Priklausomybę išugdo kultūros stoka
Strasbūras. Europos parlamentas. Parlamentarų kavinė. Atitverta zona rūkantiems. Leonidas Donskis nesuka į šią zoną – nerūko jau beveik dvylika metų: „Rūkiau nuo 16 iki 40. Dabar man 51-eri. Mečiau, kai į Mane Amerikoje pradėjo žiūrėti kaip į klinikinį atvejį. Toks inteligentiškas žmogus, o pasirodo – ligonis. Supratau, kad pradėsiu patirti baisų diskomfortą.“
– O kaip dėl vyno?
– Stiprių gėrimų praktiškai negeriu. Alaus taip pat – jis kelia apetitą. O vynas man skanus. Siūlyčiau ir jums paragauti puikaus vietinio Elzaso vyno. Prancūzams vynas – ne alkoholis. Tai maisto papildas. Aperityvas prieš maistą arba tiesiog malonus gėrimas.
Prancūzai žiūrėtų į negėrimą kaip į šventą jūsų teisę, tačiau manytų, kad jūsų požiūris į vyną yra truputį radikalus.
Jei negertumėte vyno, prancūzai jūsų neteistų – kaip amerikiečiai mane teisė už rūkymą. Jie žiūrėtų į negėrimą kaip į šventą jūsų teisę, tačiau manytų, kad jūsų požiūris į vyną yra truputį radikalus.
– Bet faktas – vynas yra alkoholinis gėrimas. Gal prancūzai taip pateisina savo priklausomybes?
– Vynas yra jų kultūros dalis. Negalima jo gerti be saiko – be kultūros – tai bus visai kas kita. Jeigu mėgaujiesi, tuomet negersi jo be proto. Dėl tokio požiūrio čia mažiau nusigėrimo, nors geriama dažnai.
Nebenori medinės kalbos
– Kodėl nebedalyvausite Europos parlamento rinkimuose?
– Gyvenime retai būna tik viena priežastis. Šį kartą ėjau nuo Liberalų sąjūdžio, nors esu nepartinis. Nesu užsikrėtęs idėja būti parlamentaru iki gyvos galvos. Kai aš sutikau eiti į rinkimus, Liberalų sąjūdis mane iškėlė į pirmą vietą. Pralaimėti demokratinėje procedūroje nebijojau. Tai tas pats kaip negauti premijos.
Šįkart Liberalų sąjūdis pats aktyviai dalyvauja rinkimuose su Petru Auštrevičiumi ir Gintaru Steponavičiumi priešakyje.
– O kokios asmeninės priežastys?
– Jei dalyvaučiau ir konkuruočiau su liberalais nebūdamas partijos nariu, kurčiau įtemptą siužetą. Būtų kažkas nelogiško ir politiškai neteisingo. Nesuprasčiau, kodėl tai darau. Neturiu šventų karvių ir mėgstu pasijuokti iš savęs, dievinu ironiją. Tokį mane daugelis prisimena.
Kai tapau politiku, turėjau vartoti santūresnę, tačiau medinę ir sausą kalbą. Laisvo ir bohemiško Donskio kurį laiką nebuvo. Dabar jaučiu, kad grįžtu į savo kailį.
– Ką jums davė ketveri metai Europos parlamente?
Laisvo ir bohemiško Donskio kurį laiką nebuvo. Dabar jaučiu, kad grįžtu į savo kailį.
– Mano sritis – žmogaus teisės. Europa, skirtingai nuo Rusijos ar Irano, šioje srityje yra toliau pažengusi. Europos nepalyginsi su Iranu, kur tėvas, dviem sūnums paliudijus, gali viešai užmušti dukterį dėl svetimavimo.
Mes neturime problemų dėl anekdotų apie valdžią.Tačiau šėtonas slypi detalėse. Moterų ir vyrų lygybė yra deklaruojama, tačiau faktiškai tai pasiekta tik Švedijoje, Nyderlanduose, Suomijoje ir Danijoje.
Čia padaryta daug, kad būtų moterų versle ir politikoje. Taip susidėstė natūraliai. Šių šalių kultūra yra paremta lyčių lygybe. Jiems tai buvo lengva. Mes sunkiai įsivaizduojame, kad vyras pasiimtų tėvystės atostogų ir atliktų motinos darbą. Šiaurės šalyse vyrai yra išmokinti priimti gimdymą, savarankiškai auginti vaikus.
– Bet ar tai nėra ėjimas prieš gamtos dėsnius?
