Neoficialus lenkų tautinės mažumos Lietuvoje himnas skamba taip (dainuojama pagal populiariosios muzikos melodiją): „Mes, lenkai iš Vilniaus krašto,/ Mūsų čia nemažai,/ Negyvenam svetimoj šaly,/ Čia mūsų tėvynė!“. Nemažai, tai 200 tūkst. – 6,6 proc. iš bemaž 3 mln. Lietuvos piliečių. Lenkai daugiausia gyvena Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kas penktas Vilniaus gyventojas – lenkų tautinės mažumos atstovas. Dauguma vaikų lanko vieną iš 55 lenkiškų arba 28 mišrių (lenkų–rusų, lenkų–lietuvių, lenkų–rusų–lietuvių) mokyklų. Beveik visose Vilniaus bažnyčiose yra laikomos mišios lenkų kalba.
Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais lenkus vargina keturios pagrindinės problemos.
Žemės grąžinimas. Daugiausia problemų turi tie, kurių sklypai yra patraukliausiose teritorijose. 1997 m. Vyriausybė leido „perkelti“ atgautą žemę iš vienos vietovės į kitą (pav., miško hektarą šalies viduryje galima buvo pakeisti į hektaro dydžio sklypą prie ežero netoli sostinės), o dėl to Vilniuje ir Vilniaus krašte neliko sklypų teisėtiems savininkams, kurių dauguma – lenkai.
Pavardžių rašyba. 1998 lenkas Michalas Klečkovskis kreipėsi į Lietuvos valdžią su prašymu oficialiuose dokumentuose leisti vadintis Michału Kleczkowskiu. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Lietuvos piliečių vardai ir pavardės gali būti rašomos tik lietuvių abėcėlės raidėmis, o joje nėra ł ir w raidžių.
Gatvių lentelės. Dar po 11 metų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareikalauja nuimti lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais rajonuose, kur dauguma gyventojų – lenkai. Savivaldybės šio reikalavimo nevykdo, joms yra paskiriamos piniginės baudos.
Mokyklos. Atmosfera sutirštėja 2011 metais, kai Seimas pakeitė Švietimo įstatymą, kuris suvienodino lietuvių kalbos egzaminą mokiniams, besimokantiems lietuvių ir lenkų mokyklose. Programai pasivyti ir skirtumams išlyginti lenkų moksleiviai turi dvejus metus. Vyksta mokinių, tėvų, mokytojų streikai. Į gatves jie išeina su plakatais: „Palikite mūsų mokyklas ramybėje“ ir „Sakome NE priverstinei asimiliacijai“.
Nuo 1995 m. už lenkų tautinės mažumos teises kovoja Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kuriai vadovauja Valdemaras Tomaševskis. Apie tai, kodėl jau 25 metų lenkai nepasiekdami rezultatų kovoja už tą patį, pokalbis su 1975 m. gimusiu teisininku, publicistu, tinklaraščio „Inna Wileńszczyzna jest możliwa“ („Kitoks Vilniaus kraštas yra įmanomas“ – vert. past.) autoriumi Aleksandru Radčenko.
– Ar esate diskriminuojamas?
– Ne. Iš viso aš netelpu į Lietuvos lenko-kankinio rėmus. Kai baigęs studijas 1998 m. nuėjau į darbo pokalbį Teisingumo ministerijoje, išgirdau: „Neblogai, tačiau lietuviškai kalbate su pasibaisėtinu lenkišku akcentu. O kaip rašote?“ Atsakiau: „Be akcento.“
Iš viso netelpu į Lietuvos lenko-kankinio rėmus. Kai baigęs studijas 1998 m. nuėjau į darbo pokalbį Teisingumo ministerijoje, išgirdau: „Neblogai, tačiau lietuviškai kalbate su pasibaisėtinu lenkišku akcentu. O kaip rašote?“ Atsakiau: „Be akcento“.
Mane priėmė. Tuo metu buvau pirmas nelietuvis teisininkas ministerijoje. Lenkai ten dirbo valytojais ir kopijuotojais. Šiandien jų čia – apie 10 proc., daug užimančių vadovaujančius postus. Kitose ministerijose yra panašiai. Norėdami kažką įrodyti, lenkų vaikai sugeba arti po 12 valandų per parą 7 dienas per savaitę.
