37 metų sportininkas sutiko su 15min.lt pasikalbėti apie labdarą ir jos tradicijas Lietuvoje, apie norą padėti tiems, kuriems biudžeto skyles lopanti valstybė atsuka nugarą, apie pildomas vaikų svajones ir iš pirmo žvilgsnio keistoką sportininkų užsispyrimą net ir dosniai paaukojus likti nežinomais.
– Žingsniui įkurti savo vardo paramos ir labdaros fondą turbūt reikia pribręsti?
– Su klubų, kuriuose žaidžiau užsienyje, komandos draugais dažnai dalyvaudavome įvairiuose labdaros renginiuose ir socialinėse akcijose. Ten tai įprasta, labdaros tradicijos labai senos, o Lietuvoje jos dar tik formuojasi.
Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog išsipasakojus blogiau tikrai nebus.
Seniai kildavo minčių apie labdaringą veiklą, tačiau imtis iniciatyvos gyvenant užsienyje nėra paprasta.
Tam reikia patikimų žmonių, kurie administruotų organizacijos veiklą ir tvarkytų kasdienius reikalus, be to, savanorių komandos, kuri tavimi tikėtų ir pasitikėtų. Tai – didelė atsakomybė, nes darydamas gerus darbus kitiems negali suklysti – kaina per didelė. Dar labai svarbu užtikrinti veiklos skaidrumą.
Todėl savo vardo labdaros ir paramos grupę įkūriau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Sakyčiau, tai lėmė priežasčių kombinacija: asmeninė patirtis (2012 metais po sunkios ligos mirė R.Kaukėno tėvas – red. past.) ir Lietuvos krepšinio federacijos pasiūlymas kartu kurti projektą ir taip visuomenei nuveikti ką nors gero.
– Parama – ne tik pinigai. Tai – ir emocinis krūvis. Lankyti sunkiai sergančius vaikus ligoninėje turėtų būti nelengva: juk turi pralinksminti, įkvėpti, o ne užjausti?
– Esame nekvalifikuoti psichologai. (šypsosi) Iš tikrųjų mūsų visuomenė labai uždara, žmonės sunkiai bendrauja ir atsiveria. Prieš eidamas į ligoninę užsiprogramuoji, kad tavo tikslas – išklibinti tą susikaustymą, prakalbinti, praskaidrinti dieną.
Užsienyje žmonių santykiai šiltesni, tave iškart sutinka su šypsena, be gynybinės sienos. Lietuvoje kartais ir vaikų tėvai prisibijo svečių, jie labai įsitempę. Kita vertus, žmonėms juk griūna pasaulis, nes jie kovoja už vaiko gyvybę.
Tačiau, mano galva, bendravimas atveria daugiau galimybių: gal kalbantis išaiškės, kad kas nors pažįsta dar kokį nors daktarą, gal kils idėjų surengti kokią nors akciją ir surinkti pinigų pažangesniam gydymui.
Neskirti vaistų, kurie gali išgelbėti gyvybę, yra nusikaltimas.
Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog išsipasakojus blogiau tikrai nebus, o vaikams pasijusti geriau kartais padeda elementarus bendravimas. Kalbant apie vaikų svajonių išpildymą, svarbūs net ne pinigai. Jų svajonės labai žemiškos ir įgyvendinamos.
– R.Kaukėno paramos grupės tikslas – palengvinti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų ir jų šeimų naštą. Tačiau sutikote padėti ir 54 metų panevėžietei Danutei, kurios viltis gyventi – vaistai, kurių Valstybinė ligonių kasa nekompensuoja.
– Absurdiška, kai valstybė atsisako kompensuoti vaistus žmogui, kuris visą gyvenimą dirba ir moka mokesčius. Mano manymu, neskirti vaistų, kurie gali išgelbėti gyvybę, yra nusikaltimas. Tačiau tokia mūsų sveikatos sistema. Suvokiame, kad jos nepakeisime, todėl bandome padėti savais būdais – rinkdami lėšas tiems vaistams.
– Po 15min.lt publikuoto straipsnio apie Danutę į R.Kaukėno paramos grupės sąskaitą buvo paaukota vos daugiau nei 2 tūkst. eurų. Tuo metu kitam portalo herojui Edenui žmonės pervedė daugiau nei 18 tūkst. eurų. Tendencija aiški – vaikų gailima labiau.
– Mes irgi tai pastebėjome. Liūdna tendencija, nes suaugusį liga paveikia ne mažiau nei vaiką ir jo šeimą.
Jei man reikėtų reklamos, galėčiau užsisakyti žurnale visiems metams – ir būtų pigiau.
– Po straipsnio apie klausos negalią turintį berniuką sulaukėme vieno garsaus Lietuvos krepšininko agento laiško. Jis pasakojo, kad krepšininką sujaudino Luko istorija. Vadinasi, sportininkai aukoja ne tik fondams, bet ir privatiems žmonėms, tačiau apie tai garsiai nekalba – kodėl?
– Jei ką nors padarai ir tai paviešinama, dalis visuomenės galvoja – pasidarė reklamą.
Būtent dėl tos pačios priežasties iš pradžių nenorėjau, kad paramos grupė vadintųsi mano vardu. Tačiau ir savanoriai, ir Lietuvos krepšinio federacija aiškino, kad reikia viską įvardyti, parodyti veidus, nes tik taip sukuriamas pasitikėjimas organizacija ir skaidrumas.
Ką pasakyčiau tiems, kurie mano, kad viskas – dėl reklamos? Jei man jos reikėtų, galėčiau užsisakyti žurnale visiems metams – ir tai būtų pigiau.
Laikui bėgant supratau, kad ne piaras, bet bent šioks toks viešumas fondo veiklai yra būtinas. Tai skatina daugiau žmonių susimąstyti ir aukoti. Be to, padeda supažindinti visuomenę, su kokiomis problemomis susiduriama, kokiomis sunkiomis ir retomis ligomis serga žmonės. Slėptis, niekam nieko nesakyti ir nerodyti nėra teisinga.
Tačiau taip, vis dar yra krepšininkų, kurie perveda finansinę paramą ir pageidauja, kad jų vardai nefigūruotų. Keletą kartų esu prašęs sportininkų pagalbos – nė vienas nepasakė ne. Darius Kasparaitis, Virgilijus Alekna ir kiti – visų nesuminėsi.
– Ką jums, kaip žmogui, duoda labdaringa veikla?
– Man tai yra kaip Bažnyčia, nes išvalo smegenis, padeda perkainuoti gyvenimo vertybes ir suprasti, kad yra svarbesnių dalykų nei pralaimėtos rungtynės. Gerų žmonių – sportininkų, verslininkų – parama mus įpareigoja augti.
