Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Knygų apie sapnus vertėja Rita Banienė: „Sapnus galima valdyti“

Aktyvaus sapnavimo technikos leidžia kontroliuoti sapno situacijas, tvirtina Roberto Mosso knygos „Kaip susigrąžinti sielą sapnuojant“ vertėja Rita Banienė. Paprastai sapnų valdymas naudojamas kūrybiniais tikslais, pvz., jei žmogus nori rašyti kažkokią knygą. Tačiau kartais jis, anot R. Banienės, gali padėti pakeisti net realybę.
Kiek miegoti moterims?
Miegas / Flickr.com

R. Banienė pritaria, kad sapnininkai – nerimti dalykai, nes tas pats sapnas, susapnuotas batsiuvio ir karaliaus, abiem reikš skirtingus dalykus. Ji pataria rašyti sapnų dienoraščius: „Tie žmonės, kurie nori geriau save pažinti, rašydami sapnų dienoraštį, tikrai gali daugiau apie save sužinoti. [...] jame gali atrasti labai daug įdomių vadinamųjų pranašiškų sapnų, kūrybinių impulsų.“

– Kokia Jūsų pačios patirtis?

– Prieš 15 metų Niujorke baigiau Roberto Mosso „Active dreaming school“– Aktyvaus sapnavimo mokyklą. O sapnais susidomėjau turbūt būdama 14 metų – pradėjau rašyti dienoraštį sapnų, nors nebuvau skaičiusi nei Sigmundo Freudo, nei Carlo Jungo, nei Alfredo Adlerio ar kokių sapnų teorijos specialistų. Pas R. Mossą mokiausi apie trejus metus. Jis pats yra istorikas, bet baigęs ir Sapnų akademiją. Sapnavimo technikas jis perėmęs iš Australijos aborigenų, Šiaurės Amerikos indėnų. Šioms technikoms, kad žmonės būtų įvesti į lengvą transą, naudojamas būgnas. Taip suaktyvinama vaizduotė, žmogus pasineria į savo pasąmonę, gali daug nuveikti kūrybine prasme.

– Sakote, kad mokėtės aktyvaus sapnavimo. Mes galvojame, kad sapnas yra pasąmonės dalykas, kad mes jo nevaldome, jis savaime ateina. Taigi kalbate apie kažkokią programą?

– Sapnų valdymas yra žinomas senovės Tibete, daosų, kinų kultūroje. Čia nieko naujo. Ir indai žino sąmoningą, arba skaidrų, sapnavimą. Tarkim, tibetiečių vienuoliai užsiima vadinamąja sapnų ir miego joga ir kontroliuoja, valdo sapnus – tiesiog jie valdo savo psichiką, pasąmonę. Mums, europiečiams, žinoma, tai sunkiai suvokiama, mums atrodo, kad tai pasąmonės sritis, į kurią neverta per daug gilintis, nes ten yra įvairių dalykų: ten slypi mūsų šešėlis, visokie kolektyvinės pasąmonės baubai. Tačiau aktyvaus sapnavimo technikos leidžia pasinerti į pasąmonę tiek, kiek reikia, ne per giliai. Paprastai tie dalykai naudojami kūrybiniais tikslais, pvz., jei žmogus nori rašyti kažkokią knygą. Vadinamojoje hipnagoginėje būsenoje, tarp būdravimo ir panirimo į sapną, yra kūrybinę terpę sudarantis tarpsnis, kai galima daug ką padaryti.

Mes iš tikrųjų turime pasirinkimą – jei esame sąmoningi, galime pakeisti net ir realybės įvykius

Tada netgi galima kai ką keisti. R. Mossas aprašo moterį, kuri kokį mėnesį sapnavo košmarą, kad važiuoja tiltu, susiduria su kitu automobiliu ir žūva. R. Mossas savo technika sukėlė jai tą sapną ir paklausė, kaip ji norėtų pakeisti sapnuojamą situaciją. Moteris, būdama lengvo transo būsenos, paspaudė stabdį ir sapne viskas baigėsi sėkmingai. Po seanso ji grįžo namo, košmarai baigėsi, o po mėnesio ji parašė elektroninį laišką, kad tas įvykis atsikartojo gyvenime. Ji važiavo per tiltą, pamatė priešais atvažiuojančią mašiną, tik pabaiga nebuvo tokia, kaip košmare. Ji prisiminė tą lemtingą akimirką, kaip situaciją pakeitė sapne, todėl nusuko vairą, kažkiek aplamdė sparną, bet su kitu automobiliu nesusidūrė. Taigi mes iš tikrųjų turime pasirinkimą – jei esame sąmoningi, galime pakeisti net ir realybės įvykius.