– Tai vis dėlto reikia įrodinėti?
– Lenkas turi daugiau dirbti, nes Lietuva – švogerių šalis. Mes esame pirmos, galbūt antros kartos inteligentija. Lenkai iš tikrųjų pradėjo studijuoti tik 1990 metais.
Nors ir tada daug mano kolegų turėjo pasitraukti, nes, pavyzdžiui, tėvai sakydavo: „Kažkas turi kiaules šert, o tu čia žaidi teisės studijų žaidimus.“ Turime arti, nes galime kliautis tik patys savimi. Neturime švogerių. Užtat turime daug pasiekimų, kurių nemokame parduoti.
– Pasigirkite!
– Antonis Mikulskis, Vilniaus kriminalinės policijos vadovas, kiekvienais metais apdovanojamas už nusikalstamų grupuočių sutriuškinimus. Andžejus Maciejevskis – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas. Dr. Boguslavas Gruževskis – vienas žinomiausių Lietuvos sociologų, Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius.
Lenkijos žiniasklaida apie juos nerašo, nes jie neatitinka nukankinto lenko, gyvenančio buvusios Abiejų Tautų Respublikos pakraščiuose, įvaizdžio.
Šie žmonės netapatina savęs su V.Tomaševskiu, LLRA lyderiu. Jie pasiekė savo tikslus ne jo dėka, o lyg ir nepaisant jo. Neapgaudinėkime patys savęs. Iš tikrųjų V.Tomaševskio veikla Lietuvoje labiau kenkia karjerai, nei jai padeda. Kiekvienas pokalbis su lietuviais lenkų tema visada baigiasi taip pat: „Tu esi super, bet tas jūsų Tomaševskis...“.
– Pala pala. Tai kodėl už jį balsuoja vis daugiau žmonių?
– Lietuvos lenkai balsuoja arba „už savus“, arba norėdami paerzinti lietuvius. Savivaldybių rinkimuose LLRA visada surinkdavo gerokai daugiau kaip 50 proc. balsų Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, tačiau rinkimuose į Seimą jokių šansų neturėjo, nes dėl lenkų balsų aktyviai kovojo ir kitos šalies partijos.
Tačiau kažkuriuo momentu Lietuvos partijos nusprendė, kad tie 20–30 tūkst. papildomų balsų didelės reikšmės neturi, o šios mažos elektorato dalies rinkimų pažadų paketo ištesėjimas gali atbaidyti radikalesnių nacionalistinių pažiūrų rinkėjus. Ir nustojo dėl jų kovoti.
– Kas tuo metu buvo pakete?
– Jau 25 metus jame yra tas pats. Mūsų keturios problemos apima žemės grąžinimą Vilniaus krašte, originalią vietinių lenkų pavardžių rašybą, galimybę kabinti lenteles su lenkiškais pavadinimais bei švietimo lenkų kalba išsaugojimą ir tobulinimą.
Kai lietuvių partijos numojo ranka į lenkus, jiems liko tik LLRA. Tačiau tai partija, kurios politika remiasi nepasitikėjimu ir savas-svetimas opozicija. Rinkėjui galima visą laiką sakyti: „Jeigu valdžią perims svetimi, bus dar blogiau. Mes nedarome nieko, tačiau esame savi.“
– LLRA įtaka auga. Jos veikėjai pateko į valdančiąją koaliciją vieną, antrą kartą. Turėjo ministrą, keletą viceministrų. Ir...
– ... ir nieko nepadarė.
– Galbūt jų yra per mažai?
Iš tikrųjų V.Tomaševskio veikla Lietuvoje labiau kenkia karjerai, nei jai padeda. Kiekvienas pokalbis su lietuviais lenkų tema visada baigiasi taip pat: „Tu esi super, bet tas jūsų Tomaševskis...“.
– Neapgaudinėkime savęs, lenkų partija niekada neturės 71, t.y. daugumos, Seimo narių mandatų. Jeigu jai pavyks įtikinti rusų rinkėjus, daugiausia turės 10 vietų.
LLRA problema – nesugebėjimas tinkamai derėtis užkulisiuose.
