– Ar kremavimas lietuviams vis dar išlieka egzotika?
– Žvelgiant į istoriją matyti, kad lietuviams palaikų deginimas nėra egzotika. Lietuviai buvo kremuojami nuo seniausių laikų. Tik krikščionybės laikotarpiu kremuojama nebuvo. 1963 m. Vatikano II Susirinkimas priėmė sprendimą, kad religiniu požiūriu kremavimas yra tolygus laidojimui žemėje. Lietuvoje taip pat visi reikalingi Bažnyčios nutarimai yra priimti.
– Turbūt sutiksite, jog kremavimas yra verslas. Ar nebuvo baisu jį pradėti ir kaip jis sekasi šiuo metu?
Kai pradėjome veiklą, per dieną buvo kremuojama nuo 5 iki 7 kūnų. Dabar mes kremuojame 10 kūnų.
– Lietuvoje buvo seniai norima statyti krematoriumą, nebuvo įstatymų. Nuo 2008 m. buvo priimti teisiniai aktai, leidžiantys kremavimo įmonių steigimą. Mes nutarėme statyti krematoriumą, kurio Lietuvoje iki tol nebuvo.
2011 metų lapkritį pradėjome veikti. Per tą laiką kremuota per 3 200 kūnų. Šis skaičius nuolata auga. Kai pradėjome veiklą, per dieną buvo kremuojama nuo 5 iki 7 kūnų. Dabar kremuojame 10 kūnų.
– Visi žinome, kaip atrodo tradicinės laidotuvės. O kaip viskas vyksta kūną kremuojant?
– Čia fantazijai nėra ribų. Galima rinktis ir pigiausią, ekologiškiausią būdą, galima eiti iki labai didelės pompastikos. Paprastai savo artimuosius kremuoja žmonės, kurie turi aukštesnį išsilavinimą, todėl apeigos būna pakankamai santūrios.
Jeigu žmogus miršta ligoninėje, tai ten kūnas parengiamas, įdedamas į paprastą ekologišką karstą, kuris skirtas deginimui. Jis padarytas iš obliuotų lentų, nėra dažytas. Su velioniu atsisveikinama ligoninės patalpose, uždegama žvakė, vėliau kūnas išvežamas kremuoti.
Kremavimas trunka apie 2,5 – 3 valandas. Po jo artimieji pasiima kapsulę su pelenais ir važiuoja į laidojimo įmonę arba į bažnyčią, kur laikomos mišios. Galiausiai kapsulė vežama į kapines arba kolumbariumą.
– Ar kolumbariumai veikia visoje Lietuvoje?
– Kolumbariumai jau pastatyti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Jonavoje, kituose mažesniuose miestuose. Juose talpinamos urnos su pelenais, tačiau žmonės turi ir kitą galimybę. Dabar labai mažėja kapinių plotai, o naujų neatsiranda, bet net ir uždarytose kapinėse leidžiama laidoti kapsulę su pelenais, nes jai nereikia kasti didelės duobės. Kremuojant į vieną kapą galima sutalpinti visą giminę.
– Tenka girdėti apie pelenų išbarstymą kokioje nors simbolinėje vietoje. Ar Lietuvoje tai leidžiama daryti?
Kai kūnas sudega, pelenuose nelieka jokių kenksmingų medžiagų, kurios galėtų užteršti gamtą.
– Žmonių palaikų laidojimo įstatyme numatyta, kad kapsulė arba urna su pelenais turi būti laidojama žemėje arba talpinama kolumbariume.
Urną galima laikinai saugoti namuose. Teko girdėti, kad kažkas yra pelenus išbarstęs jūroje, kažkas miške ar sodyboje.
Kai kūnas sudega, pelenuose nelieka jokių kenksmingų medžiagų, kurios galėtų užteršti gamtą. Marų metais, kad neplistų užkratas, kūnai buvo deginami specialiai. Biologinės taršos nėra. Užsienyje kapinėse yra specialiai įrengti išbarstymo laukai, kur galima išberti pelenus ir palikti lentelę su informacija apie žmogų.
– Kaip atrodo kremavimo procesas?
– Mūsų krematoriume naudojamos naujausios technologijos, todėl leidžiame stebėti kremavimą nuo pat karsto įkėlimo iki pelenų surinkimo. Žmonės labai dažnai to prašo patys. Nieko šokiruojančio jie nemato.
Kol dega karstas, pirmąsias 15 minučių susidaro labai daug dūmų, todėl ten sunku ką nors pamatyti. Kai pradeda degti kūnas, jis būna visas liepsnose. Nepastebėsi veido bruožų ar kokių nors kitų anatominių detalių. Tai tikrai nieko nešokiruoja.
Kai statėme krematoriumą mus konsultavę vokiečiai siūlė nieko nedrausti. Žmonės turi pamatyti viską, ką nori. Tik taip galima užsitarnauti pasitikėjimą. Daug mitų buvo, kad kremuojant juda kūnas, kad kremuojama be karsto, kad sumaišomi pelenai.
– Pelenus pasiėmę žmonės gali būti ramūs, jog jie tikrai jų artimojo?
Kremuojant minimali paslaugos kaina siekia 2 tūkst. litų. Tai daug pigesnis laidojimo būdas.
– Tai yra trijų pakopų procesas. Pirmiausia kremuojama pirmoje kameroje. Po valandos pelenai papuola į antrą kamerą, kur pakartotinai deginami, kad būtų visiškai suardyti organiniai junginiai, jei jų dar liko po kremavimo proceso.
Trečioje kameroje pelenai atšaldomi. Turime galimybę kremuoti visiškai atskirtose kamerose kas valandą.
– Kiek kainuoja kremavimas?
– Neseniai teko skaityti, kad laidojimas Lietuvos provincijoje kainuoja apie 3,5 tūkst., o Vilniuje apie 6 tūkst. litų. Kremuojant minimali paslaugos kaina siekia 2 tūkst. litų. Tai daug pigesnis laidojimo būdas.
– Jūs pats esate apsisprendęs dėl savo laidojimo apeigų?
– Aš pats ir mano šeima esame už kremavimą. Turbūt visi patyrėme tradicines laidotuves, kai giminės susirenka prie karsto, būna ilgai nesimatę, prasideda audringos kalbos. Kai kūnas yra greta, visa tai atrodo labai nejaukiai. Kai atsisveikinama su urna, toks elgesys visai nešokiruoja. Groja muzika, rodomos skaidrės, žmonių kalbos nieko netrikdo.
Vasarą šarvojant žmogų atsiranda įvairių kvapų. Prisimenu savo vaikystę, kai teko laidoti senelį. Buvo didžiuliai karščiai, o mums reikėjo budėti. Iki šiol tie potyriai manęs neapleidžia. Tai traumuoja vaikus ir artimuosius.
