Apie Velykų reikšmę, simbolius ir dvasinį apsivalymą savaitraščio „15min“ skaitytojams pasakoja brolis dominikonas Saulius Rumšas iš Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios.
– Kas yra Velykos?
– Velykos pirmiausia – pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė, kurios metu minime Kristaus – Mesijo – prisikėlimą iš mirusiųjų. Velykos švenčiamos nuo pat pirmųjų amžių, t. y. nuo Kristaus laikų, būtent apie jas ir formavosi krikščioniškas tikėjimas. Pats Dievas, tapęs žmogumi, mirė ir prisikėlė dėl žmogaus išganymo. Tai yra tas pirminis Velykų supratimas. Taip pat Velykų šventė turi ir gilias Senojo Testamento tradicijas. Dievas įsikiša į istoriją: Velykos yra Senojo Testamento tautos išvedimas iš vergovės, perėjimas per Raudonąją jūrą ir tautos išlaisvinimas.
Viena vertus, Senajame Testamente Velykos – fizinis išvadavimas, o Kristaus laikais ir šiaip krikščionybėje užsimenama ir apie vidinį žmogaus išvadavimą iš įvairių fobijų ir naujo gyvenimo atvėrimą. Velykos yra atgimimo, naujo gyvenimo ir vilties šventė.
– Jums tenka bendrauti su žmonėmis, tad žinote, kokią reikšmę Velykos turi mūsų gyvenime ir kokią turėtų turėti?
– Ši šventė, panašiai kaip ir Kalėdos, dažnai yra susijusi su šventimu, įvairiais pirkiniais, vaišėmis. Tai gražus dalykas, bet svarbiau būtų savęs paklausti: ką iš tiesų švenčiu, kokia yra šventimo prasmė? Tą prasmę kiekvienas atranda arba suteikia skirtingai. Velykų šventimas neįmanomas be Didžiosios savaitės prieš Velykas, ypač Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio ir Didžiojo šeštadienio. Tai yra Kristaus kančios žymė. Žvelgiant iš krikščioniškų pozicijų, prisimename mūsų Išganytoją, jo kančią ir mirtį už mus. Ir kiekvienam krikščioniui reikėtų susimąstyti: kur esu Dievo atžvilgiu, galbūt Kristus ir už mane paaukojo savo gyvybę tam, kad aš gyvenčiau, tam, kad prisikelčiau.
Gyvenimas nesibaigia vien tuo, ką mes matome ir jaučiame. Jis nesibaigia su mūsų išėjimu iš šio pasaulio. Gimsta kitas pasaulis ir jis gimsta pirmiausia mumyse. Kristus ir parodo tos perspektyvos galimybę. Jis tarsi perkeičia visą istoriją atverdamas žmogaus istoriją, naują vidinį kelią – žmogus kviečiamas susimąstyti ir atgimti, neprarasti vilties. Tai, ką mes matome, kuo mes gyvename, dar nėra viskas. Yra aukštesnė perspektyva, į kurią ir kviečia pats Dievas.
Didžioji savaitė yra proga apmąstyti, kas žmogų valdo, ar jis dar yra savo gyvenimo šeimininkas, ar vis dėlto pasiduoda tai tėkmei, kuri neša nežinia kur.
O jeigu žvelgtume ne vien iš krikščioniškų pozicijų, o platesne prasme, ta didžioji savaitė galėtų būti proga susimąstyti bendrai apie žmogų: kas aš esu, ką aš darau, kur aš skubu. Galbūt įmanomas kitoks gyvenimas. Žmogus yra paskendęs savo rūpesčiuose ir darbuose, jis skuba, nemato perspektyvos ir net mirties, o ta Didžioji savaitė yra proga apmąstyti, kas žmogų valdo, ar jis dar yra savo gyvenimo šeimininkas, ar vis dėlto pasiduoda tai tėkmei, kuri neša nežinia kur. Iš to ir išplauktų Velykų dienos, prisikėlimo reikšmė – atveriama nauja perspektyva.
– Prieš Velykas žmogus turi galimybę dvasiškai apsivalyti, viską apmąstyti, o, kadangi Velykos yra atgimimas, tai gal ir dvasiškai atgimti?
– Taip, žinoma. Tas dvasinis atgimimas yra labai svarbus, nes nėra vien momentinis dalykas, kuris atsitinka kartą gyvenime (nusijuokia). Taip, būna stebuklų. Pats Kristus mirė ir prisikėlė kartą ir visiems laikams, ir mes minime jo prisikėlimą, bet svarbiausia – tai proga žmogui susimąstyti apie save, nes nei dvasinis, nei koks kitas žmogaus kelias nėra tiesus link kažkokio tikslo. Tas kelias vingiuotas: žmogus eina, klumpa, keliasi. Reikia nebijoti suklupus atsikelti, nepamiršti, kad tai dar ne pabaiga, dar galima žengti į priekį.
