„Velnias vadinamas melo tėvu. Ten, kur yra meluojama, kur žmogus yra suvedžiojamas, velniui tenka nauda. Sunku pasakyti, kuriuo atveju tos naudos daugiau. Sovietinės santvarkos melas darė žmonėms didžiulę žalą ir tikrai buvo pražūtingas. Kuo viskas baigsis pramogaujančiai visuomenei? To mes dar nežinome“, – svarsto J.Sasnauskas.
– Adventas – rimties ir dvasinio apsivalymo metas. Kokią vietą užima rimtis mūsų visuomenės vertybių hierarchijoje?
– Akivaizdu, kad ta vieta – nedidelė. Anksčiau kaip tik pramogos užimdavo nedidelį žmogaus gyvenimo pakraštėlį. Pasitaikydavo tik trumpos nerūpestingo gyvenimo akimirkos. Šiandien – atvirkščiai: rimtis, o ne pramogos, virsta retenybe.
Neseniai per Advento vakarą Elektrėnuose viena moteris kaip tik užsiminė apie tai, kad per Adventą daug triukšmaujama, trūksta ramybės. Kunigas į tai atsakė ir pats neturįs ramybės per Adventą. Iš kur jai būti, tai ramybei, jei per dieną reikia pasakyti penkis pamokslus, klausytis išpažinčių ir dar sudalyvauti konferencijoje?
Panašiai „sukasi“ daugybė žmonių. Dėmesio reikalauja darbas, šeima. Sunku rasti galimybių pabūti vienam, atsitraukti nuo rutinos. Tiesa, klausimai ir atsakymai, kurie, kaip manoma, kyla rimties metu, juk gali kilti ir kur nors bėgant, skubant.
– Ar šiandien ne per daug dėmesio skiriama religinėms šventėms? Kartais atrodo, kad ir tikėjimas tampa proginis, prisimenamas per šventes...
– Na, sovietmečiu nuotaika ir aplinka per šventes būdavo rūstesnė, skurdesnė. Bet negaliu pasakyti, ar tuomet kildavo daugiau išganingų minčių. Šiaip ar taip, kai gyveni visavertį religinį gyvenimą su jo liturgijos ratu, viskas sustoja į savo vietas ir nieko nėra per daug – nei švenčių, nei susikaupimo.
Žinoma, vartotojiškos visuomenės žmogus pirmiausiai nori švenčių ir skiria joms daug dėmesio. Toks žmogus lengviausiai pasiekiamas kaip tik per šventes, ir Bažnyčia šiai „paklausai“ kažkiek pasiduoda.
Kita vertus, rengdamasis Kalėdoms, skaičiau ištraukas iš šv. Austino pamokslų, kuriose jis liepia per Kalėdas linksmintis – taip, kaip pagonys linksminasi, švęsdami saturnalijas.
Žmonės patys turi susiprasti ir nesivaikyti vien gerą nuotaiką teikiančių, ūpą keliančių dalykų. Kita vertus, anksčiau Bažnyčioje kaip tik pasigesdavome žmogui teikiamos vilties, džiuginimo nuotaikos. Buvo daugiau spaudimo, kaltinimų, priekaištų. Galbūt šiandien perlenkiame į kitą pusę, žūtbūt stengdamiesi žmogų prablaškyti ir siekdami, kad jis būtų kuo geriau nusiteikęs per mišias. Seniai kartoju, kad Bažnyčia neprivalo mus vien gerai nuteikti.
– Kaip nusakytumėte linksminimosi, pramogavimo vaidmenį šių dienų kultūroje?
– Labai lengva atsiliepti į linksminimosi poreikį. Padeda ir alkoholis, ir juokeliai. Tai daug lengviau, nei priversti žmogų susimąstyti, įtraukti į dialogą, diskusiją. Bet juk švenčių linksmybės ateina ir praeina, ir nieko iš jų nelieka. Kita vertus, ir Advento, ir Gavėnios prasmę galima pajusti kaip tik per šventes. O jei, tarkime, per Adventą pasiduodi tuščioms linksmybėms, tai išgarini tikrąją Kalėdų nuotaiką.
Patyriau šoką, kai pirmąkart ilgesnį laiką pagyvenau Vakaruose – Kanadoje. Pamačiau, kad Kalėdų prekyba prasideda anksčiau nei Adventas. Vėliau tas pirmas įspūdis sušvelnėjo, ypač matant, kaip ten galvojama apie žmones, kai rūpinamasi dovanomis.
Apskritai nenorėčiau, kad pagrindine Kalėdų žinia taptų kova su vartotojiška visuomene. Kaip sakė Thomas Mertonas, Kristus atėjo į tokį pasaulį, koks jis yra, o ne į tokį, koks jis turėtų būti.
Vis dėlto sakyti „tikras dvasingumas“, „tikras džiaugsmas“, „tikra šventė“ yra šiek tiek rizikinga, nes niekur tų dalykų nėra paruoštų ir išgrynintų.
Bažnyčios uždavinys – teikti prasmingas alternatyvas tuštiems, kvailiems pasilinksminimams. Nebūtina viską persunkti religiniu turiniu. Svarbu, kad žmogus pamatytų kažką svarbaus ir prasmingo.