– Ko per tuos trejus metus Amerikoje išmokote ir ko pasiekėte? Kaip tas žinias panaudojote sau asmeniškai?

– Jos padėjo pažaboti gana audringą mano būdą, nes buvau nepaprastai valdinga, kartais nežabotai pikta. Nežinau, iš kur paveldėta, gal genetika. Tos praktikos sušvelnino mano būdą. Žinoma, yra daug dalykų: meditacija, dzen, katalikų maldos – visa tai irgi padeda.

– Vadinasi, menininkas gali užprogramuoti vaizdinį, kurį norėtų įgyvendinti?

– Žinau, kad Kalifornijoje yra Fariba Bogzaran. Ji veda seminarus dailininkams ir kitiems menininkams: moko juos prisiminti sapnus ir perkelti iš jų idėjas. Bet daugelis menininkų tai darė ir be programavimo. Vieniems įkvėpimas ateina savaime, o kiti savo kūrinius regi sapnuose. Tarkim, savo siužetus susapnuodavo  Robertas Stevensonas, Edgaras Allanas Poe.

Sapnuose slypi kolektyvinė pasąmonė, todėl jie neišsenkamas šaltinis

Sapnuose slypi kolektyvinė pasąmonė, todėl jie neišsenkamas šaltinis. O dieną mūsų protas užimtas ir kitais dalykais. Jei prisimename tai, ką sapnuojame, tai didelis dalykas, nes, tarkim, tibetiečiai, budistai, kurie užsiima sapnų joga, išmoksta valdyti sapno situaciją ir, kaip jie sako, karminis vėjas jų nenuneša kažkur po mirties, baimė jų nebevaldo – jie valdo savo emocijas. Suvaldyti savo emocijas yra labai svarbu. Jei sugebėtume tai daryti, nebūtų karų.

– Tibeto sapnavimo mokykla labai dažnai per sapną išsiaiškina ligas. Ar per sapną galima užprogramuoti ir pakeisti savo fizinę būseną?

– Ne tik tibetiečiai. R. Mosso bičiulė tokiu būdu pagijo nuo krūties vėžio. Susapnavusi, kad serga krūties vėžiu, ji pasitikrino, ir diagnozė buvo teigiama. Tada ji nusprendė ir šiuo atveju pabandyti naudoti R. Mosso technikas. Bet tai jau sąmoningas sapnavimas: tu sapne žinai, kad sapnuoji, ir tada gali kažką keisti. Ji pradėjo valytis, siųsti šviesą į sergančias ląsteles, sapne melstis, nes yra katalikė. Žinau tiek, kad, gydydama save emocijomis ir mintimis, ji pasveiko, paskui apie tai parašė knygą. Mūsų organizmas turi nepaprastai daug rezervų ir gali pats save pagydyti, tik reikia postūmio.

– Minėjote būgną. Tam, kad įeitum į transą, reikia kažkokio ritmo. Ar būtinai tai turi būti muzikos garsas? Negali būti kvėpavimo ritmas? Kaip aiškina R. Mossas?

– Gali būti įvairiai, priklauso nuo žmogaus. Kadangi jis naudoja būgną, o aš mokiausi toje mokykloje, tai ir aš naudoju būgną, kurį jis man atsiuntė. Mes draugai jau 15 metų, kartais aš jį kviečiuosi į Lietuvą, jis čia veda seminarus. Žinoma, galima naudoti ir autohipnozę, ir kitas technikas. Bet monotoniškas garsų skambesys padeda įeiti į lengvą ir nepavojingą transą. Tai sena technika, kurią žmonija žino nuo civilizacijos aušros.

