„Reikia visiems visada siūlyti džiaugtis – ir „razbaininkams“, ir „šventiesiems“, – kalba vyriškis, apsirengęs į vienuolio panašiais drabužiais. Prieš 25 metus Gintautas Mackonis gyveno kartu su šeima – žmona ir dviem vaikais. Dirbo skraidyklių sporto instruktoriumi. 1994 metais už 200 Vokietijos markių nusipirko sodybą Ignalinos rajone, Darželių kaime. Tada pajutęs Dievo šauksmą čia ėmė kurti bendruomenę „Kelias“.
„Gyvenu kaip ant vulkano“, – juokauja atsiskyrėlis, kai žmonių trobelėje tiek, kad į atsiskyrimą nuo pasaulio mažai panašu. Čia kunigai atvažiuoja kartu su piligrimais ir laiko Šv. Mišias, čia pagalbos ieško nuo priklausomybių kenčiantys žmonės, čia mažytėse trobelėse apsigyvena norintys kuriam laikui atsiskirti maldoje nuo pasaulio, kad labiau atvertų širdį Dievui. Gintautas Juozapas Pranciškus visus kviečia maldai ir prie stalo.
„Gal parašyti, kad per Šv. Velykas žmonės gali pas jus atvažiuoti?“, – teiraujuosi. „Žinoma, gali“, – kviečia jis. Tada ima kalbėti, kad Dievas prisikėlęs atpirko mūsų nuodėmes, atpirko mus savo mirtimi, argi gali būti didesnis džiaugsmas? Jis nesutrinka, kai paprašau interviu kalbėti paprasčiau – taip, kad suprastų ir tie žmonės, kurie netiki Jėzaus Kristaus prisikėlimu.
– Ką galėtų per Šv. Velykas apmąstyti žmonės, kurie abejoja net paties Dievo buvimu?
– Žmogus nėra atskirta nuo Dievo būtybė. Dievas mumyse kaip vairuotojas mašinoje sėdi. Jis į mus spinduliuoja pranešimus. Net baisiausias recidyvistas tuos pranešimus girdi savo sąžine. Daugelis žmonių Dievo vedini daro gerus darbus.
Jie gyvena harmonijoje su gamta ir išgyvena gamtos atsibudimą kaip prisikėlimą. Juk pavasaris, kai atbunda visa gamta, irgi yra prisikėlimas. Jie gamtoje gali išgyventi tokias pačias emocijas kaip bažnyčioje, tačiau neįvardina, kad tai yra Dievo veikimas. Šv. Velykos būtų pats laikas įvardinti, kad tai, kas gera, yra Dievo veikimas.
– Jėzus sakė mylėti priešus. Tačiau ar iš tikrųjų galima mylėti žmones, kuriuos matai kaip priešus?
– Priešus mato tik tas, kuris egoizme gyvena. Dievas yra kaip saulė, o saulė juk nesirenka, kad vieniems švies, o kitiems – ne. Evangelijoje pagal Matą pasakyta: „Būkite tobuli kaip dangiškasis Tėvas tobulas“.
Tas, kuris pasiekia tokį Dievulio artumą, visus myli. Ypač tuos, kurie labiau nuskriausti. Dabar ir psichologai aiškina, kad pats sau būdamas priešas, kitame taip pat matysi priešą. Jei esi vagis – matysi vagį, jei pripratęs meluoti – melagį, o jei būsi šventas, tai ir kitus matysi šventus.
– Jei žmogus gyvena Dievui atvėręs širdį, tai jis priešų tiesiog neturi?
– Neturi. Dievui visi reikalingi. Jis labiausiai ieško tų, kurie prapuolę. Jėzus ieško vienos paklydusios avies taip, kaip tėvai ieško dingusio vaikiuko. Kai mano dukrytei Austutei buvo dveji metukai, ji vieną vakarą prapuolė ir iki sutemų niekur neradome. Kai pagaliau susitikome, visiems buvo didžiulis džiaugsmas.