Lietuvos Seime visą laiką yra formuojamos egzotiškos koalicijos. Kai reikia atmesti kažkokį lenkų projektą, konservatoriai greitai ir veiksmingai randa kalbą, pvz., su socialdemokratais ir jį užblokuoja.
Kodėl LLRA, norėdama prastumti bent vieną lenkų mažumai svarbų projektą, nesugeba padaryti to paties? Taip turbūt yra dėl ekspertinio žmogiškųjų išteklių užnugario, galinčio užsiimti lobistine veikla užkulisiuose, stokos. Tikiuosi, kad taip vyksta ne dėl noro stokos.
– Būkime atviri: juk tie reikalavimai nėra pernelyg išpūsti. Kaip galima paaiškinti tai, kad nuo 1990 metų niekas nepasikeitė?
– Mūsų didžiausia nesėkmė yra tai, kad mes tuos reikalavimus politizavome. Dabar visos partijos mano, kad, jeigu jos šiuos reikalavimus įgyvendins, tai nieko iš to negaus, o LLRA visiems trimituos apie savo pergalę.
Kodėl lietuviai turėtų padėti LLRA pritraukti naujų rinkėjų? Turėtų būti dedamos pastangos, kad šias problemas stengtųsi spręsti ne LLRA politikai, o iš apačios kylantis nepolitinis judėjimas, jungiantis Lietuvos lenkus. Panašus į judėjimą prieš rasinę segregaciją JAV šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
– Ką tuomet turėtų daryti Lenkija? Laukė 25 metus – nesulaukė. Spaudė – rezultato irgi nėra.
– Lenkija turėtų pamiršti.
– Jūs juokaujate?
– Tik iš dalies. Visiškai aišku, kad Lenkija turi kreipti dėmesį į šias problemas, tačiau susitarti su Lietuvos valdžia turėtų patys Lietuvos lenkai. Kitos išeities jau nėra. LLRA po ketverių R.Sikorskio Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos valdymo metų suprato, kad Varšuva negali priversti Lietuvos ką nors daryti. Šiuo metu tiki, kad tą sugebės padaryti Briuselis. Tačiau taip nebus, nes jis net neturi tokio spaudimo priemonių.
Be reikalo R.Sikorskis prieš keletą metų įniršo ir pasakė, kad „nekels kojos į Lietuvos žemę tol, kol lenkų tautinės mažumos problemos nebus išspręstos“.
Galiu tai suprasti, nes Lietuva neištesėjo duotų pažadų, tačiau iš diplomato tikėčiausi kažko daugiau. Tokie žodžiai prirėmė Lietuvos politikus, net tuos prolenkiškai nusiteikusius, prie sienos. Pažadų ištesėjimas vien dėl to, kad Didysis Brolis Varšuvoje treptelėjo koja, galėjo reikšti jų politinę mirtį. Nes Lietuvos tauta formavosi kaip opozicija lenkiškumui.
– Kitaip sakant, Lenkija, kuri kiekvienais metais duoda 17 mln. zlotų Lietuvos lenkams, turėtų sėdėti tyliai ir nesikišti?
– Ji turi priminti apie problemas, tačiau visų pirma būti draugiška Lietuvai ir investuoti į Lietuvos lenko įvaizdžio pasikeitimą šalies žiniasklaidoje.
Daugumai lietuvių lenkas – tai nelojalus, mažų mažiausiai įtartinas pilietis. Prisiminkime, kad 1990 m. Kovo 11-ąją, kai buvo balsuojama dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, šeši iš devynių lenkų deputatų – vieninteliai – susilaikė. Lenkai taip pat norėjo sukurti autonomiją: vieni nepriklausomos Lietuvos ribose, kiti – Sovietų Sąjungoje. Lietuviai priėmė tai vienareikšmiškai – jų Nepriklausomybei gresia pavojus.
– Tačiau jau praėjo ketvirtis amžiaus.
