– Praėjusiais metais per „Baltic Pride“ eitynes jus apmėtė kiaušiniais. Kodėl vėl sugrįžote į Lietuvą?
– Buvo ir blogesnių momentų mano gyvenime, esu buvęs ir Artimuosiuose Rytuose bei kitose vietose, kur paprastai niekas kitas nevažiuoja. Ir ne tik aš, bet ir Marija Aušrinė Pavilionienė bei Švedijos Europos reikalų ministrė Birgitta Ohlsson buvome apmėtyti kiaušiniais. Ketinome juos nusivalyti, pakeliui į „Baltic Pride“ pagrindinę sceną, bet tada išgirdau dėdės balsą savo galvoje ir nutariau nevalyti tų kiaušinių. Taip laikraštyje „Lithuanian Times“ atsirado mano nuotrauka su kiaušiniais ant marškinių. Mano dėdė sakydavo, kad galite paleisti kulką į mane, mano atveju kiaušinius – sustabdysite tik tą, kuris neša žinią, bet nesustabdysite pačios žinios, kad vieną dieną mes visi būsime lygūs. Man atrodo, žmonėms buvo svarbu tai išgirsti.
– Kai vos septynerių su pusės metų kalėjimo bausmė buvo skirta jūsų dėdės ir San Fransisko mero žudikui, mieste prasidėjo riaušės. Ar matote šią pasipriešinimo neteisingumui dvasią Rytų Europoje ir Lietuvoje?
– Kai mano dėdė ir San Fransisko meras buvo nužudyti, du svarbūs įvykiai sekė po to. Tą pačią naktį, po žudynių, 40 tūkstančių žmonių spontaniškai susirinko ir su žvakutėmis rankose ir tyloje žygiavo Mato gatve iki miesto tarybos rūmų. Niekas nepasakė nė žodžio, tai buvo tyli, bet labai iškalbinga reakcija į tai, kas nutiko. Tačiau verdikto paskelbimas baigėsi smurtu. Dalis prisiekusiųjų tarybos narių, gailėdami nusikaltimą įvykdžiusio Dano White'o, verkė jam prisipažįstant. Smurtą, kuris sekė po verdikto paskelbimo, sukėlė žmonės, stebėję teismo procesą ir juo pasipiktinę: juk buvo ir tokių prisiekusiųjų, kurie atvirai sakė, kad jei būtų nužudytas tik miesto meras, D.White'as būtų nubaustas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos ir pripažintas kaltu dėl pirmo laipsnio žmogžudystės. Bet tai buvo 1978 metai, auka – gėjus, žudikas – airių kilmės katalikas, buvęs policininkas, o, anot gynybos, „tokie vyrukai blogų dalykų nedaro“. Be to, naktį prieš nusikaltimą D. White'as valgė daug nesveiko maisto (anot advokatų, greitas, nesveikas maistas sujaukė cheminių medžiagų pusiausvyrą D. White organizme, dėl ko jam neva ir pakriko protas. Tai tapo viena iš trumpos įkalinimo bausmės priežasčių – aut. past.).
Atsakant į klausimą – taip, be abejo, yra šita pasipriešinimo dvasia. „Baltic Pride“ eitynėse buvo protestuotų, bet ten žygiavo ir daug stiprių, galingų žmonių. Taip pat apie pusė minios, stebėjusios eitynes, mojavo dalyviams. Rytų Europoje paprastai taip nebūna: pavyzdžiui, Budapešte vargiai atsiras žmogus, mojuojantis eitynių dalyviams atgal. Dauguma žmonių užtraukia žaliuzes ir uždaro duris. Aš manau, kad Lietuvoje daug daugiau potencialo nei kai kuriose kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kurias ultranacionalistai mažumas pavaizdavo kaip blogį. Dalis visuomenės įtikėjo šiuo melu, kita, kas turbūt yra dar didesnė blogybė, atsuko nugaras ir nekalba apie tai.
