Apie tėvą kalba nedaug
15min.lt jau rašė apie vieną iš žinomiausių pasaulyje kosmonautų, kurio tėvas, pasirodė, buvo lietuvis. Aleksejus Kuraitis, kurio pavardė vėliau buvo pakeista į Jelisejevą, gimė 1934 m. liepos 13 d. Žizdros mieste Kalugos srityje, Rusijoje. Lietuviškos kilmės tema kosmonautui Aleksejui Jelisejevui yra „sunki“. Jis beveik neprisimena tėvo. Motina Valentina Jelisejeva su vyru išsiskyrė jam tapus „liaudies priešu“ už antitarybinę veiklą ir pakeitė vaiko pavardę į savąją, kai jaunuolis mokėsi dešimtoje klasėje. Bendros šeimos nuotraukos neišliko.
 |
| „Aviacijos pasaulio“ archyvo nuotr./Kosmonautas Aleksejus Jelisejevas (antras iš kairės) turi lietuviškų šaknų. |
78 metų kosmonautas daug mieliau kalba apie savo darbą ar kosmosą.
– Jūsų vardas Lietuvoje tapo garsus ne tik dėl Jūsų skrydžių į kosmosą, bet ir dėl Jūsų šaknų. Jūsų tėvas buvo lietuvis, ir nors Jūs pakeitėte pavardę vaikystėje ir nepažinojote savo tėvo, ar jaučiate kokį nors emocinį ryšį, kai atvažiuojate į Lietuvą? Kad tai Jūsų tėvynė?
– Mano sąmonė man sako, kad iš šios žemės išėjo mano tėvas. Tą emocinį ryšį sunku aprašyti. Kaip ir kiekvienas žmogus, kuris kažkur gimė, kažkur gyveno jo tėvai, aš jaučiu emocijas būdamas toje žemėje. Todėl tas, kaip Jūs sakote, šaknų jausmas, egzistuoja.
– Jūs atradote sau Lietuvą tik dabar, ar jau buvote atvykęs čia prieš arba tarp skrydžių į kosmosą?
– Ne, prieš tai Lietuvoje aš nebuvau. Jau po visų skrydžių teko būti čia. Kartu su kolegomis ir su šeimomis mes važiuodavome čia pailsėti. Kartą man net pasiūlė pamedžioti Lietuvoje.
– Gal kada nors ateityje persikelsite čia gyventi?
– Ne, tikrai ne, aš jau pripratau gyventi ten, kur gyvenu, kur užaugau. Likimas susiklostė taip, kad aš praktiškai nemačiau savo tėvo. Tiesą sakant, aš netgi nežinau, kada jis buvo areštuotas – ar prieš pat mano gimimą, ar po jo. Vėliau jis man rašė laiškus, o kartą mes net susitikome. Savo gyvenimo pabaigoje jis man parašė ilgą savo gyvenimo aprašymą. Kai jis buvo reabilituotas, jis labai daug pasiekė savo gyvenime, jis gi nepadarė jokių nusikaltimų, tai jam viska grąžino. Pasirodo, jis net buvo partinis, kai jį areštavo. Vėliau jis tapo laboratorijos vedėju, kur darydavo labai svarbius darbus apie polimerus. Kaip jis rašė, jo darbai net tapo atskiros pramonės rūšies atradimo pagrindu. Jis rašė, kad labai skubėjo gyventi, kad pasivytų, kiek atsilikta. Bet visoje šioje mėsmalėje... Sveikata neištvėrė.
– O Jūsų šeimą Lietuva domina?
– O kokia šeima? Mano mama – jos jau nebėra. Aš žinau, kad ji visada palaikydavo su tėvu ryšį. Jie susirašinėdavo. Ji man apie tai nepasakojo – jie jau turėjo atskiras šeimas. Mano žmona – maskvietė.
