L. Kasčiūno nuomone, abejotina ir tai, kad šis skandalas nukreiptas tiesiogiai prieš Radoslawą Sikorskį: „Dažniausiai į tokius postus didžiosios valstybės neleidžia stiprių asmenybių, todėl nemanau, kad tai būtent ta priežastis, dėl kurios R. Sikorskis netaps ES užsienio reikalų ministru. Galbūt tai gali būti pretekstas, bet nemanau, kad Angela Merkel, Francois Hollande`as ar kiti stiprūs Europos lyderiai susitaikytų su tuo, jog R. Sikorskis, stipri asmenybė, taptų ES užsienio reikalų ministru.“
Alternatyva Donaldui Tuskui yra Lecho Kaczynskio partija „Įstatymas ir teisingumas“ – dar konservatyvesnė ir Rusijos atžvilgiu dar griežčiau nusiteikusi politinė jėga
– Pone Kasčiūnai, dabar daugiausia svarstoma, kam naudingas Lenkijos politikų pokalbių paviešinimas ir apskritai kaip buvo galima juos įrašyti.
– Ukrainos krizės akivaizdoje Lenkija užima labai aiškią poziciją Rusijos agresijos atžvilgiu, ji mobilizavo visą Europos Sąjungą, kad ši ieškotų vidinių resursų ir Rusijai pritaikytų sankcijas. Todėl kalbama, kad rusiškas veiksnys galėjo būti vienas iš faktorių, Lenkijos politinio elito viduje galėjęs sukelti politinį chaosą. Tai viena versija. Kitos versijos kalba apie įvairių verslo grupuočių, politinių konkurentų bandymus daryti įtaką.
Yra vienas labai svarbus niuansas. Jei Rusijos tikslas būtų ne šiaip destabilizuoti situaciją, bet pakeisti Lenkijos vyriausybę, reikėtų turėti galvoje, kad partija, kuri yra pasiruošusi perimti valdžią, jokiu būdu nėra prorusiška. Alternatyva Donaldui Tuskui yra Lecho Kaczynskio partija „Įstatymas ir teisingumas“ – dar konservatyvesnė ir Rusijos atžvilgiu dar griežčiau nusiteikusi politinė jėga. Kitaip tariant, jei darytume prielaidą, kad tai Rusijos žaidimas, ji galėtų užšokti ant dar griežtesnės Lenkijos pozicijos.
– O gal tai nukreipta prieš Radoslawą Sikorskį, kaip asmenį, nes jis nori tapti ES vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio ir saugumo politikai?
– Be abejo, R. Sikorskis – pretendentas į Catherine Ashton vietą, į ES užsienio reikalų ministro pareigybę. Vis dėlto ES ir integracijos istorija rodo, kad dažniausiai į tokius postus didžiosios valstybės neleidžia stiprių asmenybių, todėl nemanau, kad tai būtent ta priežastis, dėl kurios R. Sikorskis netaps ES užsienio reikalų ministru. Galbūt tai gali būti pretekstas, bet nemanau, kad Angela Merkel, Francois Hollande`as ar kiti stiprūs Europos lyderiai susitaikytų su tuo, jog R. Sikorskis, stipri asmenybė, taptų ES užsienio reikalų ministru. Dažniausiai jie į tokius postus mėgsta skirti mažai žinomus žmones, todėl ir be šito skandalo R. Sikorskis nebūtinai būtų tapęs ministru. Be abejo, jam dabar užimti šį postą bus sunkiau, bet tai nebūtinai tiesiogiai susiję.
– Kai pas mus kilo panašus skandalas, irgi buvo klausimas, kur, diskutuojant apie tai, nukreipti dėmesį: ar į tai, kas suinteresuotas, kam tai naudinga, ar į tai, kad patys diplomatai, politikai kartais nejaučia atsakomybės kalbėdami vienus ar kitus dalykus.
