– Taigi kas buvo G.Ilgūnas?
– Rašydamas kaip tik ir bandžiau atsakyti į tą klausimą, nors iš tikrųjų kuo daugiau gilinausi į savo herojaus gyvenimą, tuo sunkiau buvo jį aprėpti. Tiksliau būtų pasakyti: nelabai gali suvokti, kad tai vieno žmogaus gyvenimas – tiek daug jis suspėjo nuveikti. Užtat ne kartą, užsiminus apie Ilgūną, buvo apmaudu net iš pamokytų, kaip sakydavo mūsų kaime, žmonių išgirsti klausimą: palauk, kas jis toks buvo, lyg signataras?
– Tai ir paskatino parašyti knygą?
– Man apskritai labai gaila, kad daug puikių žmonių praeina tarsi nepastebėti, juolab užmirštami, kai jų nebėra, nors savo gyvenimo, darbais yra užsitarnavę didelį atminimą. Viliuosi, kad knyga bent šiek tiek pasitarnaus Gedimino atminimui.
– Vadinate vardu, vadinasi, buvote artimai pažįstami?
– Susipažinome Nepriklausomybę atkūrusios Aukščiausiosios Tarybos laikais, paskui keletą metų mus siejo jo vadovaujama LRT taryba. 2009-aisiais Gediminas pakvietė mane keliauti aplink Vytauto Lietuvą, tai yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paribiu.
Už šį, vieną įdomiausių gyvenimo nuotykių esu jam be galo dėkingas. Tai buvo paskutinis jo žygis. Beje, žygiuose Gediminas net ir jauniems žmonėms primindavo, kad vadintų vardu, o mudviejų metrikai panašiai apsitrynę, tad ir knygoje jis liko Gediminas, o ne G.Ilgūnas.
– Sklaidant knygą, nesunku pajusti autoriaus simpatiją jos herojui. Kas šioje asmenybėje jus ypač patraukė?
– Pradėčiau iš toliau. Nors atrodė, kad Gediminą neblogai pažįstu, iš tikrųjų daug daugiau apie jį sužinojau, kai jo jau nebebuvo. Esu dėkingas poniai Birutei Ilgūnienei, jų dukrai Ugnei, atvėrusioms man iki tol nematytus Gedimino lobius – dienoraščius, laiškus, aplankus su straipsniais, užrašais, žygių albumus su šimtais kruopščiai aprašytų nuotraukų. Tik tada pajutau tikrąjį asmenybės mastą, pamačiau jo horizontus.
Kiti žmonės padėjo suvokti nepalenkiamą jo, kaip politiko, principingumą, socialinio teisingumo jausmą, treti atskleidė gilų, subtilų jo dvasios pasaulį. Tokie dalykai negali nepatraukti, kaip, beje, ir Gedimino biografija. Septyniolikos – jau lageryje, 25 metai už ryšius su partizanais. Po Stalino mirties laikai šiek tiek keitėsi, jis sugrįžo į Lietuvą, bet buvo nuolat KGB stebimas ir tardomas. Dabar dėl jo rengiamų kelionių, kurias iš tikrųjų reikia vadinti ekspedicijomis, nes iš kiekvienos jis grįždavo su kraštotyros, istorijos turtais.
Tokie dalykai negali nepatraukti, kaip, beje, ir Gedimino biografija. Septyniolikos – jau lageryje, 25 metai už ryšius su partizanais.
KGB ir čia įžvelgdavo klastą: keliauji neva caro Rusijos tremtinių pėdsakais, o kurstai prieš sovietų valdžią. Taip ant peilio ašmenų iki pat Atgimimo. Pasiaukojanti kova už laisvą Lietuvą neabejotinai buvo ir jo, Kovo 11-osios akto signataro, darbas Aukščiausiojoje Taryboje.
Nuostabu jau vien tai, kad Mokslo, švietimo ir kultūros komisija, kurioje buvo keli rašytojai, keli profesoriai ir net akademikas, pirmininku išsirinko jį, atrodytų, nelabai kam žinomą Jonavos statybos tresto Sąmatų skyriaus viršininką. Platus akiratis, gyvenimo mokykla leido jam puikiai tvarkytis ne tik šiose pareigose, bet ir vėliau vadovaujant archyvams, Lietuvos vardo tūkstantmečio direkcijai, LRT tarybai.
– Kokį jį prisimenate, kaip LRT tarybos pirmininką?
– Galėčiau atsakyti beveik knygos žodžiais. Lietuvos radijas ir televizija, arba nacionalinis transliuotojas, visoms valdžioms būdavo ir tebėra didelis masalas. Regis, taip nebuvo, kad valdančioji dauguma nebūtų mėginusi savo naudai taip tobulinti Lietuvos radijo ir televizijos įstatymą, kad jis leistų atiduoti visuomeninį transliuotoją į reikiamas rankas.
Gediminas labai tvirtai laikėsi principo, kad LRT negali tarnauti kuriai nors politinei jėgai. Iškalbingas faktas, kad jis nepakluso net daug jam padėjusiam prezidentui Algirdui Brazauskui, kuris, 1996-aisiais konservatoriams sugrįžus į valdžią, buvo susitaikęs su naujosios daugumos nusiteikimu perimti LRT.