Aš žinau, kad vieną kartą, tai buvo dar karo metu, atvažiavo mano tėvo motina. Mano močiutė. Norėjo pažiūrėti į mane. Man tada buvo aštuoneri metai. Aš jos neprisimenu. Tai buvo kelių valandų susitikimas.
Kiti žmonės
– Papasakokite apie savo knygą. Ji apie Jūsų asmeninį gyvenimą, ar daugiau apie tą laikotarpį, kai buvo užkariaujamas kosmosas?
– Šią knygą parašiau aš asmeniškai, be jokių kitų žmonių pagalbos. Tai knyga apie tai, ką aš mačiau savo akimis. Čia mano jausmai. Aš bandžiau išreikšti savo požiūrį į tuos dalykus, kurie vyko aplinkui. Aš rašiau ne apie save, bet apie aplinką, kurioje aš gyvenau. Apie žmones, apie santykius tarp jų. Dažnai autobiografijose daug rašoma apie save. Šioje knygoje apie mane parašyta labai nedaug.
 |
| „Aviacijos pasaulio“ archyvo nuotr./Kosmonautas Aleksejus Jelisejevas |
Ši knyga buvo parašyta labai greitai. Aš net neperskaičiau jos. Parašiau ir atidaviau. Vėliau man pasakė, kad ji publikuota.
– Iš Jūsų knygos galima suprasti, kad tais laikais požiūris į kosmoso užkariavimą buvo visiškai kitoks. Buvo daugiau entuziazmo, troškimo gyventi, o dabar to kaip ir nėra.
– Buvo kita sistema, kitas aromatas. Kai tu atsiduri pasaulyje tarp žmonių, kurie kuria techniką, pastebi, kad jie labai panašūs vienas į kitą. Aš dirbau su amerikiečiais, tai mačiau, kad kai atradimas jau buvo arti, visi buvo panašūs vienas į kitą. Ir pas mus, ir pas juos. Aš prisimenu daug atvejų, kai žmonės likdavo darbe visai nakčiai, nes norėjo pabaigti darbus. Jie nejautė laiko – taip jiems buvo įdomu.
Bet tai jau dingo. Tokia atmosfera atsiranda, kai kuriama kažkas naujo. Kai prasideda konvejeris – jau ne taip įdomu.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Rusijos kosmonautas Aleksejus Jelisejevas pasirašo ant knygos. |
Kai mes ruošėme Jurijaus Gagarino skrydį, mes supratome, kad žmogus skris į kosmosą. Bet nors mes tai ir supratome, tai buvo neįtikėtina, sunkiai suvokiama. Kai aš galvojau, kad žmogus skris į kosmosą, net drebulys imdavo. Juk tada ir technika nebuvo tokia patikima kaip dabar, o svarbiausia – viskas vyko pirmą kartą.
Niekas nežinojo, ar žmogus gali ištverti skrydį – ir fiziškai ir psichologiškai. Kai skrido J.Gagarinas, aš kūriau jo kosminio laivo „Vostok“ rankinį valdymą. Niekas nežinojo, kas kosmose vyksta su žmogaus psichika. Todėl rankinio valdymo galimybė buvo užblokuota. Ten buvo spyna, maždaug tokia, kokia dabar dažnai būna ant laiptinės durų. Bet J.Gagarinas nežinojo kodo, kuris leistų atidaryti spyną. Kodas buvo atspausdintas ant lapo, tas lapas įdėtas į voką, vokas į specialų konteinerį. Jam buvo paaiškinta, kad jeigu jis norės įjungti rankinį valdymą, jam reikės atidaryti konteinerį, paimti lapą iš voko, vėliau įvesti kodą, ir tik po to viskas veiks. Jeigu žmogus daro tokius veiksmus, reiškia jis sveiko proto. J.Gagarinui neprireikė įjunginėti rankinio valdymo, o vėliau jokių spynų niekas jau nedėjo, nes visi suprato, kad žmogus kosmose adekvatus.