Šiuo atveju esminis dalykas – aiškintis, kaip valstybėje, tvirtoje ES ir NATO narėje, įmanoma tokia situacija, kai įrašomi ir paviešinami pagrindinių sprendimų priėmėjų pokalbiai bei kai tai tampa informacinio karo dalimi
– Kyla klausimas, kaip pavyko padaryti, kad šie pokalbiai buvo paviešinti, kas sukūrė šitą visą istoriją. Yra įvairių politinių jėgų, kurios nori nenori temps paklodę į savo pusę, akcentuos vienus ar kitus dalykus. Mano nuomone, kol kas nepanašu, kad Lenkijoje būtų kažkoks politinės sistemos perversmas, didžiulių galimybių, kad bus nauji rinkimai, nėra. Net pats L. Kaczynskis, pagrindinis D. Tusko ir R. Sikorskio priešininkas, prieš keletą dienų pasakė, kad ši vyriausybė turi dirbti. Kitaip tariant, jam visiškai neaiškūs šito skandalo motyvai, todėl vyriausybė turi dirbti. Taigi L. Kaczynskio partijai galbūt būtų naudinga, kad ši vyriausybė liktų iki kitų rinkimų, vyksiančių 2015 m. rudenį – tokiu atveju L. Kaczynskiui galėtų būti lengviau tuos rinkimus laimėti. Be to, ir Europos Parlamento rinkimų rezultatai rodo, kad šios partijos finišavo labai lygiai.
Be abejo, manau, kad šiuo atveju esminis dalykas – aiškintis, kaip valstybėje, tvirtoje ES ir NATO narėje, įmanoma tokia situacija, kai įrašomi ir paviešinami pagrindinių sprendimų priėmėjų pokalbiai bei kai tai tampa informacinio karo dalimi. Todėl natūralu galvoti, kaip tai sumažinti. Kol kas neatrodo, kad Lenkija pripažįsta šitų pokalbių autentiškumą. Mes padarėme šiek tiek kitaip, manau, su savo ambasadoriais pasielgėme nelabai teisingai, o Lenkijos laikysena šiuo klausimu kol kas solidesnė.
– Ar tai reiškia, kad trečiadienio vakarą vyksiantis balsavimas dėl pasitikėjimo D. Tusko vyriausybe, baigsis pasitikėjimo išsaugojimu?
– Manau, kad taip, nes, kaip minėjau, opozicinės jėgos, kurios galėtų iš šito skandalo pasipelnyti, tai galbūt planuos daryti vėliau. Be to, girdėjome, kiek dar įrašų valandų turima, todėl, jei žurnalas tuos įrašus vis išleis, skandalas užsitęs ir D. Tusko partija į 2015 m. rinkimus ateis susilpnėjusi. Taigi L. Kaczynskis tikrai gali tikėtis po ilgų metų grįžti į valdžios postą. Tiesiog manau, kad pakankamai vieninga ir pati koalicija, ir Valstiečių partija nerodo ženklų, kad nepasitiki žmonėmis, dabar esančiais valdžioje. Tai rodo (aš irgi prognozuočiau), kad kažkokių pasikeitimų šiandien neturėtų būti.
– R. Sikorskis sakė, kad Britanijos premjero Davido Camerono nuolaidžiavimas euroskeptikams atskleidžia jo nekompetenciją ES reikaluose. Taip pat Varšuvos ryšius su JAV R. Sikorskis laiko nieko nevertais, veikiau žalingais, nes jie suteikia Lenkijai klaidinamą saugumo pojūtį. Ar pritariate jo mintims?
Pastaba dėl euroskeptikų rodo, kad R. Sikorskis ne iki galo įsigilinęs į pačią problematiką
– Nei vienam, nei kitam teiginiui visiškai nepritariu. JAV vaidmuo Europos saugumo sistemoje yra kertinis, tai – mūsų saugumo garantas. Gal R. Sikorskiui taip atrodė prieš kelerius metus, kai jis kalbėjo tokius dalykus. Pasižiūrėkite į šiandieninį NATO gynybos planavimą, pratybas, į tai, kaip amerikiečiai žada, įsipareigoja ir toliau įgyvendinti 5 straipsnio kolektyvinės gynybos principą, jei to prireiktų. Akivaizdu, kad šiuo atveju vienintelė Amerika – stabilizuojantis veiksnys mūsų regione.
O pastaba dėl euroskeptikų rodo, kad R. Sikorskis ne iki galo įsigilinęs į pačią problematiką. D. Camerono problema buvo ta, kad tuo metu Nigelo Farage`o Nepriklausomybės partija, siūliusi išstoti iš ES, Britanijoje buvo įgavusi milžinišką populiarumą. Konservatoriams teko flirtuoti su tomis idėjomis, nes vienas iš keturių britų konservatorių rinkėjų sakė – jei neskelbsite ir nesiimsite jokių veiksmų dėl dabartinės narystės ES, mes balsuosime už N. Farage`o partiją. Taigi D. Cameronas kaip tik apžaidė tam tikras tendencijas ir sumažino N. Farage`o įtaką Britanijos politinėje sistemoje. Nors N. Farage`o rezultatai tikrai neblogi, bet gal būtų buvę dar geresni. Taigi aš manau, kad tai buvo neišvengiamas žingsnis.