– Negali lytys supanašėti visiškai, tačiau dabartinę situaciją, manau, lėmė tai, kad Šiaurės šalys yra liuteroniškos. Katalikiškuose kraštuose lyčių skirtumai yra pabrėžiami religijos. Niekas nesako, kad visur turi būti kaip Šiaurėje, tačiau nediskriminuoti žmonių yra būtina. Normalioje visuomenėje moteris lesbietė turi teisę dalyvauti konkursuose ir juos laimėti.
– O kaip gali Europa paveikti kitas valstybes?
– Žmogaus teisės yra universali sąvoka. Mes galime viešai kritikuoti, rašyti rezoliucijas. Patikėkite, šalys, kurios nori būti gerbiamos pasaulio mastu, į Europos nuomonę kreipia didžiulį dėmesį, reaguoja. Rezoliucija žnmogaus teisę paminančiai šaliai atima pranašumo jausmą.
Lietuva turi patirties
– Kokia nuomonė susidaro, kuomet esate EP, skaitote paskaitas JAV, gyvenate Lietuvoje ir girdite naujienas apie Ukrainos įvykius?
Jie nesupranta, kad Ukraina yra patikima, nes nori būti kaip Vakarai.
– Mes, lietuviai, žinome apie Ukrainą daugiau nei kiti. Ukrainiečiai į mus žiūri su giliu sentimentu – ten mūsų paveldas ir kunigaikščių pilys.
Lietuviai ir ukrainiečiai toje pačioje valstybėje draugavo. Tai buvo mažytė Europos sąjunga. Ukrainos problema yra ta, kad jos politikai pavertė šalį panašia į Rusiją – valstybę su baisia korupcija. Baisia milijardine megakorupcija. Dabar Ukraina labiau primena 1988-ųjų Lietuvą nei Rusiją.
Vakarai žiūri kitaip – jei turi gerą valstybę, tai tu esi geras partneris. Jei ne – susitvarkyk. Ukrainiečiai ką tik turėjo labai ydingą valstybę ir neturi provakarietiško elito. Tų „kodų“ Vakarai visai neperskaito. Jie nesupranta, kad Ukraina yra patikima, nes nori būti kaip Vakarai.
– O kaip į situaciją žvelgia JAV?
– „New York Times“ rašė, kad šaltasis karas buvo palaikytas praeitimi, todėl Amerikoje nebėra Rusiją išmanančių specialistų. Skubiai kreipiamasi į universitetus. Ieškoma žmonių, kurie pajėgtų įvertinti Rusiją, Kiniją, Indiją – kaip šansą ir grėsmę.
ES geriau suvokia situaciją, tačiau tegali rodyti silpnus atsakus į Rusijos veiksmus. JAV gali siųsti stiprius signalus, tačiau daug vėliau viską supranta.
– Atėjo mūsų metas pasauliui paaiškinti situaciją?
– Lietuviai tampa ekspertais. Europos parlamento politikai turi Baltijos šalių patarėjus. Vienas tokių – Renaldas Vaisbrodas. Jis neįkainojamas. Puikiai išmano apie Ukrainą, nes jo šaknys veda į Odesą. Labai geras metas išsilavinusiai jaunai lietuvių publikai, kuri išmano Rusiją.
– Kokia būtų jūsų prognozė – ar Rusija gali karą išplėsti toliau į Europą?
– Juokaujama, kad visų kosminių programų dėka branduolinį karą laimėtų JAV, tačiau kalbama juk tik apie tai, kas ką labiau sunaikins. Nemanau, kad karo veiksmai išplis, tačiau reikia būti atsargiems – buvęs KGB šnipas Olegas Gordijevskis prieš kelis dešimtmečius perspėjo – L.Brežnevui buvo įteigta, kad Rusija branduolinį karą laimėtų kaip didesnė valstybė.
Vakarai turi nurodyti raudonąją liniją, kurios Rusijai negalima peržengti. Abejingi būti negalime. Šioje situacijoje viskas ir visos šalys absoliučiai susiję. Mes negalime leisti, kad mūsų akyse atsirastų fašistuojantis režimas.
Mūsų šalies politikai, užuot išsišokinėję, galėtų suprasti – atėjo laikas branginti tai, ką mes turime. Duoti mūsų šaliai dar 20 metų taikios plėtros. Tuomet visi procesai pagilėtų, o Rusija jau neturėtų į Lietuvą net teorinių kėslų.