Jei patiri amžinybę, tą meilę viduje, tai tampi Atpirkėju – kaip Jėzus Kristus. Jokių priešų tada nėra, yra tik tie, kurie nesupranta, ką daro. Dievuli, padėk jiems.
– Tačiau tie nesuprantantieji, ką daro, gali elgtis su tavimi žiauriai, nematydami, kad tu juos myli.
– Visada taip buvo ir bus. Vienas ką tik gimsta, kitas miršta šimto metų sulaukęs, vienas suklysta, kitas gerą darbą padaro. Tokia jau pasaulio įvairovė. Jėzus supergeras buvo, bet rezultatą žinom – užmušė. Neišvengiamai susidursi su tokiu ypatingu blogiu, kad tave gali užmušti. Tačiau tas, kuris gyvena su Juo, žino, kad niekas neužmuš. Tik kūną galima užmušti, dvasia amžina.
Yra ta erdvė juodoji, piktasis gundytojas užpučia savo garo, žmogus paklūsta ir daro net nesuprasdamas, kodėl tą daro. Projektai tikrai gali atrodyti labai gražūs. Atrodo, kad žmogus gali būti savarankiškas, nereikia jokio Kūrėjo. Angelai irgi panašiai mąstė: „Galim geriau nei tas Dievulis“. Pats sumaniausias angelas buvo vardu Liuciferis – šviesos nešėjas. Jis spinduliavo gražiausiai.
Kai mus patraukia tas spindėjimas, atsiduriame ego erdvėje. Dievo dėsnis – laimingas tas, kuris duoda. Velnio dėsnis – laimingas būsi, jei viską pasiimsi sau. Tačiau tai netiesa, kai gauni tą malonų vaisių, jis tave sugraužia. Taip dažnai atsitinka, sugundytiems alkoholiu ir narkotikais.
– Dažnai girdime, kaip krikščionys baisisi, jog jauni žmonės užsiima seksu, o gėjai rengia paradus. Tačiau ar vertindami, jog kiti elgiasi blogai, neklystame? Kaip mums patiems netapti fariziejais ir neteisti kitų?
– Biblijoje yra pasakojimas apie sūnų paklydėlį, kuris pareikalavo tėvo turtų ir juos iššvaistė. Tas pats tėvas turėjo kitą sūnų, teisuolį, kuris gyveno kartu su tėvu ir elgėsi atsakingai. Kai sūnus paklydėlis grįžo, protingasis sūnus užsirūstino, kad tėvas džiaugiasi jo grįžimu ir puotauja. Tėvas atsakė jam – tu juk nebuvai pražuvęs, o štai jis buvo pražuvęs, džiaukimės, kad sugrįžo ir yra su mumis.
Taip ir mes iš pradžių esame paklydėliai, tada – teisuoliai, paskui ateina išmintis, kai jau galime patys tėviškai rūpintis savo vaikais.
Taip ir mes iš pradžių esame paklydėliai, tada – teisuoliai, paskui ateina išmintis, kai jau galime patys tėviškai rūpintis savo vaikais.
Visada reikia budėti, kad nenupultum teisdamas kitus ir išliktum meilėje. „Meile gaubk ir sušildyk širdeles, kad jų sielos atgimtų ir jie gyventų pagal išminties ir meilės dėsnius“, – laiminu, kai matau, jog žmonės elgiasi blogai.
Šventoji Kalkutos Teresėlė šitą išmintį žinojo. Kai ją pakvietė į antimilitaristinį mitingą, ji atsakė: „Vaikeliai, pakvieskit, kai surengsit mitingą apie laimę ir taiką, tada ateisiu“. Kai kovoji prieš ką nors, tai jau blogiui suteiki galią. Ką galvoji, tas ir įvyksta. Todėl ne smerkti reikia, bet siųsti palaiminimą – Dieve, laimink, kad susiprastų.
– Tai net negalime teisti žmonių, kurie teisia kitus?
– Jėzus juk sakė: „Neteisk, kad nebūtum teisiamas“.
