Interviu 15min.lt L.Andrikienė pripažino, kad partijai reikia atsisakyti vis dar pasitaikančio provincialumo blogąja prasme, siauro, riboto požiūrio į kai kuriuos gyvenimo reiškinius ir tendencijas.
Ji neigia sklandančias kalbas, kad dešimtmetį konservatoriams vadovavęs Vytautas Landsbergis į TS-LKD pirmininkus kandidatuoja tik dėl to, kad neprileistų politikės prie vadovavimo partijai.
– Kodėl nusprendėte siekti šio posto? Ar tenkina tai, kaip dabar partijai vadovauja A.Kubilius?
– Mano akimis, Andrius Kubilius yra ir charizmatiškas, ir nuoseklus, ir patikimas. Tačiau neišvengiamai visiems lyderiams ateina laikas, kai reikia keistis arba būsi pakeistas. Laikas bėga greitai, visuomenė ir jos lūkesčiai keičiasi, partija – taip pat.
Labiausiai reikėtų vengti buldogų kovų po kilimu, kai siekiama pergalės bet kokia kaina, kai kovojama ne idėjomis ir programomis, o iš jėgos pozicijų.
V.Lansbergis partijai vadovavo dešimt metų, A.Kubilius – taip pat. Jo vadovavimo stilius visiems mums puikiai žinomas. Žinome ir tai, kaip sunku jam buvo vienu metu vadovauti ir partijai, ir Vyriausybei, ypatingai tomis sąlygomis, kuriomis jam teko dirbti. Tai buvo Sizifo darbas, A.Kubilius nusipelno didelių pagyrimų už tai, kad Vyriausybei pavyko suvaldyti ekonominę, finansų situaciją Lietuvoje, iš krizės išėjome su nuostoliais, bet ne tokiais dideliais kaip kitos ES šalys.
Labiausiai norėjau ir siekiu išvengti situacijos partijoje, kai renkamas vienas iš vieno – partijos nariai turi turėti pasirinkimo galimybę. Dabartinėje situacijoje, kai yra keturi pakankamai skirtingi kandidatai, partijos nariai negalės pasakyti, kad 2013-aisiais jie neturėjo pasirinkimo galimybės.
– Kokie pokyčiai lauktų partijos, jei būtumėte išrinkta?
– Kolegoms siūlyčiau partijos atsinaujinimo ir modernizavimo darbotvarkę. Ji mūsų partijai gyvybiškai reikalinga, jei norime būti konkurencinga politine jėga. Tai būtų dvejų artimiausių metų darbas, iki kito partijos suvažiavimo.
Manau, kad TS-LKD sėkmės formulė – tai konkurencingas veikimas, išlaikant lietuviškąją giją, kuri turi būti išryškinta ir realizuota visose gyvenimo srityse. Modernizacija, atsivėrimas pasauliui, išsaugant savo šaknis, įtvirtinant krikščioniškąsias vertybes, tobulinant valdymą, skiriant daug didesnį dėmesį švietimui ir kultūrai – tai tik dalis modernizavimo darbotvarkės, kurios turi imtis mūsų partija. Partijai reikia atsisakyti provincialumo blogąja prasme, kurio vis dar pasitaiko, siauro, riboto požiūrio į kai kuriuos mūsų gyvenimo reiškinius ir tendencijas.
Pirmasis klausimas, į kurį visa partija turi rasti atsakymą, yra tapatybės klausimas: kas šiandien yra Lietuvos konservatorius – krikščionis demokratas kintančiame pasaulyje, kur jis nori vesti Lietuvos Tautą? Nuo tapatybės nustatymo ir jos kūrimo priklauso atsakymai į kitus klausimus: kokie bus mūsų santykiai su kaimynais, kaip gebėsime veikti kartu, kaip spręsime ūkio ir finansų problemas.
– Gal esate numačiusi savo pavaduotojų komandą, nes pasikeitus vadovui paprastai keičiasi ir kiti pagrindiniai veidai partijoje?
– Apie tai kalbėti dar per anksti. Žinoma, stebėdama partijos kolegų darbą Seime ir Vyriausybėje, partijos vadovybėje esančiųjų veiklą noromis nenoromis lygini, vertini, ir tam nebūtina kandidatuoti į pirmininkus.
Be abejo, yra tokių, kurių veikla man imponuoja, matau valstybės žmogaus vertą darbą. Kiti atrodo blankiau, bet gal tiesiog galimybės atsiskleisti buvo nevienodos. Yra tokių, kurie nėra partijos vadovybės dalis, tačiau jie, mano galva, būtų puikūs lyderiai. Bet, kaip jau sakiau, pradžioje, klausimas yra per ankstyvas.
