Apie šias, Lietuvą sukrėtusias dramas, pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su vaikų psichiatru Linu Slušniu ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadove Odeta Tarvydiene. Taip pat pokalbis su Loreta Daškeviče, globėjams perduotą dukrą iš Norvegijos parsivežusia mama, ir į Lietuvą bandžiusia susigrąžinti sūnų ir jį praradusia Gražina Leščinskiene. Jos sūnų, vykstantį į Lietuvą, surado Švedijoje ir grąžino atgal į Norvegiją.
– Pone Slušny, koks būtų jūsų bendras vertinimas? Ar čia lietuvių kaltė, kad jie nežino į kokią šalį važiuoja? Ar Norvegijos pareigūnų požiūris kaip į antrarūšius žmones, kurie atvyksta iš neturtingų valstybių?
– Manau, kad yra visko. Kaip aš visada sakau, kad ir pareigūnai yra žmonės, jie irgi kartais gali daryti klaidų. Man teko matyti Norvegijos mokyklos darbą, kaip toje sistemoje dirba žmonės. Manau, kad tos problemos gali būti susijusios su nesusivokimu, kur atvažiavai. Jeigu vaikas daug kartų elgiasi netinkamai, ir tėvai nereaguoja į pastabas... Mokyklos ten tikrai kreipia daug dėmesio, jos turi daugybę programų, nes tai yra šalis, kuri gali sau leisti mokyklose labai daug priemonių. Jie kalbasi kartu ir su tėvais. Bet jeigu tėvai į tai nereaguoja, mokykla, ar kažkokia institucija, nesukdama sau galvos, iš karto perduoda tarnyboms, kad jūs aiškinkitės, nes mes turime dirbti su vaiku mokykloje.
Problemos gali būti susijusios su nesusivokimu, kur atvažiavai. Jeigu vaikas daug kartų elgiasi netinkamai, ir tėvai nereaguoja į pastabas...
– Tėvai mažai bendrauja, nes blogai kalba vietine kalba?
– Galbūt. Jiems yra baisu kalbėti, jiems galbūt yra baisu susitikti, paaiškinti situaciją. Ir tada atsiranda vengimas. Tai yra normali būsena, kai žmogus, nemokėdamas kalbos, bijo. Ir kai žmogus ilgai vengia, nepaaiškina kažko, natūraliai susikuria papildomas vaizdas, kad nesirūpinama vaiku. O Norvegai žiūri pagal tokį principą, kad visų svarbiausias yra vaiko interesas. Visai nesvarbu, kur ir kaip jis gyvens, svarbiausia – kad būtų užtikrintas jo saugumas.
– Ponia Loreta, kokia jūsų istorija? Kada ir kodėl atvykote į Norvegiją ir kaip nutiko, kad iš jūsų buvo paimta dukra?
– Mano dukrą norvegų Vaiko teisių apsaugos tarnyba paėmė be jokios motyvacijos, visiškai nepasitarę, su manimi neturėję jokio kontakto.
– Bet vis dėlto jie nurodė kažkokią oficialią priežastį?
– Taip, skundų pagrindu. Jiems visiškai nėra svarbu, kas paskundė, svarbu, kad tai yra skundas. Jeigu tik gauna skundą, jie ima jautį už ragų.
– Kiek laiko jūsų mergaitė buvo su laikinais globėjais?
– Metus.
– Kokios buvo jūsų pastangos bandant susigrąžinti vaiką?
– Pačios geriausios, pačios didžiausios. Dėjau visas įmanomas pastangas. Aš pildžiau kiekvieną jų norą, kiekvieną jų pirštų spragtelėjimą. Viskas buvo padaryta. Ir skaudžiausia, kad jie nuolat man kartojo: „mes matom, kad jūs esat nuostabi mama“. Tai aš ir klausdavau: jeigu jūs matot, kad aš esu nuostabi mama, tai kodėl negrąžinat dukros? Atsakydavo, kad toks yra teismo sprendimas.
– Ir nutarėte, kad vienintelė galimybė yra tiesiog išsivežti vaiką?
Jeigu jūs matot, kad aš esu nuostabi mama, tai kodėl negrąžinat dukros?
– Pirmiausia, kas labai svarbu, jie mano vaiką pasiėmė be teismo sprendimo. Jis atsirado po pusantro mėnesio. Man iš karto pasakė, kad aš turiu susirasti advokatą, nes kitaip jie su manimi nekalbės. Ir tada prasidėjo teismų maratonas. Per pirmą posėdį nusprendė, kad aš galiu matyti vaiką tik vieną kartą per dvi savaites. Taip pat jie sakė, kad priims sprendimą atsižvelgdami į vaiko nuomonę, bet kai buvo priimtas sprendimas negrąžinti man dukros, mano vaiko nuomonės atsiklausta nebuvo.
– Tai, kaip suprantu, dabar jūs jau gyvenate Palangoje. Lietuvos institucijos jums jokių priekaištų neturi ir jums jau ramu?
– Tikiuosi, kad ramu. Kol kas ramu tik man, bet dėl vaiko aš nesu rami, nes mano dukra yra labai traumuota. Vaikas visus tuos metus nuolat verkė, šaukė, klykė ir nuolat prašydavo, kad mes ją pasiimtume su savimi.