– Diskusijoje Vilniaus universitete kalbėjote apie demokratines reformas Lietuvoje ir Rytų Europoje. Jūs teigiate, kad šis regionas smarkiai pasikeitė ir pasirinko gerą kryptį, ypač lyginant su kai kuriomis kitomis buvusiomis sovietų bloko šalimis. Kuo tai grindžiate?
– Baltijos ir kai kurios Rytų Europos šalys vykdė demokratines reformas ir transatlantinę integraciją. Be abejo, jei gyvenčiau Lietuvoje, nekantraučiau, todėl nesakau, kad reformos vyksta greitai. Tačiau yra šalių, kuriose šviesos greičiu judama atgal. Vengrija – vienas akivaizdžiausių pavydžių: šalis ne regresavo LGBT, bet ir romų, moterų, imigrantų teisių srityse, o vyriausybė toliau spaudžia į kampą mažumas bei greitinasi prie Maskvos, tapdama vis panašesnė į totalitarinį režimą. Tai šokiruoja, ypač tokiame mieste kaip Budapeštas. Baltijos šalys nedarė tokių žingsnių atgal ir išėjo iš ekonomikos nuosmukio daug greičiau.
Šiuo metu Vengrija turi daugybę skolų, ekonomikos nuosmukis tęsiasi ir beveik nejudama į priekį. Jei nori sukurstyti žmones prieš kažką, atimk jų darbus, priimk sprendimus, kurie griauna ekonomiką ir visada atsiras tokių, kurie kaltins kitas grupes. Dalyvavau „Jobbik“ partijos protesto akcijoje ant Dunojaus kranto, kur buvo klausiama minios „Kas atėmė jūsų darbus ir kas bando iš jūsų atimti vaikus?“, atsakymai buvo žydai ir gėjai. Tokie atsakymai – paprasti, galima apkaltinti kitus užuot galvojus apie laisvos rinkos suvaržymų mažinimą ar pilietinių teisių plėtrą. Toks modelis, deja, istoriškai ir anksčiau buvo paplitęs Europoje. Lietuvoje taip pat yra politikų, kurie renkasi šį pigų kelią. Bet, mano manymu, Lietuva, Latvija ir Estija juda link Skandinavijos ir Europos Sąjungos, nematydamos judėjimo atgal kaip galimo varianto.
– Kartais atrodo likimo ironija tai, kad vieno svarbiausių LGBT judėjimo JAV lyderių šaknys yra iš Lietuvos, šalies, kurioje draudžiamos pasakų knygos, pozityviai kalbančios apie įvairias visuomenės grupes, tarp kurių ir homoseksualūs asmenys. Kaip Lietuva galėtų pradėti didžiuotis tuo, kad Harvey Milko seneliai buvo iš čia?
– Kai JAV pasirodė pirmieji pašto ženklai su prancūzų, britų, ispanų kilmės amerikiečiais, šiose šalyse buvo surengtos šventės ir minėjimai. To Lietuvoje kol kas neįvyko, šalis atrodo šiek tiek skeptiška Harvey atžvilgiu (šiais metais pasirodė pašto ženklas su H. Milku, kuris laikomas pirmuoju JAV istorijoje,vaizduojančiu lietuvių kilmės amerikietį – aut. past.). Bet neabejoju, kad anksčiau ar vėliau lietuviai pradės džiaugtis bei didžiuotis, kad Harvey šaknys – iš čia. Jungtinėse Valstijos miestai ginčijasi, kuriame iš jų mano dėdė praleido daugiau laiko. Ketinama steigti Harvey Milko biblioteką, kurios savo mieste nori ir San Diegas, ir San Fransiskas, ir Rod Ailandas. Tikiuosi, kad tokia diena ateis ir čia. Harvey nebuvo tik aktyvistas bei žmogaus teisių pionierius, jis atidavė savo gyvybę už tai.
