradėkime nuo to, kodėl toks keistas šios naujos knygos pavadinimas – „Lietuva kaip problema“? Juk lietuviai labiau pratę prie poetinių pavadinimų, tokių kaip „Lietuva brangi“ ar „Lietuva mūs motina“?
– Į jūsų klausimą atsakyčiau klausimu. Ar jūsų klausimas nėra tik dar vienos papildomos problemos darymas? Vilniuje šiandien reikia nugriauti paminklą Frankui Zappai ir pastatyti paminklą moderniosios Vakarų filosofijos kūrėjui Renė Descartes‘ui. Tada bent jau sostinės gyventojai pasidomėtų, kokioje visuomenėje gyvena.
Moderniosios Vakarų filosofijos tėvas Descartes‘as žmogų apibūdino kaip mąstantį, o tai reiškia abejojantį daiktą. Ten, kur viešpatauja abejonė, viskas yra problema. Modernusis žmogus nežino jokių savaime suprantamų dalykų. Pasaulis jam yra nesibaigiančių problemų seka.
Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Paskaitykite bet kurio internetinio portalo komentarus. Kiekviena pasakyta mintis būtinai yra paneigta, o iš kiekvieno kam nors brangaus dalyko būtinai pasityčiota. Neapsimetinėkime, didelei mūsų visuomenės daliai net Dievas tapo problema.
– Ką įdomaus ir svarbaus politikos mokslininkai gali pasakyti apie politiką? Juk žmonės nesiveržia skaityti politologijos knygų.
– Atsiverskite bet kurį politikos mokslininkų straipsnį ir pamatysite, ką jie gali pasakyti. Dauguma Lietuvos žmonių politikos mokslų straipsnių neskaito, nes randa daug kitų užsiėmimų. Jie geriau nusiperka grožinės literatūros knygą ir gyvena rašytojo fantazijų pasaulyje.
Net jeigu būtų atsakyta į visus galimus politikos mokslo klausimus, žmogaus gyvenimo prasmės problemos net nebūtų paliestos. Eiliniai piliečiai tai supranta geriau, negu mokslininkai.
Dabartinis politikos mokslas vis labiau tolsta nuo žmogaus. Lietuvos universitetuose knygos ir straipsniai šiandien vadinami „mokslinės produkcijos“ vardu.
Dabartinis politikos mokslas vis labiau tolsta nuo žmogaus. Lietuvos universitetuose knygos ir straipsniai šiandien vadinami „mokslinės produkcijos“ vardu. Susidarė tragikomiška situacija. Humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai verčiami gyventi fabrike, ir net privalo visiems sakyti, kad tai geriausias žmogaus gyvenimo būdas.
– Knygos pratarmėje kalbate apie humanitarinio politikos mokslo bandymus. Kuo šis mokslas skiriasi nuo įprastinio politikos mokslo?
– Taip, mums norėjosi alternatyvos politikos sociologijai. Tačiau mes to plačiau neaptariame. Tai atskira didelė mokslo filosofijos problema. Jeigu politikos mokslas šiandien negali būti humanitarinis mokslas, tai jis negali būti ir socialinis mokslas.
Lietuva tampa didele filosofine problema. Konstitucinis Teismas jau nežino, kas yra šeima.
Tas, kuris negali pasakyti, kas yra žmogus, negali patikimai atsakyti į klausimą, kas yra visuomenė. Mūsų politikos mokslininkai neteisingai supranta „tikslumo“ sąvokos prasmę. Jiems atrodo, kad tiksli gali būti tik matematika. Tai – didžiulis nesusipratimas. Nėra svarbesnio dalyko, kaip tiksliai naudoti moralės sąvokas. Tobulas meno kūrinio atlikimas taip pat neįsivaizduojamas be tikslumo. Lietuva tampa didele filosofine problema. Konstitucinis tTismas jau nežino, kas yra šeima.
Šalis artėja prie Aristofano komedijoje „Debesys“ aprašytos tikrovės. Vienas iš šios komedijos herojų sako galintis įrodyti, kad vaikas turi teisę mušti tėvą. Mūsų humanitariniai ir socialiniai mokslai darosi panašūs į šį viską įrodyti galintį herojų.
– Kokia yra pagrindinė dabartinės Lietuvos visuomenės ir valstybės problema?
– Būtina aiškiai atskirti visuomenės ir valstybės problemas. Pagrindine Lietuvos visuomenės problema yra jos virtimas laisvos rinkos visuomene. Daugiau negu prieš dvidešimt metų norėjome laisvos rinkos ekonomikos, tačiau paaiškėjo, kad sukūrėme laisvos rinkos visuomenę.