– Ponia Tarvydiene, prisimenant kitą istoriją, kuri vis dar rutuliojasi: septynerių metų berniukas buvo vežamas į Lietuvą, sustabdytas Švedijoje ir grąžintas į Norvegiją. Kokia jūsų santykių su šiuo berniuku istorija?
– Ši istorija mums žinoma nuo praėjusių metų vasaros, kai mama susisiekė su mūsų tarnyba. Bendravome su mama, aiškinomės, kaip galime prisidėti sprendžiant šią problemą. Mamai buvo pasiūlyta susisiekti su artimaisiais, gyvenančiais Lietuvoje, kurie galbūt sutiktų globoti jos sūnų tuo atveju, jeigu vis dėlto Norvegijos institucijos nuspręstų, kad mama negali pati rūpintis vaiku. Spalio mėnesį, kai Lietuvos atsakingos institucijos gavo visus dokumentus, kad konkretus giminaitis atitinka visus reikalavimus ir gali globoti berniuką, mes visą informaciją išsiuntėme atsakingoms Norvegijos institucijoms. Deja, iki šio momento jokio atsakymo, jokio patvirtinimo nebuvo gauta.
– Tai jūsų institucija manė, kad, jeigu norvegams pasirodytų, jog berniukas negali gyventi su savo mama, tokiu atveju jis galėtų, kaip Lietuvos pilietis, grįžti į Lietuvą ir augti su savo seneliais?
– Taip. Kadangi jokių sutarčių ar įstatymų, mus jungiančių su Norvegija, nėra, mes vadovavomės pačiu svarbiausiu teisės aktu – JT Vaiko teisių apsaugos konvencija. Ir norvegams teikdami būsimų globėjų dokumentus nurodėme, kad priimant sprendimus turi būti atsižvelgta į vaiko kilmę, į vaiko kultūrą, kalbą. Netgi remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika, jeigu vaikas yra išskiriamas su savo tėvais, turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų artimų žmonių aplinkoje. Žinoma, jeigu jie atitinka reikalavimus.
Kadangi jokių sutarčių ar įstatymų, mus jungiančių su Norvegija, nėra, mes vadovavomės pačiu svarbiausiu teisės aktu – JT Vaiko teisių apsaugos konvencija.
– Kiek tokių atvejų Norvegijoje jūsų tarnyba žino?
– Mūsų tarnybai yra žinomi septyni atvejai. Visais atvejais yra gauti pranešimai iš pačių tėvų. Vienas buvo atvejis, kai informaciją gavome iš Norvegijos tarnybų. Buvo gauta informacija, kad lietuvė globėja su globojamu vaiku išvyko į Norvegiją, tačiau dėl tam tikrų priežasčių ji negalėjo toliau globoti tos mergaitės, ir pačios Norvegijos institucijos kreipėsi dėl šio vaiko grąžinimo į Lietuvą. Tai buvo vienintelis toks atvejis, kai mes sulaukėme iš pačių norvegų kreipimosi.
– Ponia Tarvydiene, gal Lietuvos institucijoms reikėtų atsakingiau rūpintis tokiomis istorijomis? Juk niekas nedraudžia Lietuvai rūpintis ir tiesiogiai atvykus žiūrėti, kokiomis sąlygomis ir kaip gyvena jos piliečiai?
– Taip, bet kiekviena institucija veikia pagal savo kompetenciją. Su Norvegijos institucijomis buvo bendrauta, bet buvo bendrauta būtent keičiantis informacija apie teisinį reguliavimą, teisės aktus. Norvegijos institucijos susitikimo metu pabrėžė, kad, sprendžiant klausimus dėl Norvegijoje gyvenančių vaikų, nesvarbu, kokios pilietybės jie bebūtų, yra taikomi Norvegijos įstatymai. Ir jokios informacijos kitų valstybių institucijoms jie negali teikti, nes tai draudžia jų teisės aktai.
– Ponia Leščinskiene, gal galite papasakoti, kokiomis aplinkybėmis iš jūsų buvo paimtas sūnus?
– Nuo pat pradžių, rašydami bylą, jie padarė klaidą, kad susirūpinęs vaikų darželis kreipėsi į juos, neva berniukas per dažnai eina į tualetą. Bet tai buvo pirmiausiai mano žingsnis, nes aš pati tuo susirūpinau. Nuėjau pas šeimos gydytoją ir papasakojau tą problemą. Gydytojas, neatlikęs jokių tyrimų, nusiuntė mus pas vaikų psichologą, pamanęs, kad tai gali būti psichologinė problema. Kai kreipiesi į vaikų psichologą, automatiškai įsitraukia Vaikų teisės. Jie turi juos pakviesti. Tada ir prasidėjo ilgas mūsų šeimos stebėjimas: ir mokykloje, ir pas mus namie, atvažiavimai, bendravimai su vaiku ir su manim, ir kartu, ir atskirai. Tyrė, kaip jis elgiasi, kokios pas mus namie sąlygos, kaip mes bendraujam.