– Nelojalaus lenko įvaizdį šiandien veiksmingai palaiko V.Tomaševskis. Paimkime, pavyzdžiui, vieną iš jo pareiškimų: „Mes neturime niekur integruotis, nes čia gyvenome visada, čia mūsų žemė. Tai jūs (lietuviai) čia atvažiavote, todėl tai jūs turite integruotis. Mums užtenka nueiti į senas kapines ir pamatyti, kad ten yra tik lenkiškos pavardės.“
Prisiminkime, kad 1990 m. Kovo 11-ąją, kai buvo balsuojama dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, šeši iš devynių lenkų delegatų – vieninteliai – susilaikė. Lenkai taip pat norėjo sukurti autonomiją: vieni nepriklausomos Lietuvos ribose, kiti – Tarybų Sąjungoje. Lietuviai priėmė tai vienareikšmiškai – jų Nepriklausomybei gresia pavojus.
Ukrainos konflikto metu visos lietuviškos partijos, net tos, kurios tradiciškai yra vadinamos prorusiškomis, aiškiai palaiko Ukrainą ir yra nusistačiusios prieš Rusiją.
Tuo metu V.Tomaševskis pasmerkė Maidaną sakydamas, kad valdžią reikia rinkti ne revoliucijos metu, o einant prie balsadėžių.
Galima su tuo sutikti, tačiau LLRA pati nekreipia dėmesio į legalius metodus, kai kovoja už savo postulatus. Pavyzdžiui, nemokėjo baudų ir nenuėmė dvikalbių lentelių nuo namų, nors pagal įstatymus ir teismo nuosprendžius turėjo tai padaryti. Tai buvo aiškinama pilietiniu nepaklusnumu. Tačiau juk ir Maidanas – tokio paties nepaklusnumo išraiška.
– Oranžinės ir juodos juostos, vadinamos kolorado juostele, įsisegimas taip pat padarė savo.
– Praėjusių metų gegužės 9 d. Rusijos ambasados organizuojamoje šventėje V.Tomaševskis pasirodė su dviem švarko atlape įsegtais simboliais: baltai-raudona vėliava ir Georgijaus juostele (dvispalvis kaspinas, naudojamas su šv. Georgijaus ordinu, kurį įsteigė imperatorė Jekaterina).
Žinoma, galima atrasti ir riteriškąją šios juostelės pusę, tačiau šiuo metu tai Donbaso separatistų simbolis. Artimas V.Tomaševskio kolega, Seimo narys Zbignevas Jedinskis pasiūlė net subombarduoti Kijevą!
Ir jūs dar stebitės, kodėl tiek daug lietuvių nekenčia lenkų? Tačiau viskas priklauso ir nuo Lietuvos lenkų lyderio, ir nuo santykių tarp Lenkijos ir Lietuvos. Strateginės Lenkijos-Lietuvos partnerystės laikotarpiu 53 proc. lietuvių teigė, kad Lenkija – tai draugiška šalis, šiuo metu ši dalis siekia tik 20 proc.
– V.Tomaševskis – tai ne 200 tūkst. Vilniaus krašto lenkų.
– Daugumai lietuvių būtent taip ir atrodo. Jaroslavas Neverovičius, jau buvęs energetikos ministras, turėjo galimybę šį įvaizdį pakeisti. Jis buvo suvokiamas kaip tam tikras geras lenkas. Tiko abiem pusėms. Niekas nedrįso abejoti jo patriotiškumu: jis prisidėjo prie suskystintų gamtinių dujų terminalo statybų, jo derybos su „Gazprom“ buvo griežtos ir veiksmingos. Tačiau tuo pat metu niekas neabejojo jo lenkiškumu.
Jis tapo vienu populiariausių Lietuvos politikų, tačiau praėjusių metų rugpjūtį buvo atšauktas, o LLRA pasitraukė iš koalicijos. Lenkams vėl atstovauja tik V.Tomaševskis.
Mano pažįstama iš Kauno neseniai vežė vaikus į ekskursiją į Vilnių. Grįžę vaikai turėjo parašyti, kas juos labiausiai nustebino. Ar žinote, ką jie atsakė? „Girdėjome gatvėse kalbant lenkiškai ir rusiškai. Ir anksčiau žinojome, kad Lietuvoje gyvena rusų ir lenkų, tačiau nė vieno gyvo nematėme. Tai buvo įspūdinga patirtis!“.