Politinis mąstymas neatsilaikė prieš ekonominio mąstymo spaudimą. Greitai net mūsų generolais taps ekonomistai, o kareiviai bus mokomi prieš ataką apskaičiuoti savo ekonominę naudą. Ekonomika tampa svarbiausiu humanitariniu ir socialiniu mokslu, prilygstančiu ankstesnių laikų teologijai.
Greitai net mūsų generolais taps ekonomistai, o kareiviai bus mokomi prieš ataką apskaičiuoti savo ekonominę naudą.
Tai toks pat blogas dalykas, kaip Sovietų Sąjungos Komunistų partijos viešpatavimas visose visuomenės gyvenimo srityse. Pinigas yra geras dalykas, bet save gerbiantys žmonės visada moka nubrėžti ribas jo kompetencijai.
Kai Romos Katalikų Bažnyčia pradėjo pardavinėti nuodėmių atleidimą, kilo reformacija.
– Kokia tada yra pagrindinė Lietuvos valstybės problema?
– Pagrindinis yra mūsų valstybingumo kokybės klausimas. Visos XX a. pirmoje atsiradusios tautinės valstybės nepajėgė įgyvendinti kultūrinių tautinių sąjūdžių tikslų. Šiandien tai būtina atvirai pripažinti.
Kudirka, Basanavičius ar Smetona neturėtų rimto pagrindo girti dabartinės Lietuvos laimėjimų. XIX a. Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdis atsirado kaip kultūrinio atsinaujinimo pažadas. Buvo daug kalbama apie aukštesnes kultūros formas, ugdančias ne tik apsišvietusius, bet ir dorovingus žmones.
Šiandien turime pripažinti nemalonų faktą, kad tautinė valstybė neatlaikė kultūros permainų. Steigdamas parapines mokyklas, vyskupas Motiejus Valančius tikrai nesitikėjo, kad jų mokiniai labiausiai norės skaityti Friedricho Nietszchės „Anapus gėrio ir blogio“.
Tautinio atgimimo sąjūdis išpopuliarino mintį, kad visuotinis švietimas Lietuvos žmones gali padaryti dvasios aristokratais. Šiandien vietoj aristokratų dažnai matome jų priešingybę.
Kultūros pasikeitimai Lietuvos valstybę šiandien griauna labiau, negu ryšiai su blogos reputacijos politiniais režimais. Tautinio atgimimo sąjūdis išpopuliarino mintį, kad visuotinis švietimas Lietuvos žmones gali padaryti dvasios aristokratais. Šiandien vietoj aristokratų dažnai matome jų priešingybę.
– Knygoje galima rasti samprotavimų apie valstybininką. Kodėl Lietuvoje kiekvienais metais švenčiama Valstybės diena, bet bijoma kalbėti apie valstybininkus? Kodėl valstybininko sąvoka mūsų šalyje įgavo neigiamą reikšmę?
– Knygoje nagrinėjamas ne tik valstybininkų klausimas. Mus domina, kas yra mokslinis politikos pažinimas? Kuo skiriasi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir tautinė valstybė kaip politinio gyvenimo formos? Kaip liberalioji demokratija keičia istorijos ir politikos santykių supratimą? Koks Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorinių ir politinių pažiūrų santykis? Kokią žymę V.Adamkaus istorijos refleksijoje įspaudė emigracija ir kaip tai atspindi jo politinė veikla?
Sugrįžus prie jūsų klausimo apie valstybininką, pirmiausia būtina pasakyti, kad „valstybininko“ sąvoka nėra „politiko“ sąvokos sinonimas.
„Valstybininko“ sąvoka nėra „politiko“ sąvokos sinonimas.
Valstybininkas yra išskirtinis politinio gyvenimo reiškinys. Jis pasirodo tautai ir valstybei sunkiais laikais. Tikras valstybininkas savo misiją sugeba atlikti milžiniškų iššūkių valstybei akivaizdoje.
Jeigu Lietuvoje šiandien nesutariame dėl valstybininko sąvokos, tai toliau gyvenkime nesutarimais.
Geriau nesutarkime dėl valstybininko sąvokos, bet nepraraskime valstybės. Melskime, kad artėjančių politinių išbandymų akivaizdoje Dievas duotų valstybininkų.
Valstybės dienos šventė be valstybininkų – lyg filosofija be išminties.
