Apie knygynų dabartį ir ateitį, elektroninių knygų vaidmenį, lietuvių reiklumą architektūriniams sprendimams ir tai, ką be knygų galima parsinešti iš knygynų, – interviu su architektu, kuris savo gyvenimą susiejo su knygų namais.
– Naujasis „Pegasas“ – ne pirmasis jūsų kurtas knygynas. Esate suprojektavęs keletą bibliotekų. Ar yra kokia nors priežastis, dėl kurios imatės su knygomis susijusių erdvių?
– Architektu dirbu 19 metų. Projektuoju ir eksterjerus, ir interjerus. Be pastatų projektavimo man pažįstamas ir baldų konstravimas, modeliavimas, jų dizaino kūrimas. Praktika ir patirtis vienoje srityje padeda lengviau gilintis į kitas. Taip kartu kyla ir profesionalumas, ir pasitikėjimas savo sugebėjimais.
Negaliu sakyti, kad mano specializacija yra tik knygynai, bet taip pasisuko gyvenimas, kad nemažai esu prisidėjęs būtent prie knygų namų kūrimo. Prie knygų priartėjau koreguodamas, pertvarkydamas ar naujai projektuodamas ne tik privačias, bet ir viešas komercines erdves. Keitėsi knygynų pavadinimai, jų šeimininkai, ir galbūt dėl atliktų darbų rezultatų tas prisirišimas išliko.
Pagrindinis uždavinys projektuojant knygyną – knygos turi būtų pastebėtos, matomos, lengvai surandamos ir pasiekiamos, – sako A.Kliučininkas.
– Ar knygynų projektavimas skiriasi nuo kitos paskirties statinių projektavimo?
– Architektūroje svarbi taisyklė – dėmesys funkcijai ir estetikai, tačiau knygynuose papildomai reikia skirti dėmesio praktiškumui ir didesnių žmonių grupių poreikiams bei tam tikroms jų suformuotoms tradicijoms.
Pagrindinis uždavinys projektuojant knygyną – knygos turi būtų matomos, lengvai surandamos ir pasiekiamos. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad knyga nėra paprasta prekė.
Šiuo požiūriu visos knygos lygiavertės, dėl to jų pateikimas ir išdėstymas tampa esmine užduotimi. Didžiausiame Baltijos šalių knygyne šią užduotį išsprendėme pasitelkę išlenktas lentynas. Tokiu būdu tiek aukštesniame, tiek žemesniame lentynų lygyje knygos tampa vienodai matomos. Šis techninis sprendimas suteikia knygynui savitumo.
– Panašu, kad net architektui reikia išmanyti žmonių psichologiją.
– Tiksliau sakant, atsižvelgti į tam tikrus elgsenos modelius. Architektas turi iš anksto numatyti kelis galimus atvejus, kaip klientas elgsis, orientuosis toje aplinkoje, į ką atkreips dėmesį. Svarbu, kaip sukurta aplinka, nes jos detalės veikia nuotaiką. Tai prasideda dar prieš įžengiant į knygyną. reikia nepamiršti ir pagrindinio tikslo – kiekvienas lankytojas ateina į knygyną įsigyti knygos.
– Kokias architektūrines tendencijas atspindi „Pegaso“ knygynas? Ar jis derintas prie lietuviškų madų, ar, priešingai, yra naujųjų pasaulinių krypčių pavyzdys?
– Šis knygynas yra šiuolaikiškos architektūros pavyzdys, kur daugiausia lemia funkcija, emocija ir ekonominis sprendimas. Siekta, kad interjeras būtų praktiškas, bet drauge ir „skambantis“. Šiuo metu madinga sekti skandinaviškų interjerų pavyzdžiais, o čia pasirinktas kitas kelias. Naujuosiuose knygų namuose labiau dominuoja dabartinės europietiškų knygynų tendencijos. Apskritai galima teigti, kad dabartinei lietuviškai architektūrai tampa vis artimesnis modernus europietiškas požiūris.
Knygynas pagal architektūrinius sprendimus yra tvarkingas tiek, kiek reikia, – jis nėra perkrautas papildomos puošybos elementais, tačiau čia galima rasti vieną kitą įdomesnę detalę, pavyzdžiui, metalu apvilktas kolonas, suteikiančias tai tvarkai stiprumo ir atspalvių.
