Visas Vilniaus knygų mugės naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
E.Cassedy knygoje į žydų istoriją žvelgiama per asmeninę šeimos prizmę, o pagrindinis dalykas, kurį autorė bando išsiaiškinti – kaip lietuviai išgyvena holokaustą. Atvykusi į Lietuvą 2004-aisiais, autorė nusprendė lankyti intensyvius jidiš kalbos kursus, ištirti savo šeimos istoriją ir sužinoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Knyga „Mes esame čia“ pateikia neįprastą požiūrį į holokaustą – čia neieškoma kaltų, o žydai ir lietuviai raginami susitaikyti ir priimti praeitį tokią, kokia ji yra.
– Užaugote su dėde, kuris išsigelbėjo iš Šiaulių geto ir emigravo į Niujorką. Kokie buvo jo prisiminimai apie lietuvių elgesį su žydais? Ar tai padarė jums įtaką?
– Dėdė dažnai kalbėdavo apie getą ir žinojau, kad jis yra padaręs keletą žygdarbių. Kartą kareiviai atvyko į getą ir norėjo išsivežti visus vaikus, o mano dėdė išgelbėjo dvi mažas mergaites, kurias paslėpė po grindimis. Dėdė, prisimindamas karą, mažai kalbėjo apie lietuvius. Kai augau Jungtinėse Valstijose, žinojau apie holokaustą ir galvojau, kad kai kurie lietuviai žydus žudė, kai kurie jiems padėjo, bet dauguma nedarė nieko – buvo tik žudynių liudininkai.
2004-aisiais, kai atvykau į Lietuvą, bendravau su daugybe žmonių ir supratau, kad jie gali papasakoti daug sudėtingesnę istoriją: kai kuriems jų nepavyko padėti žydams, tačiau tą padarė jų šeimos nariai, kiti maitino žydus ir karo metu rūpinosi jų turtu. Kalbėdamasi su šiais žmonėmis ir atidžiai klausydama jų pasakojimų, supratau, kad gerai yra tai, jog lietuviai bando suprasti, kas iš tikrųjų įvyko XX a. viduryje.
– Esate minėjusi, kad kai ruošėtės vykti į Lietuvą mokytis jidiš kalbos, jūsų dėdė iš kišenės ištraukė lapelį ir liepė perskaityti. Kas ten buvo parašyta?
– Dėdė man davė mažą lapelį, kuris paliudijo, kad jis priklausė žydų geto policijai. Karo metu vokiečiai įsakė geto gyventojams sudaryti policiją iš savo gretų, kuri galėtų vykdyti jų komandas. Jei vokiečiai įsakydavo surasti šimtą darbininkų, tą padaryti turėjo žydų policija. Kai kuriuose getuose buvo vykdomi ir kiti įsakymai – policija turėdavo surasti šimtus ar tūkstančius žmonių, pasmerktų egzekucijai.
Tačiau ši policija žmonėms ir padėdavo: perspėdavo juos, gelbėdavo gyvybes ir nevykdydavo nacių įsakymų. Jie buvo ginkluoti tik guminėmis lazdomis, jokių kitų ginklų neturėjo. Daugumą policininkų ištiko toks pats kaip ir kitų geto gyventojų likimas. Manau, kad žmonės, kurie susidūrė su totalitariniu režimu, buvo priversti daryti tai, ko šiaip nedarytų.
Kartą kareiviai atvyko į getą ir norėjo išsivežti visus vaikus, o mano dėdė išgelbėjo dvi mažas mergaites, kurias paslėpė po grindimis.
– Istorikai vienbalsiai sutinka, kad karo metu Lietuvoje buvo nužudyta virš 90 procentų čia gyvenusių žydų. Kaip, žinant šiuos faktus, įmanoma parašyti tokią tolerantišką knygą, kurioje neieškoma kaltų?
– Negaliu tvirtai sakyti, kad knygoje neieškau kaltų. Svarbu suvokti tai, kad žudyti įsakė vokiečiai, bet dažniausiai gaiduką nuspausdavo lietuviai. Taip mirė dauguma žydų Lietuvoje. Įdomu tai, kokius pasirinkimus turėjo lietuviai ir ką jie pasirinko. Neatleidžiu ir nepateisinu tų, kurie pasirinko žudyti, manau, kad jie turėtų būti kaltinami dėl prasto pasirinkimo.
Kai kurie lietuviai padėjo žydams. Tokius žmones knygoje priskiriu gerajai kategorijai. Buvo ir tokių, kurie nepasirinko jokios pozicijos, bet supratau, kad reikia įžvelgti skirtumą tarp žmonių ir jų pasirinkimų. Reikia pagalvoti, kaip elgtumeisi pats.
– Knygoje bandote atsakyti į klausimą, kaip lietuviai išgyvena holokaustą. Ką pavyko pastebėti ilgo tyrimo metu?
– Bendravau su daugybe drąsių lietuvių, kurie darė viską, kad ištrauktų iš šešėlio žydų palikimą, vietoje to, kad kurtų stiprios ir tolerantiškos Lietuvos įvaizdį. Kalbinau tuos, kurie sudaro vidurinių mokyklų mokymosi programas ir tuos, kurie padeda vaikams kalbėtis apie žydų praeitį su seneliais ir proseneliais.
Žinoma, teko matyti užgaulius užrašus ant sienų, bet mačiau ir prieš rasizmą pasisakančius užrašus. Būdama Lietuvoje, pastebėjau viena kitai prieštaraujančias tendencijas. Džiaugiuosi dėl to, kad nedidelės žmonių grupės darbas, siekiant Lietuvą paversti tolerantiškesne valstybe, sulaukia pasisekimo.
– Vienas iš jūsų knygos herojų yra Rokiškyje gyvenantis senukas, kuris 1941-aisias susidūrė su žydų persekiojimu. Esate sakiusi, kad susitikimas su juo pakeitė jūsų gyvenimą. Kodėl?
– Karo metu jis buvo paprastas septyniolikmetis, o ne kažkoks didvyris, kurį reikėtų apdovanoti už nuopelnus. Pašnekesys su juo man atskleidė, kas nutinka paprastiems žmonėms, gyvenantiems nepaprastu laiku. Supratau, kad jis jautėsi bejėgis, bet rizikavo savo gyvybe: per tvorą mėtė morkas gete gyvenusiems žydams ir už tai jį grasino nužudyti.
Jo mama vieną vakarą priėmė į namus sprunkančią žydų šeimą ir davė jiems maisto. Šie maži žygdarbiai padėjo man įsijausti į situaciją ir suprasti, ką reiškia, kai negali nieko padaryti. Manau, kad lengviausia yra teisti kitus, nes nežinome, kaip patys elgtumėmės tokioje situacijoje. Reikia klausti savęs: ko tikėtis iš paprastų žmonių, gyvenančių nepaprastu metu?
– Pagrindiniai jūsų knygos veikėjai yra žygdarbius atlikę žmonės?
– Manau, kad pagrindiniai veikėjai yra tie, kurie atlieka žygdarbius dabar: padeda Lietuvai sąžiningai žvelgti į praeitį ir panaudoti prisiminimus kuriant tolerantišką ateitį.
– Ką galvojate apie holokausto švietimą Lietuvoje?
– Kalbėjau su daugybe kūrybingų švietimo atstovų, kurie tiki socialinių pokyčių svarba. Jie mano, kad svarbiausia yra užduoti klausimus apie praeitį, o ne šerti žmones atsakymais. Jie galvoja, kad norint atkurti prisiminimus apie holokaustą, reikia sugrįžti atgal ir peržvelgti septynis žydų gyvenimo Lietuvoje dešimtmečius. Svarbu susėsti prie stalo ir užmegzti dialogą.
– Esatė žurnalistė. Ar knygoje išlaikote savo žurnalistinį stilių?
Supratau, kad, kalbindama žmones Lietuvoje, pakeičiau savo interviu ėmimo techniką. Būdama žurnalistė, žinau, kaip ištraukti atsakymą ir priversti žmones pasakyti teisybę. Bet čia supratau, kad, kalbant apie skausmingą praeitį, geriausia atsisėsti prie stalo, atsiversti užrašų knygutę ir klausytis. Žmonės turėjo labai daug ką papasakoti, jie dalinosi prisiminimais ir dažnai pradėdavo verkti.
– Šie metai Seimo nutarimu paskirti Vilniaus geto atminimui. Kaip vertinate šią ir kitas pastangas prisiminti praeitį?
– Vertinu labai palankiai, nes svarbu, kad praėjo jau septyni dešimtmečiai nuo Vilniaus geto likvidavimo. Gete išgyventi pavyko tik keliems šimtams žmonių. Daug laiko paskyriau geto istorijos studijoms ir atradau tiek tragiškų, tiek įkvepiančių dalykų.
– Holokaustą Lietuvoje tyrėte dešimt metų. Ar tyrimas jau baigtas?
– Tikrai ne. Džiaugiuosi, kad vėl čia grįžau ir noriu sužinoti dar daugiau. Manau, kad niekada nesiliausiu tyrinėti šio istorijos laikotarpio.
– Ar planuojate parašyti daugiau knygų šia tema?
Tikrai rašysiu. Bet nežinau, ar knygas. Manau, kad ir toliau tęsiu straipsnių rašymą.