– R. Juknevičienė pokalbyje su 15min.lt spėjo, kad pagrindinis jūsų tikslas – ne tapti partijos pirmininke, o tiesiog būti labiau matoma visuomenėje, nes kitais metais įvyks rinkimai į Europos Pparlamentą (EP). Kaip tai galėtumėte pakomentuoti?
– Teisingai sakote – „R.Juknevičienė spėjo“. Su kolege Rasa nė apie vieną kandidatavimą – nei į partijos pirmininkus, nei į galimą kandidatavimą į EP – dar nesu kalbėjusi, nors jos nuomonę labai vertinu.
Neigti negaliu: kiekvienam politikui matomumas visuomenėje yra svarbus. Tačiau tiesa ir tai, kad sprendimo, ar kandidatuosiu dar vienai kadencijai į EP, neturiu, galimybė – 50 proc. ir 50 proc. Todėl tikrai ne kitais metais vyksiantys EP rinkimai yra toji priežastis, dėl kurios nusprendžiau siekti partijos pirmininko posto.
– Kaip vertinate V. Landsbergio sprendimą kandidatuoti?
– Teigiamai vertinu visų kandidatų apsisprendimą kandidatuoti. Manau, kad kandidatų galėjo būti ir daugiau. Kiekvienas, kuris turi viziją, kokia turėtų būti konservatorių – krikščionių demokratų partija šiandieninėje ir ateities Lietuvoje, kuris gali pasiūlyti planą, kaip pasiekti tos vizijos, turėtų kelti kandidatūrą, pristatyti ją partijos kolegoms, siekti kuo platesnės diskusijos partijoje apie tai, tuo būdu pasitikrinant idėjų priimtinumą partijos narių daugumai ir pritarimą joms. Tam ir yra skirta rinkiminė kampanija.
Labiausiai reikėtų vengti buldogų kovų po kilimu, kai siekiama pergalės bet kokia kaina, kai kovojama ne idėjomis ir programomis, o iš jėgos pozicijų.
– Užkulisiuose kalbama, jog V. Landsbergis nusprendė kandidatuoti į pirmininkus tik po to, kai sužinojo, kad kandidatuosite jūs, nes jis esą nenori jūsų prileisti prie vadovavimo partijai. Ką apie tai manote?
– O štai ši versija turbūt yra kuriamo sąmokslo scenarijaus dalis, ar ne? Nes tiesa yra tokia, kad V.Landsbergis pirmasis pareiškė kandidatuosiantis į partijos pirmininkus, o aš – vėliau, po jo.
Jei norėtume sukurti sąmokslo teoriją ir dėl šios situacijos, tai turėtumėte daryti išvadą, kad L.Andrikienė kandidatuoja, nes nenori prileisti V.Landsbergio prie partijos pirmininko vairo. Klaidingas, netikras yra ir vienas scenarijus, ir kitas.
Jeigu kam kiltų noras sukurti dar vieną sąmokslo teoriją, kad V.Lansbergis ir L.Andrikienė susimokė prieš A.Kubilių, tai ir pastaroji būtų nesąmonė.
Abu su V.Landsbergiu dirbame EP, tačiau savo veiksmų nederinome, apsisprendėme kandidatuoti vienas su kitu nesitarę.
Kita vertus, V.Landsbergio kaip nors interpretuoti nėra reikalo, nes jis yra labai aiškiai pasakęs, kodėl kandidatuoja: „Prieš suvažiavimą turėtų vykti diskusijos partijos skyriuose, partijos taryboje ir partijos Politikos komitetas tą siūlė iš karto, paskui dar pakartotinai, bet tai buvo ignoruota. Tada aš matau šitą kelią, kad vis dėlto būtų diskutuojama visoje partijoje apie tai, kas mes esame, ką veikiame ir kur einame. Aš taip manau, kad mano dalyvavimas sudarys prielaidas debatams“.
Aš taip pat esu aiškiai pasakiusi, kodėl sieksiu partijos pirmininko posto. Partija nėra nė vieno nuosavybė – nei mano, nei A.Kubiliaus, nei V.Landsbergio. Partija – visų partijos narių kūrinys, vienam ar kitam partijos nariui patikinti jos vairą tam tikram laikotarpiui.
Visi partijos nariai turime pareigą iš mūsų tarpo išrinkti geriausią, labiausiai tinkantį aukštoms partijos pirmininko pareigoms.