– O į ką kreipiamas dėmesys statant knygynus užsienyje? Ar erdvės konstravimo poreikiai panašūs į pritaikomus Lietuvoje?
– Šių knygų namų panašumas į užsienio knygynus yra erdvės paprastumas, architektūrinių sprendimų „švarumas“. Yra pavyzdžių, kai užsienyje knygynai kuriami remiantis vien tik konceptualia idėja ar kokia nors forma, medžiaga, pavyzdžiui, sienos ir lentynos vien tik iš stiklo. Tada reikia gilintis, ar tokia idėja netarnauja tik kaip reklama, ar atlieka kokią nors funkciją.
Knyga yra savotiška prekė. Kurdamas knygyną, bandau žiūrėti, kas ją perka ir kaip šį žmogų motyvuoti tai daryti. Šios motyvacijos įrankis man – pačios aplinkos savitumas ir ergonomiškumas.
– Turbūt sutiksite, kad šiuolaikinis knygynas tampa ne tik „knygų parduotuve“, bet ir laisvalaikio leidimo erdve. Kaip tai atsispindi knygyno architektūroje?
– Pradedamas kreipti dėmesys į tai, kad knygynui reikia jaukių kampelių – prisėsti, paskaityti, pasirinkti – vadinamųjų „ramybės zonų“. Tokios erdvės praturtina šiuolaikinę knygyno plano struktūrą, sukuria tarsi salas, oazes. Atsiranda vaikų, skaitytojų zonos, kurias iš bendro knygyno fono tenka kažkaip ir išskirti, ir atskirti. O knygos skaitymas ir vartymas knygyne suartina žmogų su pačiu knygynu.
– Kaip popierinės literatūros skaitomumo mažėjimas paveikia architektūrinę knygynų paskirtį? Kurių patalpų ar formų tenka atsisakyti, o kurios, pavyzdžiui, siejant su elektroninėmis knygomis, atsinaujina?
– Iki šiol matėme knygynų augimo, plėtros tendencijas. Buvo reikalingas sandėliukas ir bendra erdvė knygų išstatymui, skirta skaitytojams. Dabar, daugėjant elektroninių knygų, plečiasi ir dar plėsis laisvalaikio zonos. Taip pat vis daugiau atsakomybės atsiras knygynų darbuotojams, nedideliame plote turėsiantiems išdėstyti tą literatūrą, kuri nebus paklausi el. formatu. Turėtų šiek tiek keistis knygų pateikimas. Gal ateityje rasis nedidelės vien tik elektroninių knygų krautuvėlės su sava struktūra ir savitais poreikiais.
Šiandien lentynos vis dar pilnos įprastų knygų, kurios mums yra reikalingos. Dalis žmonių knygas jau perka internetu, bet prieš tai dar ateina jų išsirinkti į knygynus. Skaitymo tradicijos taip greitai nepasikeis – žmonės dar ilgai eis į knygynus, kur knygas galės vartyti, liesti, rinktis pagal išvaizdą ir leisti laiką su panašių interesų žmonėmis.
–Ar lietuvį pavadintumėte reikliu kalbant apie architektūrinius sprendimus? Ar jis yra kritiškas statiniams, ar pastebi įvairias detales ir mėgaujasi nestandartiniais sprendimais?
– Lietuviai yra labai reiklūs ir smalsūs. Tačiau kartais, galbūt negalėdami deramai suvokti galutinio rezultato, jie linkę architektą per greitai kritikuoti. Jie jaučia erdvės emocijas, turi gerą skonį, tik kartais per mažai stengiasi gilintis ir jį puoselėti.
Jei kalbame apie knygynų lankytojus, tai dauguma jų intelektualūs. Tokia publika tolerantiška kito nuomonei, tačiau kartu turi ir savo poziciją. Apsilankęs knygyne, kiekvienas toks žmogus kartu su knyga į namus parsineša toje erdvėje patirtas emocijas, stiliaus pojūtį. Dėl to kuriant knygyną svarbu apgalvoti, kokį jausmą, kokią emociją jį aplankęs žmogus parsineš.