– Ar yra požymių, liudijančių, kad lietuviai, kurių veik keturi penktadaliai sako esą katalikai, per Adventą aprimsta ir atsisako pramogų?
– Santuokų Bažnyčioje per Adventą tikrai sumažėja. O apskritai reikia labai tvirto nusistatymo, kad per Adventą atsisakytum visų pramoginių pagundų. Kita vertus, žmogus juk netaps dvasingesnis vien todėl, kad atsisakys vakarėlio.
– Kodėl žmonės veržiasi dalyvauti pokyliuose, linksmintis su kompanijomis, leisti laisvalaikį triukšmingoje aplinkoje arba su televizija? Ar šiuolaikiniam žmogui nuobodu būti vienam su savo apmąstymais?
– Žmonės nuo to atpratinti. Daugelis jų savo laisvalaikį skiria televizijai. Man kartais siūlo įsijungti populiarią TV laidą „Radžis ieško žmonos“ ir pamatyti, kas yra Lietuva.
Akivaizdu: pramoginės TV laidos dažnai žemina ir bukina. Baisu yra tai, kad jos dažnai lemia daugelio piliečių politines simpatijas ir antipatijas. Pažįstu visai rimtų žmonių, kurie nevargina savęs skaitymu ir semiasi informacijos apie politinį gyvenimą iš pramoginių laidų. Tai – labai pavojinga tendencija.
– Kaip manote, ar velnias yra arčiau savo tikslų toje visuomenėje, kuri sudievina nuosavą prievartinę santvarką (pvz., SSRS), ar toje, kuri sudievina pramogą?
– Pavojinga yra mėginti nustatyti Dievo ar velnio kiekį. Velnias vadinamas melo tėvu. Ten, kur yra meluojama, kur žmogus yra suvedžiojamas, velniui tenka nauda. Sunku pasakyti, kuriuo atveju tos naudos daugiau. Sovietinės santvarkos melas darė žmonėms didžiulę žalą ir tikrai buvo pražūtingas. Kuo viskas baigsis pramogaujančiai visuomenei? To mes dar nežinome.
Turėtų kilti reakcija į blogybes. Panašiai kaip sovietų laikais Aleksandras Solženicinas pasakė, kad turime gyventi nemeluodami, ir ši nuostata ilgainiui įveikė sovietinę santvarką. Bažnyčia neprivers to padaryti – ypač šiais laikais: alternatyvų turime ieškoti patys. Tam reikia drąsos, dvasingumo, pilietiškumo. Neužtenka vien sielotis dėl blogybių ir neteisybių: reikia veikti, mėginti ką nors padaryti, kad būtų kitaip.
– Vilniaus „Akropolyje“ nuolat girdime paiką dainelę: „Viskas yra ir bus gerai“. Puikiai žinome, kad viskas nei buvo, nei bus vien gerai. Tai, ką mums perša pramoginė kultūra, irgi yra melas?
– Žinoma, tai – melas. Tai dalis daugelyje sričių vykstančio manipuliavimo žmonėmis. Kartais net nepastebime žalos, kurią mums daro ši manipuliacija.
Man asmeniškai susidaro įspūdis, kad tos manipuliacijos mechanizmai yra ypač ištobulinti Rusijoje. Rusiškas pramogų verslas ne tik duoda didžiulį pelną, bet ir kuria manipuliacijoms palankią visuomenę – formuoja lengvai manipuliuojamą žmogų. Iš pirmo žvilgsnio kuri nors pramoginė laida gali atrodyti visai nekenksminga, bet jų visuma ilgainiui parengia žmogų virsmui į lengvo manipuliavimo objektą, suparalyžiuoja jo gebėjimą savarankiškai mąstyti. Tai padeda siekti ne tik pelno, bet ir politinių tikslų.
– Ar per pramogą žmogų galima pavergti ne menkiau nei per prievartą?
– Žinoma! Ir pavergti, ir apgauti. Pramogaujantys ir kuriantys pramogas žmonės puikiai žino, kad gyvenimas anaiptol nėra toks, kokį jie jį vaizduoja ar nori matyti. Tačiau kartais mes patys norime apsigauti, pabėgti nuo tikrovės.
Vis dėlto sakyti „tikras dvasingumas“, „tikras džiaugsmas“, „tikra šventė“ yra šiek tiek rizikinga, nes niekur tų dalykų nėra paruoštų ir išgrynintų. Krikščionišką džiaugsmą turi teikti nuolatinis pasirinkimas, apsisprendimas, gyvenimiška pozicija, o ne gera nuotaika. Reikalingas nusistatymas, pastanga, o ne atsipalaidavimas.
Aš asmeniškai neatsimenu jokių pokylių – jie tiesiog išsitrina iš atminties. Kažkada buvau penkių žvaigždučių restorane, kuriame aptarnavo net du padavėjai, bet neatsimenu, ką ten valgiau. O išlieka atmintyje paprasti dalykai, susiję su žmonių santykiais: meilė, pasiaukojimas. Pasinerdami į ūžesį, šurmulį, pirkimo vajų atsiduriame ten, kur yra daug melo. Jei pasiduodame šiam srautui, tai padedame kurti prielaidas manipuliuoti žmonėmis.
