Kovo 11 d. Krymo Aukščiausioji taryba priėmė autonominės respublikos ir Sevastopolio miesto nepriklausomybės deklaraciją. Šis dokumentas leidžia juridiškai įteisinti pusiasalio inkorporaciją į Rusijos sudėtį. Kovo 16 d. šį sprendimą turi įtvirtinti Kryme rengiamas referendumas. Rusijos įstatymų leidėjai tuo metu irgi rengia dokumentą, kuris atvers galimybę priimti į Rusijos sudėtį naujas teritorijas.
Apie tai, kas artimiausiu metu laukia Krymo, „Lenta.ru“ kalbėjosi su konfliktų sprendimo eksperte iš Rusijos Natalija Mirimanova.
N.Mirimanova, aiškiai simpatizuojanti prorusiškam Krymo autonomijos ministrui pirmininkui Sergejui Aksionovui, padėties pablogėjimą Kryme sieja tik su Rusijos įsikišimu.
N.Mirimanova teigia, kad per pastaruosius 20 metų Kryme buvo nemažai nesutarimų tarp totorių ir „slavų“, bet jie niekada nevirto aštriais konfliktais.
N.Mirimanova, aiškiai simpatizuojanti prorusiškam Krymo autonomijos ministrui pirmininkui Sergejui Aksionovui, padėties pablogėjimą Kryme sieja tik su Rusijos įsikišimu.
Jos teigimu, visuomenės suskaldymas taps „bloga naujo gyvenimo pradžia“. Referendumo priešininkai tikriausiai niekur nedings, o jeigu jie bus priversti palikti savo namus, tai bus vertinama kaip politinis ir etninis Krymo valymas. Jos manymu, dabar svarbiausia išvengti karo.
– Kuo, jūsų manymu, dabar pavojinga padėtis Kryme?
– Analizuojant padėtį Kryme dabar dominuoja geopolitinės kategorijos. Aš gerai žinau, kas iš tiesų vyksta Kryme. Pirmiausia reikia pasakyti, kad krizė Kryme yra inspiruota iš išorės. Labiausiai čia pasidarbavo Rusija, žvanginanti Kryme ginklais.
Tuo tarpu vadinamųjų „banderininkų“ invazija iš Ukrainos pasirodė esąs tik mitas. Aš apskritai abejoju, ar jie rengėsi eiti į Krymą.
Krymui ši konfliktinė situacija apskritai neįprasta – šios autonominės respublikos visuomenė rami, net apsnūdusi. Per pastaruosius 20 metų ten krizių būta nemažai – dauguma jų buvo susijusios su Krymo totorių ir vietinių slavų priešprieša. Slavais Kryme laikomi visi, kurie yra ne totoriai, – net graikai ir armėnai. Tačiau mano minėti konfliktai dažniausiai būdavo dėl verslo ar žemės. Jie būdavo išsprendžiami greitai ir ramiai, be aukų.
Krymas, kaip ir visa Ukraina, tai – kompromiso kultūra. Žinoma, tie kompromisai ne visada būna skaidrūs, dažnai juos lydi užkulisiniai sandėriai, bet svarbiausia visuomet būdavo taikos ir rimties išlaikymas.
Tačiau pastaruoju metu ši politinė kompromiso sistema buvo brutaliai sugriauta.
Krizė Kryme yra inspiruota iš išorės. Labiausiai čia pasidarbavo Rusija, žvanginanti Kryme ginklais. Tuo tarpu vadinamųjų „banderininkų“ invazija iš Ukrainos pasirodė esąs tik mitas.
Galime panagrinėti referendumo klausimų evoliuciją ir pamatysime, kad būta spaudimo iš išorės.
Pirmiausia buvo kalbama apie autonomijos išplėtimą. Apie tai, beje, buvo kalbama ir anksčiau, ypač Krymo rusų susirinkimuose.
Netgi dabartinis premjeras S.Aksionovas, kurį aš gerai pažįstu, laikė save Krymo rusų interesų gynėju, bet tik – Ukrainos sudėtyje.
Tačiau tai, kaip greitai autonomijos išplėtimo problematika virto siekiu palikti Ukrainą, rodo, kad ši idėja kilo ne Krymo politikų galvose.
– Jūs sakote, kad gerai pažįstate S.Aksionovą. Apie jį sklando daug gandų. Ką jūs apie jį galite pasakyti?
– Aš Sergejų pažįstu kaip partijos „Rusų vienybė“ lyderį. Jo partija per praėjusius rinkimus surinko tik 3 procentus balsų. Tai viena iš mažiausių rusų partijų Kryme.