– Knygoje nemažai vietos skiriate G.Ilgūno dienoraščiams.
– Rašymas, kaip ir kelionės, buvo didžioji Gedimino gyvenimo aistra. Dar lageryje dienoraščių puslapiuose jis išliedavo savo išgyvenimus, aprašė, kaip pakliuvo ir ką patyrė saugumo kalėjime.
Dalį tų sąsiuvinių jis sugebėjo pats arba per kitus likimo bendrakeleivius pargabenti į Lietuvą. Dienoraščiai, kaip joks kitas žanras, atskleidžia asmenybę. Bijau, kad vargu jie kada nors bus išleisti atskirai, todėl iš tikrųjų nemažai jų panaudojau knygoje. Be lagerių užrašų, yra žygių dienoraščiai – kiekviena iš pusės šimto ekspedicijų liko sąsiuviniuose.
Kaip atrodo, būta ir labai drastiškų kelionių. Susidaro įspūdis, kad knygos herojus mėgo riziką ar net avantiūras.
Tikrai taip. Kas kita, kad tiems akiplėšiškai drąsiems žygiams jis labai kruopščiai rengdavosi. Vis dėlto galva neišneša, kaip buvo galima ryžtis 450 km maršui per Rytų Sibiro dykvietes su kalnais, ledynais, upėmis ir pelkėmis mūsų kraštiečio, žymaus tų begalinių plotų tyrinėtojo Jono Čerskio pėdomis.
1891 m. vasarą J. Čerskį šiame maršrute lydėjo tuose kraštuose užaugę palydovai ir 40 arklių, o Gediminas 1968-aisiais į starto poziciją stojo su aštuoniais, juo beatodairiškai pasitikinčiais žygeiviais iš Vilniaus, Jonavos, tuomečio Kapsuko (dabar – Marijampolė) ir Kauno. Ant nugarų – 40 kilogramų sveriančios kuprinės, prieš akis – nežinomybės kilometrai. Žinoma tik tiek, kad ten negyvena žmonės.
Arba kitais metais, kai jis vienas su savo perkaitusiu motociklu liko svilinančioje Vidurinės Azijos dykumoje. Benzino – pusė bako, vandens – pusantro litro. Kurlink per smėlynus judėti,rodo tik saulė. Stebėtina, kad visi jo nuotykiai baigdavosi laimingai. Matyt, iš tikrųjų drąsiuosius pats Dangus globoja.
Savo knygose Gediminas įamžino tokias asmenybes kaip Vilniaus universiteto auklėtinis, pasaulinio garso Rytų Sibiro tyrinėtojas Jonas Čerskis, rašytojas Vincas Pietaris, kunigas, vienas 1863 m. sukilimo vadovų Antanas Mackevičius, profesorius Česlovas Kudaba
– Dar viena G. Ilgūno veiklos sfera – kūryba, knygos. Sąraše, kurį pateikiate, net šešiolika knygų. Tarp jų – kelios didžiulės monografijos. Kaip matyti, liko ir nebaigta knyga „Kerinti kelio trauka“.
– Ne tik ši. Jau gulėdamas ligoninės palatoje Gediminas sudėliojo knygos apie lagerius „Ne visi žmonės – žvėrys“ skyrius. Tai galėjo būti viena įdomiausių jo knygų. Net ir lageriuose, toje žmogų naikinančioje realybėje, jis ieškojo šviesos. Ne veltui yra sakęs, jog į Lietuvą sugrįžo su didesne negu iki tol meile žmonėms ir didžiuliu troškimu daryti gera.
Savo knygose Gediminas įamžino tokias asmenybes kaip Vilniaus universiteto auklėtinis, pasaulinio garso Rytų Sibiro tyrinėtojas Jonas Čerskis, rašytojas Vincas Pietaris, kunigas, vienas 1863 m. sukilimo vadovų Antanas Mackevičius, profesorius Česlovas Kudaba, Vasario 16-osios akto signataras Steponas Kairys, prezidentai Kazys Grinius ir Algirdas Brazauskas. Vis dėlto, manau, pasitaikė ir tokių knygų, kurias galėjo parašyti kiti. Dabar nereikėtų apgailestauti dėl tų veikalų, kurie nepasirodė ir jų niekas neparašys.
– Vieną knygos skyrių skyrėte G.Ilgūno poezijai. Matyt, nedaug kam žinoma, kad jis rašė ir eiles.
– Poezija iš tikrųjų mažiausiai žinoma jo esybės dalis, giliai asmeniškas, sakytum, sakralus sielos kampelis. Knygoje bandžiau jį vos vos praverti, tačiau nenorėčiau jo liesti šiame pokalbyje, palikime tai skaitytojui.
– Kokį įsivaizduojate šios knygos skaitytoją?
Galima būtų pajuokauti, kad rasti skaitytoją – sunkiausia proceso, prasidedančio knygos rašymu, dalis.