Vėliau mums skyrė kursus, kad būtų lengviau bendrauti, nes jis yra aktyvus vaikas. Metus laiko mes viską labai sėkmingai ir pareigingai darėm. Visa tai vyko maždaug trejus metus. Viskas labai paaštrėjo paskutinius tris mėnesius, kai mes nusprendėme pakeisti mokyklą, nes turėjome persikelti gyventi kitur.
Kitas atvejis buvo, kai per Velykų atostogas aš paprašiau laisvų dienų, kad vaikas galėtų su dėde ir aukle važiuoti į Lietuvą aplankyti močiutės. Sūnus turėjo užtrukti dviem dienom ilgiau, negu truko atostogos. Vaikų teisės užrašė tą faktą, kad mes vėlavom grįžti iš Lietuvos dvi dienas. Po grįžimo visą mėnesį iki vaiko paėmimo iš manęs vyko labai keisti dalykai. Mokytojai aiškino, kad sūnus tapo labai agresyvus, nors namuose jis buvo toks kaip visada, jokio didesnio agresyvumo. Taip pat sakė, kad keistas jo seksualinis elgesys, nes išėjęs iš tualeto jis neva dažnai uostydavo rankas. Bet manęs seksualiniu priekabiavimu neapkaltino, nes jeigu būtų apkaltinę – automatiškai baudžiamoji byla. Pagrindinė priežastis, kodėl jie dabar negalėjo man atiduoti vaiko – todėl, kad yra pavojus, kad išveš jį į Lietuvą. Svaresnių priežasčių niekas nepateikė.
– Kada buvo paimtas jūsų sūnus?
– Jis buvo paimtas jau praeitų metų birželio 11 d. tiesiai iš mokyklos.
– Tai jūs su institucijomis dar kalbėjotės, bandėte viską išspręsti, ar iš karto nusprendėte bandyti parsivežti sūnų į Lietuvą?
– Aš ir kalbėjau su jais, bendravom. Bėda ta, kad po paėmimo į mane daugiau niekas nekreipė dėmesio. Nurašė kaip visai nereikalingą daiktą. Jokių kitų siūlymų ir svarstymų, kaip sugrąžinti vaiką atgal į šeimą, nebuvo. Jie nėra suinteresuoti vaiko grąžinti į šeimą. Iš 100 gal 1 atvejis yra, kad galėtum laimėti prieš šitą tarnybą.
– Koks jūsų planas?
– Vasario 9 d. vyks teismas, kaip aš spėju, dėl mano motinystės teisių atėmimo. Po to mes matysim, ką daryti toliau. Kaip suprantu, man teks būti čia, kol išsispręs kažkas. Manau, Lietuva per minkštai žiūri į šias istorijas. Mums reikėtų griežčiau reaguoti į tai, kas čia vyksta. Nes aš nebemoku paaiškinti to, kas darosi. Per daug šeimų netenka vaikų. Ir netenka vaikų ne tik lietuviai. Iš rusų, iš lenkų, iš pačių norvegų mišrių šeimų atimami vaikai. Čia yra tiesiog prekyba vaikais. Tai yra dideli pinigai. Ir jie nesuinteresuoti grąžinti vaikų į šeimą. Gali būti šventasis, bet vaiko negrąžins.
– Pone Slušny, labai kebli padėtis tų žmonių, kurie ten atsiranda. Akivaizdu, kad jie nėra vertinami lygiai taip pat kaip savi piliečiai, ir teisinės institucijos kitaip reaguoja. Atrodo, tokia situacija be išeities?
– Man tenka daug bendrauti su norvegais. Aš labai gerai pažįstu Seksualinės prievartos ir smurto prevencijos programą. Kai mama pasakoja šiuos dalykus, aš įsivaizduoju, kad žmonėms tiesiog kilo įtarimų, ar nėra kažkokio seksualinio priekabiavimo. Nes yra keletas simptomų, kur galėtų būti. Bet tai tik keletas simptomų, iš kurių reikėtų patikrinti dar kokius aštuonis ar devynis papildomus. Kiek esu su pačiais norvegais kalbėjęs apie šią problemą, su kuria susiduria mūsų piliečiai, jie pasakė man labai paprastai. Kai vaikas specialių tarnybų jau yra paimamas iš tėvų, jie palieka paties tėvams kastis ir ieškoti išeičių, kaip galima pasiimti vaiką atgal. Pati sistema jau nebesistengia. Jų logika yra tokia – aš stengiuosi iki tos vietos, kol tu darai veiksmus, kurie reikalingi.
Taip, Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ tikrai yra griežta. Ji turi dideles galias. Šiuo atveju, kurį tik ką girdėjome, galiu pasakyti, kad mama prisidarė labai didelių problemų. Dabar šis vaikas bus labai saugomas. Nes ši moteris pažeidė pamatinį dalyką – pagarbą teisei ir teismui. Tai Norvegijoje tikrai bus vertinamas kaip labai sudėtingas dalykas, ir kaip šioje situacijoje įmanoma atgauti sūnų, žinant Norvegijos teisę, aš neįsivaizduoju.