Mano pažįstama iš Kauno neseniai vežė vaikus į ekskursiją į Vilnių. Grįžę vaikai turėjo parašyti, kas juos labiausiai nustebino. Ar žinote, ką jie atsakė? „Girdėjome gatvėse kalbant lenkiškai ir rusiškai. Ir anksčiau žinojome, kad Lietuvoje gyvena rusų ir lenkų, tačiau nė vieno gyvo nematėme. Tai buvo įspūdinga patirtis!“.
Mūsų didžiausia problema yra ta, kad gyvename visai šalia, tačiau vieni kitų nepažįstame.
Lenkai iš Jašiūnų ar Šalčininkų skaito Lenkijos žiniasklaidoje, kad lietuviai – tai nacionalistai, kurie išnaikino mus Liaudėje (teritorija į šiaurę nuo Kauno), o dabar nori tą patį padaryti Vilniaus krašte. O lietuviai iš Klaipėdos apie lenkus žino tik tiek, kad jie polonizavo lietuvius Abiejų Tautų Respublikos laikais, o vėliau atėmė jų mylimą Vilnių.
– Visa tai atrodo blogai.
– Su lietuviais reikia dirbti. Augant visuomenės paramai, mažėja politikų interesas spręsti lenkų problemas. Jie viską skaičiuoja balsais.
Tokie lietuvių istorikai ir publicistai kaip Rimvydas Valatka, Alfredas Bumblauskas, Alvydas Nikžentaitis ar Virginijus Savukynas yra palankiai nusiteikę lenkų atžvilgiu, tačiau ar LLRA ką nors daro, norėdama juos paremti? Nieko. Kai Šalčininkuose Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas organizavo Lenkijos ir Lietuvos žurnalistų susitikimą su vietiniais veikėjais, beveik niekas iš LLRA nenorėjo su jais susitikti.
– Nesuverskime visos kaltės lenkams. Kai žiūriu televizijos laidą, kurioje ir vėl ūsuotas „lenkas“ dainuoja savo idiotišką dainelę: „Vilnius mūsų – toks reikalas./ Džiaugiasi Vilnius, Šalčininkai ir Varšuva!“, tai ir man praeina noras dalyvauti kažkokiame dialoge.
– Taip, tai tiesa. Kažkada populiariame „Dviračio šou“ lenkas buvo vaizduojamas kaip simpatiškas, sumanus berniokas, o dabar jis virto mažai juokingu debilu. Reikia kalbėtis su televizija, įtikinėti, kad tai kenkia mūsų visuomenei. O jei nepavyks įtikinti – nupirkti laiką televizijoje ir padaryti alternatyvią laidą.
– O už kieno pinigus?
– Kad ir už Lenkijos. Parama Lietuvos lenkams kiekvienais metais siekia ne vieną milijoną, tačiau man atrodo, kad Lenkija ir pati nežino, kokio tikslo ta parama siekia. Mūsų šalies lenkų kalba leidžiamos žiniasklaidos priemonių redaktoriai sako gaunantys aiškius nurodymus: „Vienybė – tai prioritetas. Nekritikuokite LLRA bei V.Tomaševskio ir užtikrinsite finansinį stabilumą“.
Mažiausia kritikos apraiška yra vertinama kaip karas tarp pačių lenkų.
LLRA neturi konkurencijos dėl objektyvių priežasčių – būtų neprotinga kurti naują lenkų partiją, nes nei LLRA, nei nauja grupė nepasiektų rinkimų slenksčio. Tačiau kažkas turėtų šiuos politikus kontroliuoti. Jeigu to negali padaryti rinkimų konkurencija, tuo turėtų užsiimti žiniasklaida.
Pastaraisiais metais buvo padaryti svarbūs pasikeitimai Lietuvos lenkų finansavimo sistemoje. Labai gerai, kad visuomenei jau yra prieinami Lenkijos URM duomenys, kas ir kiek pinigų gavo.
Tačiau taip pat turi būti prieinama informacija, kas kokiam tikslui gavo, kaip už tai atsiskaitė, kodėl viena paraiška buvo geriau įvertinta už kitą. Be to, Lenkija finansuoja ne lenkų visuomenės tobulėjimą ir plėtrą, o tik jos egzistavimą.
– Ar turite minčių, kaip tai galima pakeisti?