Dažnai girdime: štai, Dievas baudžia, Dievas siunčia ligas, nelaimes. Apie Dievo valią kalbame kaip apie kažkokį blogį – tarsi Dievas tyko žmogaus suklupimo, kad parodytų, koks tu, žmogau, esi menkas. Bet, kai kas gero nutinka, galų gale, kai ruošiamės į nuostabią kelionę su geriausiu draugu, kažkodėl niekada nekalbame, kad tai yra Dievo valia. Dievo valia neva dažniausiai būna vykdoma ligoninėse, kalėjimuose, varguose, bet būtent pats Kristaus gyvenimas ir primena, kad Kristus ateina pas žmogų ten, kur jis yra: varguose, skausmuose ar džiaugsmuose. Ir ateina, kad tą situaciją pakeistų. Evangelijoje sakoma: aš atėjau, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų, kad jūs apsčiai turėtumėte. Ir kartais, kai klausiame, kur yra Dievas, jei ištiko nelaimė (potvyniai, gaisrai, cunamiai, miršta žmonės), Velykos rodo, kad jis yra būtent su tais, kurie miršta, kurie kenčia tam, kad paskui prisikeltų, kad tos nelaimės neturėtų paskutinio žodžio. Paskutinis žodis priklauso Dievui.
– Papasakojote, kaip reikėtų elgtis laikotarpiu prieš Velykas. O kaip tikram krikščioniui reikėtų paminėti pačias Velykas? Dažniausiai žmonės ryte nueina į bažnyčią (jei nueina), grįžta, su šeima sudaužia margučiais, suvalgo juos ir džiaugiasi, kad pirmadienį šventė – nereikės eiti į darbą.
– Aš grįžčiau prie prasmės ieškojimo. Visos tos sudedamosios dalys – kiaušiniai, įvairūs žaidimai – labai gražus dalykas, bet tai – šventės priedas. Ir tas ėjimas į bažnyčią Velykų išvakarėse ar rytą neturėtų būti prievarta: nuėjau kartą per metus ir užsidėjau pliusiuką. Velykų proga labai svarbu prisiminti bendruomeninę dimensiją. Mes nesame vieni, yra žmonių bendruomenė, tikinčiųjų bendruomenė, kurią vadiname bažnyčia. Bažnyčia – tai ne vien pastatas. Svarbiau – žmonės, kurie ten susirenka. Reikia pasidalyti džiaugsmu. Džiaugsmas, apie kurį kalbėjo pats Kristus, turi būti įprasmintas su artimaisiais. Evangelijoje pagal Joną pirmasis stebuklas, kurį padarė Jėzus Kristus, nebuvo koks nors išgydymas ar mirusiojo prikėlimas. Tai Kanos vestuvės, kuriose dalyvavo ir Jėzus. Pritrūko vyno, ir Jėzus vandenį pavertė vynu. Įprasmintas džiaugsmas neužsibaigia Velykų pirmadieniu ar naujos darbo savaitės laukimu. Džiaugsmas ir kitokį kelią turi atverti.
Kalbant apie šventimo tradicijas, gražiausia, kai šeima, draugai gali susiburti, o kaip tą šventę paįvairinti – kiekvieno fantazijos reikalas.
– Velykų kiaušiniai – pagoniški elementai. Kas iš tikrųjų yra Velykų simbolis?
– Velykų simboliu dažniausiai įvardijamas avinėlis. Jis turi gilią ir labai seną tradiciją: kai skaitome apie Senojo Testamento tautos išėjimą iš Egipto, sužinome, kad tautos gyventojų namų durų staktos buvo pateptos avinėlio krauju. Tai buvo tarsi priklausymo Dievui ženklas, tai reiškė, kad gyventojai yra pažymėti Dievo vardu. Avinėlis buvo simbolis naujojo Mesijo, ir Jėzus yra įvardijamas kaip avinėlis. Kai kuriose tautose svarbu Velykų proga vaišėms paruošti ir velykinį avinėlį.
Nesu lietuvių folkloro specialistas, tačiau kiaušiniai nėra vien lietuvių išskirtinis bruožas. Jie sutinkami, ypač slavų tautose. Iš ten tikriausiai ir pas mus atkeliavo. O kiaušinių dažymo ir keitimosi tradicija yra labai sena, jau sutinkama senovės Egipte. Sunku pasakyti, ar kiaušiniai turėjo kokias nors ritualines funkcijas, tačiau jie buvo laikomi pavasario ir naujos gyvybės simboliu. Šia prasme galime juos susieti ir su krikščionybe.