Su S.Aksionovu ir kitais Krymo Aukščiausiosios Rados parlamentarais mes 2012 metų lapkritį lankėmės Italijos Pietų Tirolio autonominėje provincijoje – teritorijoje, dėl kurios nesutaria Italija ir Austrija. Mes ten važiavome pamatyti, kaip ši autonomija veikia. Sergejus man pasirodė esąs praktiškas ir itin dalykiškas žmogus. Jis domėjosi, kaip Italijos autonominėje provincijoje organizuotas šiukšlių perdirbimo verslas, kaip veikia obuolių ūkiai ir t.t.
Man atrodė, kad jam svarbiausia realiai gerinti savo rinkėjų gyvenimą. Čia turiu pasakyti, kad vasario 26 dieną, kai prie Krymo parlamento sienų susitiko įsiaudrinusios totorių ir rusų minios, S.Aksionovas ir Krymo totorių bendrijos lyderis Refatas Čubarovas sugebėjo išskirti tas dvi minias. Jie išvengė kraujo praliejimo ir sėdo derėtis. Tą akimirką aš pagalvojau: vis dėlto Krymo sistema veikia.
Tačiau vėliau įvykiai tapo neprognozuojami: kitą dieną parlamento pastatą užėmė ginkluoti žmonės, o parlamentarai už uždarų durų ėmė priiminėti sprendimus.
– Jūs manote, kad draudimas Ukrainos žurnalistams ir tarptautiniams stebėtojams įvažiuoti į Krymą inspiruotas Rusijos, o S.Aksionovas niekuo dėtas?
– Be jokių abejonių, tai inspiruota Rusijos. Akivaizdu, kad dabartinė Krymo valdžia nėra savarankiška.
– Kokių jūs turite įrodymų?
– Turėti kokių nors įrodymų labai sunku. Internete pilna įvairiausios informacijos. Aš visuomet tikrinu informaciją, stebiu anglų, prancūzų žiniasklaidos kanalų naujienas, bendrauju su žmonėmis ir operuoju žiniomis, kurias gaunu iš sprendimus priimančių žmonių.
– Kas šie žmonės?
– Jie labai skirtingi. Žinoma, tai ne pirmieji asmenys, bet jie gerai informuoti ir yra įvykių sūkuryje. Jie vaikšto Krymo gatvėmis ir mato, kas ten vyksta.
Kolegos iš Rusijos politikos sferos teigia, kad Kryme yra tik tie Rusijos kariškiai, kurie tarnauja pusiasalyje esančiose Rusijos karinėse bazėse. Jų oponentai bei anglų ir prancūzų žiniasklaidos priemonės pranešė, kad, be kariškių bazėse, papildomai įvesta dar 15 tūkst. Rusijos karių. Bet kuriuo atveju, tai, jog uniformomis be skiriamųjų ženklų vilkintys ginkluoti žmonės, kuriuos žmonės atpažįsta kaip vaikinus iš Rusijos, vaikšto po Krymą, o ne leidžia laiką bazėse, jau yra Rusijos ir Ukrainos sutarčių pažeidimas.
Tai, jog uniformomis be skiriamųjų ženklų vilkintys ginkluoti žmonės, kuriuos žmonės atpažįsta kaip vaikinus iš Rusijos, vaikšto po Krymą, o ne leidžia laiką bazėse, jau yra Rusijos ir Ukrainos sutarčių pažeidimas.
– Atleiskite, bet jei jūs gerai pažįstate S.Aksionovą, kodėl negalite tiesiai iš jo sužinoti, kas iš tiesų vyksta Kryme, kodėl ten neleidžia žurnalistų ir kas leidžia rusų kariams be jokių kliūčių judėti?
– Deja, dabar viskas taip komplikavosi, jog reikia galvoti apie tai, kad kam nors nepakenktum, nes negalima atmesti galimybės, jog Kryme liesis kraujas.
– Jūs esate tikra, kad įvykius Kryme režisuoja Rusija?
– Taip. Iki pastarųjų įvykių nebuvo nė kalbos, kad Krymas nori atsiskirti nuo Ukrainos.
Tas pats Aukščiausiosios Rados pirmininkas ir visi deputatai visuomet pabrėždavo, kad kalbama tik apie autonomiją Ukrainos sudėtyje. Aš suprantu, kad politinės pažiūros gali keistis. Bet toks staigus įvykių plėtojimasis verčia mane – ir ne tik mane – manyti, kad neapsieita be išorinės įtakos.
Be to, aš žinau, kad Krymo parlamentarai gavo pasiūlymą ir garantijas iš Maskvos. Ir, žinoma, Rusijos Federacijos Tarybos leidimą prezidentui įvesti kariuomenę į Krymą aš taip pat vertinu kaip Rusijos spaudimą bei kišimąsi.
