O pasidžiaugti yra kuo. R.Valiukonytė mini didelio britų žiniasklaidos dėmesio sulaukusį Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“, Jono Meko parodą. Kultūros atašė taip pat išreiškė viltį, kad netrukus turėsime ryškų profesionaliojo lietuviško meno vėliavnešį. Juo gali tapti 22 m. akordeonistas Martynas Levickis, neseniai pasirašė sutartį su garsia britų vadybos agentūra ir viena žymiausių akademinės muzikos leidyklų „Decca Classics“.
15min.lt skaitytojų dėmesiui – išskirtinis interviu su kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje Rita Valiukonyte.
– Kaip galėtumėte nežinančiam apie Jūsų darbą žmogui pristatyti – kuo užsiima kultūros atašė?
– Tai – labai įvairi veikla. Apibendrinant, galima sakyti, kad tai yra Lietuvos profesionaliojo meno pristatymas užsienio šalies piliečiams.
Atašė užduotys yra labai įvairios. Tai – Lietuvos menininkų pristatymas užsienyje, pagalba organizacijoms užmegzti kontaktus, siekiant vystyti ilgalaikę partnerystę, profesionaliųjų lietuvių menininkų diasporos kuravimas, stengiamės jiems padėti populiarinti savo veiklą.
Dar viena svarbi veikla – kuratorių pažintinės kelionės į Lietuvą. Patys pamatę šalį, pradeda ja domėtis ir neretai padeda pristatyti joje kuriančius menininkus savo šalyje. Praėjusiais metais į Lietuvą pakvietėme galerijos „Ikon“ direktorių Jonathaną Watkinsą, galerijos „Pavillion“ projektų direktorę Gill Park. Dabar jie rengia projektus, susijusius su Lietuva.
Tai geras metodas, kurį anksčiau gal per mažai išnaudodavome, siekiant pristatyti Lietuvos profesionalųjį meną, kultūrą užsienyje. Kiek žinau, norvegai tik taip ir dirba Londone. Jie patys renginių neorganizuoja, o siunčia festivalių, galerijų kuratorius į Norvegiją, apmokėdami jų kelionę, pragyvenimą.
– Ką veikėte prieš tapdama kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje? Kuo skiriasi darbas čia nuo patirties kitose šalyse?
– Iki šiol esu dirbusi kultūros atašė Austrijoje, Kroatijoje ir Slovakijoje. Londone yra visiškai kitokia dinamika, daug daugiau judesio, jautiesi įmestas į vandenyną, kuriame turi plaukti, net nežinodamas į kurią pusę. Buvau įgijusi patirties Austrijoje, todėl man nebuvo sudėtinga perimti darbus.
Londone daug daugiau judesio, jautiesi įmestas į vandenyną, kuriame turi plaukti, net nežinodamas į kurią pusę.
Austrijoje buvau pirmoji kultūros atašė, todėl reikėjo pirkti kompiuterį, užsiimti kitais buitiniais rūpesčiais, eiti ir ieškoti projektų. O čia jau reikia susidėlioti prioritetus, nes ateina tiek daug informacijos, iniciatyvų, kad pradedu net nespėti atsakyti į visus elektroninius laiškus.
Todėl reikia apsispręsti, kuria linkme judėti, pasirinkti sritis, nusistatyti prioritetus. Esame stiprūs šiuolaikiniuose vizualiuosiuose menuose. Šie menininkai gali tinkamai atstovauti Lietuvai, jie užsienyje turi gerą vardą. Taip pat – muzika, parodos, pavyzdžiui, fotografijos.
Su teatru dalyvauti festivaliuose šiek tiek sudėtingiau, nes Didžiojoje Britanijoje teatras yra kiek kitokios pakraipos, labiau tradicinis, konservatyvesnis.
– Dirbate viena, šiek tiek padedama ambasados darbuotojų. Kiek pajėgiate surengti renginių per metus?
– Praėjusiais metais inicijavome ar kitaip prisidėjome – finansavome, padėjome susisiekti su menininkais ar viešinome informaciją ir pan. – prie daugiau nei 30 renginių. Šiemet planuojame panašų skaičių projektų.
Neužsiimame projektų organizavimu nuo A iki Z, nes neturime tiek pajėgumų, to neleistų ir mūsų finansai, todėl aktyviai bendradarbiaujame su patikimais renginių organizatoriais.
– Paminėkite įsimintiniausius lietuvių menininkų renginius Didžiojoje Britanijoje pastaruoju metu.
– Didžiojoje Britanijoje pradėjau dirbti 2012 m. balandį, todėl daug darbų buvo pradėjusi mano kolegė Daiva Parulskienė, kurią pakeičiau.
Paminėsiu tris didžiausius renginius, sėkmės istorijas. Tris kartus Williamo Shakespeare'o festivalyje rodytą Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“ matė apie 4 tūkst. žmonių. Jis sulaukė nemažo žiniasklaidos dėmesio, reportažą parengė BBC.
Liverpulio bienalėje Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pristatė lietuvių menininkų ir architektų Audriaus Bučo ir Valdo Ozarinsko bendrą projektą „Juoda pagalvė“, kurį pamatė apie 20 tūkst. lankytojų. „Juoda pagalvė“ išsiskyrė tarp kitų bienalės projektų.
O didžiausia sėkme galima vadinti neseniai pasibaigusią Lietuvos Kultūros ministerijos remtą Jono Meko parodą Londono „Serpentine“ galerijoje ir jo filmų retrospektyvą Britų filmų institute. Visi didžiausi Britanijos dienraščiai pateikė ne trumpą informaciją apie parodą, o parengė gerus, išsamius straipsnius. Parodą aplankė 46 tūkst. lankytojų.
Šiuo metu Kardifo mieste, Velse esančioje galerijoje „Ffotogallery“ veikia fotomenininkų Aleksandro Macijausko ir Rimaldo Vikšraičio paroda „Borderliners“ („Brėžiantys ribą“). Paroda bus eksponuojama nuo vasario 16 iki kovo 23 dienos.
Iš šiemet planuojamų renginių, galiu paminėti Šv.Kristoforo orkestro, Kauno šokio teatro „Aura“ pasirodymus Velse, Kauno styginių kvarteto turnė. Taip pat numatyti architektūros, dizaino renginiai. Mano ilgalaikiai planai – 2015-2016 m. patekti į didesnius festivalius, nes ten būtume geriausiai matomi.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Martynas Levickis |
– Kaip Lietuvos kultūra, menas atrodo bendrame kontekste Didžiojoje Britanijoje?
– Didžiojoje Britanijoje yra nemažai lietuvių menininkų. Neseniai į Londoną grįžo akordeonistas Martynas Levickis. Galbūt jis taps tuo žinomu žmogumi, kuris neš Lietuvos kultūros vėliavą užsienyje.
Tokiais dideliais projektais, kaip Nekrošiaus spektakliai, Jono Meko parodos, mes tikrai garsiai nuskambame Didžiojoje Britanijoje.
– Kokiu tikslu dabar viešite Lietuvoje?
– Trečiadienį ir ketvirtadienį Vilniuje vyks kultūros atašė susitikimas. Šiemet jis suderintas su Vilniaus knygų muge, dalyvavimas kurioje yra atgaiva, atsinaujinimas, smagu išvysti tiek daug intelektualių žmonių vienoje vietoje.
Šį kartą atvykau ilgesniam laikui, nes reikia pasikeisti su žmonėmis informacija. Per metus į Lietuvą sugrįžtu maždaug tris kartus.