Visiems yra pagal jų lygį. Policininkas elgiasi kaip policininkas, pedagogas – kaip pedagogas, dvasininkas – kaip dvasininkas. O štai išminčius sėdi maldoje ir siunčia visiems teisingumo šviesą. Duok, Dieve, Lietuvai tokių žmonių. Nuo tokio vieno žmogaus gali priklausyti pasaulio likimas. Tegul bus toks žmogus naujasis Lietuvos prezidentas.
– Kaip žinoti, ar pakanka melsti, ar vis dėlto reikia tarti griežtą žodį einančiam klaidingu keliu?
– Čia irgi viskas priklauso nuo mums duotos vidinės šviesos. Galima užrikti „Liaukis“ ir dar kumščiu per stalą trinktelėti, o galima tą patį pasakyti apkabinus.
Jėzus buvo aukštos kultūros žmogus, bet kai jis šventykloje pamatė prekeivių stalus, jis juos išvartė. Taip Jis mums parodė, kad reikia sakyti „ne“, kai peržengiama riba. Tačiau perspėjimas – darykite tai su meile.
Reikia imti pavyzdį iš Mikės Pūkuotuko. Jis tą patį „ne“ moka pasakyti su humoru.
Reikia imti pavyzdį iš Mikės Pūkuotuko. Jis tą patį „ne“ moka pasakyti su humoru. Pas mane anksčiau atvažiuodavo žmonių, kurie niekada nepatyrė meilės – nei darbe, nei namuose. Tokie žmonės viduje nori gerumo, bet jo prašo įžūliai besielgdami. Jų nusižengimai yra šauksmas: „Aš esu, man reikia meilės“.
Tačiau prisiliesti prie jų ir pasakyti, kad yra mylimi, nepavyksta – jie nemoka to priimti. Todėl reikia ypatingų metodų. Pavyzdžiui, primėto kiemą nuorūkų, tada sakau: „Čia turbūt Pūkuotukas rūkė ir nesusitvarkė, eisiu jam ir parodysiu“. Žiūrėk, kitą dieną jau šiukšlių nėra.
– Kartais humoras gali gerokai sušvelninti griežtus žodžius?
– Ne tik sušvelninti. Sakoma, kad nesijuokia tik velnias. To, kuris juokiasi, joks „biesas“ nepaims. Kartais aš ir su savimi vienas pajuokauju. Turiu tris vardus: Gintautas – mano pasaulietinis vardas, Juozapas – krikšto vardas, o Pranciškaus vardas man suteiktas per sutvirtinimo sakramentą. Jei pramiegu, sakau: „Pranciškau, ką tu pasakysi apie tai, kad Gintautas pramiegojo?“ Tada atsakau už Pranciškų: „Tai ir Juozapas kartais pramiega ir manęs nepažadina“.
– Mes daug girdime apie Kristaus kančią. Ar yra kur paminėta, kad Kristus juokdavosi?
– Kas nemoka juoktis, tas nesveikas. Dažniausiai Kristus nerodomas kaip didelis linksmuolis. Man patinka M.Gibsono filmas „Kristaus kančia“ – jį geriausiai būtų žiūrėti kartu su teologiją išmančiu žmogumi. Jo siužetuose atsiskleidžia, kad Jėzus tikrai buvo gyvas, tikras ir laisvas.
– Sunkiausia iš nesklandumų juoktis šeimoje. Dažnai žmonės žino, jog artimajam reikia atleisti, tačiau neįstengia pergalėti pykčio. Ką jūs patariate šeimyninių problemų slegiamiems žmonėms?
– Pats tikriausias dalykas būtų tada atsisukti į saulę, į išmintį, į Dievą. Kai žiūri į saulę, ji šildo, šildo, šildo, tada jau gali atsisukt ir perduot šilumą kitam.
Pats tikriausias dalykas būtų tada atsisukti į saulę, į išmintį, į Dievą. Kai žiūri į saulę, ji šildo, šildo, šildo, tada jau gali atsisukt ir perduot šilumą kitam.