Pažiūrėkite: 2004 metais Ukrainoje į valdžią atėjo „banderininkas Juščenka“, pavadinkime jį taip. Ir nieko, nebuvo jokių raginimų ar bandymų apginti Krymo rusų bendruomenės. Iki šiol nebuvo jokių svarstymų apie Krymo atplėšimą, nepaisant to, kad Kijeve keitėsi valdžia, kad Ukrainą valdė ir nacionalistai, ir internacionalistai.
Aš suprantu, kad įvykiai Kijeve, „Dešiniojo sektoriaus“ baubas, Olehas Tiahnibokas (radikalios partijos „Svoboda“ lyderis, – red. past.), kuris kalbėjo, kad likviduos Krymo autonomiją (bet kas gi rimtai vertina kalbas žmogaus, kurio partija surenka dešimt procentų balsų?) paveikė Krymo rusų nuotaikas, aktualizavo jų baimes.
Čia daug nuveikė media technologijos: dauguma Krymo rusų žiūri Rusijos televizijas, o Ukrainos kanalai Kryme dabar išvis užblokuoti. Rusijos televizijos kasdien pasakoja apie pavojus, kurie tyko Krymo rusų, jei į pusiasalį ateis „banderininkai“ – viso, kas bloga ir baisu įsikūnijimas, ir dar kalbantis ukrainietiškai.
Turiu pasakyti, kad net naujausių sociologinių apklausų duomenimis niekada Krymo gyventojų, norinčių prisijungti prie Rusijos, dalis nesiekė 40 procentų.
– Kokios gali būti referendumo pasekmės?
– Referendumo rezultatais, deja, jau dabar niekas neabejoja. Sprendimo prijungti Krymą prie Rusijos niekada nepripažins Kijevas ir tarptautinė bendruomenė. Tai reiškia, kad atsiras juridinis vakuumas, kurį galima įvairiai užpildyti. Maskvai gali būti pritaikytos politinės ir ekonominės sankcijos, nes nėra nė vieno rimto argumento įvesti kariuomenę į Krymą: „banderininkai“ Kryme toks pats mitas, kaip ir branduoliniai objektai Irake.
Nėra nė vieno rimto argumento įvesti kariuomenę į Krymą: „banderininkai“ Kryme toks pats mitas, kaip ir branduoliniai objektai Irake.
Kryme nebuvo nužudytas nė vienas rusas, nebuvo uždaryta nė viena rusų mokykla. Situacija Kryme sudėtingesnė nei Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, dėl kurių Rusija irgi sugadino savo reputaciją.
Ten vis dėlto buvo karas. Tuo tarpu Kryme ne tik karo nėra, nėra jokios rusų diskriminacijos.
Kryme yra vos šešios ukrainiečių mokyklos, o rusų – 600.
Aš neseniai ESBO užsakymu atlikau tyrimą, kaip valdžios struktūrose atstovaujamos tautinės mažumos, kurios anksčiau patyrė deportaciją, – Krymo totoriai, graikai, armėnai. Ukrainoje nėra statistikos, pagal kurią būtų galima išskirti tautybę, tad viską skaičiavau pati.
Rezultatai: visame Kryme tik vieno rajono vadovas – Krymo totorius, tik vieno miesto meras – totorius, o visi kiti – slavai, daugiausia priklausantys Viktoro Janukovyčiaus Regionų partijai. Teismuose ir prokuratūroje – 90 proc. darbuotojų yra rusai.
– Tai kuo, jūsų nuomone, pavojingas referendumas?
– Referendumas niekuo nepavojingas, tai normali demokratijos išraiška. Bet referendumai tokiais svarbiais klausimais rengiami po daug metų trunkančių diskusijų, konsultacijų ir derybų, per kurias sukuriami visi įmanomi saugikliai ir atsiskyrimo, ir likimo valstybės sudėtyje atveju.
O Kryme viskas buvo daroma atvirkščiai, todėl tokia skuba gali baigtis žiauriu konfliktu ir kraujo praliejimu. Be to, visuomenės padalijimas į kone dvi lygias dalis gresia rimtomis pasekmėmis. Negalima tikėtis, kad referendumo priešininkai susitaikys ir išvažiuos. Jei jie bus priversti palikti Krymą, tai bus laikoma etniniu ir politiniu valymu. Bloga naujo gyvenimo pradžia.
– Kas, jūsų manymu, gali šį konfliktą sustabdyti?
– Tik vienas žmogus iš Kremliaus.