Buvo tokie laikai, kai viskas buvo daroma pirmą kartą. Pavyzdžiui – nufotografuoti atvirkščiąją mėnulio pusę. Niekas to niekada nedarė, niekas net nematė, kaip ji atrodo. Mes visa tai darėme. Net skrydį į Marsą pradėjo ruošti, kai dar buvo gyvas Sergejus Koroliovas.
Visada labai daug priklauso nuo lyderio. Pas mus kiekvienas darbuotojas meldėsi S.Koroliovui. Jis galėjo antrą nakties ateiti į gamyklą ir kalbėti su darbuotojais apie projektus. Tai unikalūs žmonės, kurių jau nėra.
Po S.Koroliovo atėjo variklių konstruktorius Valentinas Gluško, kuris buvo toks pat. Jis sukūrė unikalų variklį, kurį Sovietų sąjungoje norėjo uždrausti, esą jis buvo pavojingas.
Šiemet aš buvau Prancūzijoje, kur susipažinau su viena amerikiete, dirbančia kosminėje srityje. Pasirodo, amerikiečiai iki šiol perka V.Gluško variklius. Nieko geresnio iki šiol nebuvo sugalvota, nors po variklio sukūrimo praėjo jau 27 metai. Kas įdomu, Rusija tų variklių nenaudoja, gamykla Rusijoje gamina variklius tik specialiai amerikiečiams.
– Nejaugi dabar atradimai neįmanomi, o žmonės tapo tokie nuobodūs, kad nieko nevyksta? Yra gi amerikiečių misija į Marsą, kurią visi stebi.
 |
| „Aviacijos pasaulio“ archyvo nuotr./Kosmonautas Aleksejus Jelisejevas su kolegomis |
– „Curiosity“ – tai puikus laimėjimas ir pasiekimas. Tai aukščiausios klasės inžinerinės minties pasiekimas. Bet jeigu mes kalbėsime apie Tarptautinę kosminę stotį (TKS) – tai ten nėra nieko naujo. Nieko naujo nedaroma. Aš matau joje tik vienintelę prasmę – jeigu nustosime skraidyti, mes iškart prarasime patirtį. Ją reikia palaikyti. Anksčiau kiekvienas skrydis buvo rimtas įvykis, visi stebėjo, koks atradimas padarytas. Ar jūs dabar kažką panašaus girdite? Nors TKS skraido ištisus metus. Bet niekas nežino, kas išskrido, kam, dėl ko...
Bet va, amerikiečiai sugalvojo puikią programą. Nieko panašaus Rusijoje nėra.
Pinigų karta
– Tarp kitko, kodėl Rusijoje nuolat krenta raketos?
– Ne nuolat, periodiškai. Mano giliu įsitikinimu, kai buvo paskelbta, kad svarbiausias dalykas mūsų gyvenime – tai pinigai, iškart viskas buvo sužlugdyta. Atėjo visiškai kiti žmonės, ir šie kiti žmonės pradėjo valdyti gyvenimą. Jų vienintelė gyvenimo prasmė – uždirbti kuo daugiau pinigų.
Šie žmonės taip pat turbūt gyvena azartiškai, skaičiuoja kaip ir kur galima uždirbti, bet čia jau kitas pasaulis.
– Ir kur mes judame?
– Jau seniai mokslininkai sako, kad žmonija save naikina. Bet niekas jų neklauso. Nes visiems reikia pinigų, ir jų reikia dabar. O blogai bus vėliau. Apie savo anūkus jie jau negalvoja.
Mano giliu įsitikinimu, kai buvo paskelbta, kad svarbiausias dalykas mūsų gyvenime – tai pinigai, iškart viskas buvo sužlugdyta.
Riba jau pereita, ir gamta savęs atstatyti jau nebegali. Ką šioje situacijoje reikia daryti? Mokslininkai sako, kad visų pirma reikia bet kokia kaina sustabdyti gyventojų skaičiaus augimą. Antras dalykas – reikia sustabdyti pramonės augimą. Reikia nustatyti tvarką, kad pajamos būtų skirstomos vienodai, kad žmonės išgyventų, o jų jėgas reikia naudoti gamtos atstatymui.