– Mano manymu, Lenkijos tikslu turėtų tapti savarankiška, ekonomiškai nepriklausoma Lietuvos lenkų bendruomenė. Gal mums ir nereikia tiek daug interaktyvių lentų, ant kurių kai kurie mokytojai ir taip rašo kreida? Gal reikėtų pagalvoti apie elitinės lenkų gimnazijos įkūrimą, kuri galėtų konkuruoti su panašiomis lietuviškomis mokyklomis ir formuotų naują lenkų elitą.
Turime turėti nepriklausomą žiniasklaidą. LLRA neturi konkurencijos dėl objektyvių priežasčių – būtų neprotinga kurti naują lenkų partiją, nes nei LLRA, nei nauja grupė nepasiektų rinkimų slenksčio. Tačiau kažkas turėtų šiuos politikus kontroliuoti. Jeigu to negali padaryti rinkimų konkurencija, tuo turėtų užsiimti žiniasklaida.
Prisiminkime, kad kiekvieno Lietuvos gyventojų surašymo metu mūsų skaičius sumažėja 30 tūkst. Jeigu lenkiškumas netaps patrauklus, šios tautinės mažumos problema Lietuvoje išsispręs savaime. Po 50 metų čia tiesiog neliks lenkų. Arba jų bus taip mažai, kad dvikalbės lentelės keliuose kaimuose nekels lietuviams jokių problemų.
Tačiau prieš tai Lietuva susidurs su kitomis problemomis. Visuomenė sensta, o tai reiškia, kad atsiras imigrantų, kurie dirbs pensininkų armijos labui. Jeigu šiandien Lietuva negali surasti bendros kalbos su lenkais, kurie yra įsišakniję Lietuvoje, yra jos lojalūs piliečiai ir turi panašų mentalitetą, tai kokiu būdu ji integruos tautines mažumas, kurios ateity mus pasieks? Jeigu šiandien sukursime bendradarbiavimo su lenkais modelį, ateityje galėsime sukurti jį ir imigrantams.
– Praėjusiais metais lyg kažkas pajudėjo.
– Kažkiek. Konstitucinis Teismas pakeitė savo doktriną ir, gavęs kalbininkų išvadas, leido palikti originalią pavardžių rašyseną užsieniečių sutuoktiniams ir jų vaikams. Dabar reikės įtikinti kalbininkus ir praplėsti šias išvadas ir Lietuvos lenkų pavardėms.
Žengėme pirmuosius žingsnius spręsdami gatvių pavadinimų problemą. Baudos už lenkiškas lenteles buvo panaikintos, o oficialūs gatvių pavadinimai buvo perkelti ant stulpelių. Juose pavadinimai yra nurodyti lietuvių kalba, tačiau bent jau niekas nebaudžia už lenteles, kabančias ant pastatų. Jeigu negalime šių problemų vieną kartą ir visiems laikams išspręsti vienu bendru įstatymu, neturime kitos išeities. Keliausime vėžlio žingsniu.
– Turite savo politinį tinklaraštį. Henrikas Peško, Vilniaus mero patarėjas, apkaltino jus, kad, kritikuodamas LLRA, jūs daužote lenkų vienybę.
– Tai dažnas kaltinimas. Žmonės sako: „Tai tiesa, kad lenkų partija yra š... Jie vagia, įdarbina giminaičius, tačiau jeigu pradėsime apie tai rašyti, lietuviai tai išnaudos prieš mus. Kritika mūsų viduje mus susilpnina.“
Tada atsakau, kad jėgos ant melo pamato nepastatysi. Sistemos, grįstos nutylėjimais ir skandalais, visada griūna. Lietuviams nereikia įrodymų, kad LLRA yra bloga. Tai jų aksioma.
Be to, Lietuvos lenkų visuomenėje permainos jau prasideda. Įsteigtas diskusijų klubas, įrašyta alternatyvių muzikos grupių, dainuojančių lenkiškai, plokštelė. Man taip pat labai patinka tinklaraštininko Tomaszo Samselio akcija, kuris kviečia į mūsų simbolius-problemas pažiūrėti šiek tiek kitaip, su ironija, ir, pavyzdžiui, vilkėti marškinėlius su užrašu, susidedančiu iš Lietuvoje draudžiamų raidžių. Toks žodis yra „żółw“ (liet. vėžlys – vert. past.).