Tačiau aukščiau bambos neiššoksi. Jei taip neišeina, tada geriausia atsitraukti į šoną. Neskubėk iškart santykių laužyti. Šaukis išminties, šaukis šviesos. Mes esame kaip magnetai, traukiantys į save šviesą arba tamsą. Jei sąmoningai norėsime daryti šviesius dalykus, taip ir atsitiks.
Pas Dievulį viskas vyksta paradokso būdu. Jei atsisakai ego, jei sutinki paaukoti net savo gyvybę, tai per mirtį įvyksta prisikėlimas. Kryžiaus įvykis parodo – nebijok savęs aukoti, nes gyvensi. O jei gyvensi tik sau – tu miręs. Gyvenimas prasideda, kai imi save dalint – kaip saulė šviest kitiems.
– Yra žmonių, kurie labai nori padėti kitiems, tačiau kiti kratosi jų pagalbos. Kaip jiems elgtis? Ar jiems reikia daugiau melstis?
– Pirmiausia reikia suvokt, kad viskas ateina savu laiku. Štai plauki Nemunu, priplauki Kauną, tada – Vilkiją, paskui Jurbarką. Ateina laikas, priplauki iki Baltijos jūros.
Kai puolame daryti gerus darbus, tai nebelieka laiko būti geriems. Būti geram – kartais atsisėsti ir nieko nedaryti. Štai mūsų diedukai ir bobutės taip darydavo. Senovėje jie ir auklėdavo vaikus, kol jauni tėvai dirbdavo, kad šeima pragyventų. Vaikai lipdavo jiems ant kelių, prisiglausdavo ir jausdavosi mylimi – kaip pas Dievulį. Natūraliai gerumas jų „dūšelėse“ atsirasdavo.
– Sakoma, kad kančia apvalo. Kokia kančia priartina prie Dievo, o kokia nutolina?
– Būna visaip. Kai kada mėgaujamės kančia: „Aš kenčiu, man taip sunku, jūs mane atjauskit, aš didvyris“. Tokią kančią irgi reikia patirti, kad išmoktume suprasti kitus nelaimėlius.
Išmintis yra suvokti, kad gimimas įvyksta tik per skausmą. Moteriai sopa gimdant, tačiau kartu yra ir džiaugsmas, kad gims kūdikis. Per Šv. Mišias Jėzus tampa duona ir mus maitina. Eucharistija yra aukščiausiojo gyvenimo dėsnio išraiška – naujas kūrinys atsiranda tik per auką. Turime apiplėšti save ir atiduoti kitam, kad būtų gyvenimas. Kai tą supranti, tada dalinti save yra laimė ir džiaugsmas.
Kančia iš meilės jau nebėra kančia, tai proga išlieti meilę iki galo. Jėzus miršta ant kryžiaus ne sukandęs dantis, o iš meilės.
– Kai ši meilė prisikelia tavyje, ar galima sakyti, kad tai Kristus prisikėlė?
– Taip, kai išgyveni jo buvimą savyje, jis per tave tampa gyvas. Sakoma, kad tą žinantys tyli. Nekalba apie tai, bet daro Dievo darbus.
Tiesiog darai, nes kitaip negali. Kaip volungė negali negiedoti, kaip pavasarį sodai negali nežydėti. Tiesiog grieži tą amžiną meilės giesmę.
– Ar galėtumėte apie save tvirtinti, kad Dievas jus jau taip perkeitė?
– Šiuos dalykus geriausiai įvardina mūsų „priešai“. Andrius Mamontovas dainuoja: „Kartais būna, kad priešas ištiesia ranką, skausmas tampa mielas, gelbėkim savo sielas.“ Jis šia daina išreiškia svarbiausią krikščionybės principą – auka iš meilės tampa dovana.
Jei priklausomybę turintis žmogus man pasakys: „Tu esi tikras draugas“, tai bus tiesa apie mane. Jei jis bėgs šalin, turėsiu susimąstyti, ar tikrai esu dangiškai tobulas – gal mano saulutės spinduliai jo širdies nepasiekia. Tada šauksiuosi pagalbos, kad Dievulis atsiųstų man tokį žmogų, kuris pakrautų mano meilės akumuliatorių.