Ir tik po to žmonija galės augti toliau. Tik tuo atveju, jeigu gamta bus atstatyta. Jeigu to nepadarysime, katastrofa prasidės jau šį šimtmetį. Ne tūkstantmetį, bet jau dabar, greitai.
Ir tai sakoma labai argumentuotai, su konkrečiais pavyzdžiais. Deja, žmonės to nesupranta.
– Gal žmonija – tai mūsų planetos parazitai?
– Žmonija – tai gyvuliai, kurie patys save sunaikins. Ir nieko su tuo jūs nepadarysite. Kai aš mokiausi mokykloje, planetoje gyveno triskart mažiau žmonių, negu dabar. Jūs galite įsivaizduoti? Per vieną žmogaus gyvenimą toks augimas. Net Kinijoje, kuri stipriai kontroliuoja gimstamumą, kreivė vis tiek auga. O šalia yra Azija, Indija, Afrika – ten nieko nedaroma.
Kitoje dalyje jūs galėsite perskaityti apie tai, ar verta žmonijai evakuotis i kitas planetas, apie kosmonautų pokštus kosmose, apie „naminę gyvūną“ – musę Niurą, apie pačius ryškiausius A.Jelisejevo prisiminimus iš ekspedicijų ir daug kitų istorijų.
Apie Aleksejų Jelisejevą ir knygą „Gyvenimas – lašas jūroje“
78 metų kosmonautas gyvena Maskvoje. A.Jelisejevas ne tik dirbo raketų konstruktorių biure, rektoriumi Maskvos Baumano aukštojoje technikos mokykloje, bet ir triskart skrido į kosmosą 1969–1971 metais. Skrydžių trukmė 8 paros 22 val. 22 min. 33 s. Vieną kartą jis buvo išėjęs į kosmoso erdvę, kur išbuvo 37 minutes.
Įspūdingiausius biografijos faktus kosmonautas aprašė knygoje „Gyvenimas – lašas jūroje“, kuri išleista 1998 metais rusų kalba. Knyga, pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą, pasirodė lapkričio 29 dieną.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Rusijos kosmonautas Aleksejus Jelisejevas |
„Man pasisekė, kad patekau į kosminę pramonę. Beveik viskas, ką mes darėme, buvo daroma pirmą kartą. Aš kūriau kosminių laivų rankinio valdymo sistemas, tyrėme žmogaus galimybes valdyti laivą įvairiomis sąlygomis: su skafandru ir be jo, esant apkrovoms ir be jų, tose situacijose, kai kosmonautas bus krėsle, ir kuomet jam teks jį palikti...“ – apie savo išradimų sritį pasakoja A.Jelisejevas.
Kosmonauto autobiografinės knygos išleidimas lietuvių kalba parūpo žurnalo „Aviacijos pasaulis“ leidėjams, o įkvėpė paties kosmonauto pritarimas ir sutikimas. A.Jelisejevo knygoje netrūksta techninių detalių, kosminių skrydžių aprašymų, išgyvenimų, emocijų, publikuojamos 34 nuotraukos iš autoriaus asmeninio albumo. Knygos tiražas 1 200 egz.
Dr. Vladas Lašas, Kosmoso mokslo ir technologijų instituto tarybos pirmininkas, UAB „Skubios siuntos“ generalinis direktorius apie knygą pasakė: „Tai – žmogus legenda iš mano vaikystės laikų. Įdomu ne tik grįžti į tuos laikus, kai susižavėjau technologijomis, bet ir sužinoti apie jo lietuviškas šaknis bei apie daug kitų dalykų, tada buvusių už uždangos. Talentingo inžinieriaus, mokytojo, lyderio betarpiškas pasakojimas apie savo gyvenimą leidžia prisiliesti prie įvykių, kurie jau įrašyti žmonijos didžiausių pasiekimų istorijoje.“