Senovės lietuviai, matyt, tai irgi turėjo, tik iki dabar neišliko. Tai neprieštarauja jokiai religijai, neturi nieko bendra su demonais. Nedrįsčiau sakyti, kad kvėpavimo technikos pavojingesnės, bet jos sudėtingesnės ir reikalauja priežiūros, nes tada žmogus savęs visai nebekontroliuoja ir kitas turi stebėti reakcijas. Mano minėta technika neleidžia tiek giliai nueiti – sukelia tik negilų transą.

– Išvertėte R. Mosso knygą „Kaip susigrąžinti sielą sapnuojant“. Argi mūsų siela per dieną kažkaip išsiskaido, kad per sapną reikia ją susirinkti?

– Mes žinome pasakymą „jam ne visi namie“. Jis labai prasmingas, nes žmogus per gyvenimą ištaško savo energiją. Siela nėra labai apčiuopiamas dalykas – tai mūsų energija. Tarkim, dėl įvairių traumų, konfliktų mes prarandame kažkokią sielos (arba energijos) dalį. Knygoje R. Mossas rašo, kaip visa tai galima susigrąžinti sapnuojant. Yra tam tikros technikos, kurios iš tikrųjų veikia. Yra vienas įdomus pasakojimas apie moterį, kuri apie 40 metų sapnavo ne savo sapną, nors psichiatrai jai nenustatė jokios psichikos ligos, nepadėjo psichoterapija, vaistai. Ji sapnuodavo košmarus, kad yra Vietnamo karys ir kad ten žūva.

Kai ji apsilankė seminare, R. Mossas išsiaiškino, kad vaikystėje ta moteris gyveno šalia aerodromo, į kurį būdavo atskraidinami žuvę Vietnamo kariai ir jų daiktai. Tos moters tėvas darbe turėdavo identifikuoti mirusiuosius ir aprašyti daiktus. Kartą jis namo parsinešė labai gražų žuvusio kario medalioną. Tuo metu tai moteriai tebuvo 4–5 metai, ji pačiupo tą medalioną ir pasikabino ant kaklo. Tada košmarai ir prasidėjo. Taigi pasirodė, kad ji sapnavo tragišką to žmogaus žūtį. Sunku tuos dalykus paaiškinti racionaliai, bet tai buvo pasąmonės dalykai.  R. Mossas (kaip dažnai daro vaikų psichologai) pasiūlė žaislų parduotuvėje nusipirkti karį ir jį palaidoti. Moteris atliko tą ritualą ir košmarai dingo be jokių vaistų. Kartais mūsų pasąmonei reikalingi ritualai. Nežinia, ar čia buvo įtaiga, ar kas kita, bet padėjo.

– Žmonės dažnai vadovaujasi sapnininkais. Tačiau C. G. Jungas visada sakydavo, kad kiekvienas žmogus simbolius suvokia savaip. Kiek galima remtis sapnininkais ir kaip kūrybiškai aiškinti savo sapnus?

– R. Mossas ir kiti siūlo rašyti sapnų dienoraštį, tada tie simboliai paaiškėja. Mūsų pasąmonė gana primityvi, nes simboliai nuolat kartojasi. Ir tik pamažu, rašydami dienoraštį, pamatome, ką jie reiškia. Jūs visiškai teisi. Tai pastebėjo dar senovės graikų mąstytojas Artemidoras, kurio veikalą „Oneiro kritika“ galima laikyti pirmuoju sapnininku. Artemidoras, aiškindamas sapnus, rėmėsi analogijos principu. Jo gana banali frazė, kad tas pats sapnas, susapnuotas batsiuvio ir karaliaus, dėl skirtingo statuso abiem reikš skirtingus dalykus, jau yra chrestomatinė.

Sapnininkai – nerimti dalykai. O tie žmonės, kurie nori geriau save pažinti, rašydami sapnų dienoraštį, tikrai gali daugiau apie save sužinoti. Dažniausiai sapnininkus skaito tam tikro išsilavinimo žmonės, kuriems galbūt trūksta informacijos. Siūlyčiau rašyti dienoraštį, nes jame gali atrasti labai daug įdomių vadinamųjų pranašiškų sapnų, kūrybinių impulsų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos