Prie šeštosios iš eilės prezidento kadencijos pabaigos artėjantis A.Poviliūnas taip pat pasidalijo mintimis ir apie spalio 10-ą vyksiančius rinkimus. Nors dabartinis prezidentas dar neapsisprendė, ar bandys tęsti darbą, tačiau patikino – visada bus pasiruošęs padėti bet kam.
– Kaip vertinate pasibaigusią Londono olimpiadą?
– Šiandien (ketvirtadienį – red.) kaip tik turėjome vykdomojo komiteto posėdį, kuriame ir kalbėjome apie praėjusias žaidynes. Jas vertiname labai gerai ne tik dėl medalių, bet ir dėl sportininkų, kurie pateko į prizininkų gretas, skaičiaus.
Olimpinėje delegacijoje buvo 62 atletai. Jei krepšininkus laikysime vienu dariniu, praktiškai pusė delegacijos grįžo su pasižymėjimo raštais, įteikiamais už prizines vietas (olimpinėse žaidynėse prizinėmis laikomos pirmos aštuntos vietos – red.), arba medaliais.
Bet kuriuo atveju, konkrečios išvados bus daromos vėliau, šiandien olimpiadą tiesiog trumpai apibendrinome. Pirmiausia lauksime ataskaitų iš kiekvienos federacijos.
– Kurie sportininkai pateikė didžiausias staigmenas, kurie galbūt nuvylė?
– Esame labai patenkinti puikiai pasirodžiusiais jaunais sportininkais. Visų pirma, žinoma, itin nustebino Rūta Meilutytė – sutikite, dviem sekundėmis pagerinti asmeninį rezultatą yra fenomenalus pasiekimas. Taip pat puikiai pasirodė Evaldas Petrauskas, nors medalio labiau laukėme iš kito boksininko. Puikūs Rolando Maščinsko ir Sauliaus Ritterio, Gintarės Venčkauskaitės, Donatos Vištartaitės rezultatai.
Apie medalininkus net nekalbu – apdovanojimai visada labai džiugina.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Austra Skujytė |
Gaila Austros Skujytės, kuriai koją pakišo dopingo kontrolieriai. Iš esmės, šis incidentas baigėsi ir nieko jau nebepakeisi. Dabar tik laukiame atsakymo iš tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidento Jacqueso Rogge`o. Asmeniškai išsiunčiau jam konfidencialų laišką dėl šios situacijos. Nenoriu kalbėti apie kažkokius suokalbius, tačiau medalį tikrai galėjome turėti.
Taip pat labai gaila Simonos Krupeckaitės. Nesakyčiau, kad ji mane nuvylė, bet man labai gaila jos kaip sportininkės. Ji yra tikra profesionalė, tačiau kažko pritrūko. Prieš žaidynes teko kalbėtis su jos treneriais, kurie teigė, jog ji – puikios sportinės formos. Galbūt tą formą ji pasiekė kiek per anksti.
– Prieš olimpiadą buvo ir nemalonių dalykų – du mūsų sportininkai, Aurimas Didžbalis ir Rasa Leleivytė, suspenduoti dėl dopingo. Kokia jų situacija?
– Sunku pasakyti, ar jie tikrai kalti, nes dar nėra B mėginių rezultatų. Kol kas dar anksti kaltinti. Be to, gali būti taip, kad jie tiesiog pavartojo ne tuos papildus, nepasikonsultavo su medikais ir panašiai.
Žinoma, man labai gaila, nes tiek A.Didžbalis, tiek R.Leleivytė yra labai talentingi ir būtų gaila juos prarasti.
Tačiau kovą su dopingu aš palaikau – jei ji būtų ne tokia griežta, mažesnėms šalims varžytis būtų dar sunkiau.
– Kokios baudos laukia sportininkų, jeigu įtarimai vartojus dopingą pasitvirtins?
– Jei mėginiai vis dėlto bus teigiami, bus nutrauktas sportininko stipendijos mokėjimas iki diskvalifikacijos pabaigos. Manau, kad kiekvienam dopingą vartojusiam sportininkui žymiai didesnė bauda yra moralinė – gėda prieš sirgalius, prieš šalį, prieš komandos draugus, kuriuos taip pat stengtasi apgauti.
– Kita visuomenėje ypač aptarinėta problema – sutrumpintas šalies himnas. Kas daroma šiuo klausimu?
– Jau trečiose olimpinėse žaidynėse himnas yra trumpinamas ir taip bus toliau. Tarptautinis olimpinis komitetas norėtų, kad himnus sutrumpintų pačios šalys. Organizatoriai dažnai gali nukirpti netinkamoje vietoje ir taip himnas yra iškraipomas.
Turime patys įrašyti sutrumpintą himno versiją sporto renginiams, tačiau šio klausimo LTOK viena pati neišspręs. Reikia, kad žodį tartų ir Seimas, menininkai, kurie galėtų tinkamai tai atlikti.
Himno klausimu olimpiados metu gavome vieną oficialų atsiprašymą – dėl trūkinėjusios Tautinės giesmės per R.Meilutytės apdovanojimo ceremoniją.
– Olimpinės žaidynės buvo sėkmingiausios nepriklausomos Lietuvos istorijoje, tačiau ar Jūsų negąsdina demografinė statistika? Lietuvoje mažėja gimstamumas ir didėja emigracija – ar bus kam dalyvauti ateities olimpiadose?
– Kol kas talentingo jaunimo tikrai netrūksta – tai parodė ir pirmosios jaunimo olimpinės žaidynės, pasaulio jaunimo čempionatai. Talentingų sportininkų tikrai yra ir bus.
Mane labiau nerimą kelia jaunų ir perspektyvių trenerių trūkumas. Vieninteliame krepšinyje yra konkurencija nuo vaikų iki vyrų trenerių.
Puikus pavyzdys, buvęs olimpietis Andrejus Zadneprovskis, kuris jau dirba su jaunimu. Tačiau tokių reikia daugiau, o privilioti juos sunku. Dabartiniai treneriai sensta, o daugelis neturi, kas juos pakeis. Tai, manau, yra didesnė problema.
– Kodėl tokia problema egzistuoja?
– Pirmiausia – dėl mažo finansavimo. Jaunas žmogus nori uždirbti pinigų, o nematydamas tam galimybių – darbo nesiima.
Pakankamai uždirba tik geriausieji, tačiau per dieną geriausias netapsi – to jaunimas kartais nori per greitai.
Tačiau trūksta ne tik trenerių, o ir mažiausiai matomų žmonių, kurių darbas ne ką lengvesnis. Tai sporto medikai ir masažuotojai. Juos taip pat nėra lengva pritraukti. Į pasaulio ar Europos čempionatus kai kurie sportininkai vyksta be šių žmonių. Olimpinėse žaidynės LTOK suteikia galimybę jiems dalyvauti, nes moka didesnius pinigus.
Mes galime jiems sumokėti papildomus atlygius ir premijas, bet iš „valdiškos“ algos jie neišgyventų.
Yra tokių vunderkindų, kurie aukščiausius rezultatus pasiekia aptriušusiose bazėse.
– Ar LTOK gali padaryti daugiau dėl pagrindinės šalies sporto problemos – bazių trūkumo?
– Sporto bazių įrengimas ir priežiūra yra valstybės ir savivaldybių pareiga. Mes tam neturime lėšų, tačiau stengiamės prisidėti kitaip. Jau tapo tradicija, kad pastačius naują sporto bazę, mes įteikiame apdovanojimus tai padariusioms savivaldybėms ar merams.
Taip pat stengiamės pasiekti, kad visos profesionalios bazės būtų atviros ir mėgėjams. Norime, kad žmonės galėtų jose lankytis ir sportuoti mėgėjiškai, kad vietoj žalingų įpročių pasirinktų sportą.
Žinoma, yra tokių vunderkindų, kurie aukščiausius rezultatus pasiekia aptriušusiose bazėse. Tačiau po olimpinių žaidynių visada padidėja visuomenės susidomėjimas medalius iškovojusių sportininkų sporto šakomis. Pavyzdžiui, A.Zadneprovskis sakė, kad vis daugiau žmonių domisi šiuolaikine penkiakove, tačiau pirma reikia išmokti plaukti. O baseinų problema, manau, žinoma visiems.
– Ar tikite valdžios pažadais pastatyti daugiau ir aukštos klasės sporto bazių?
– Tikiu. Manau, kad tai nebus vienadieniai pažadai. Tiek jiems, tiek mums ir sporto mėgėjams būtų labai liūdna ir nemalonu, jeigu pasikeitimų reikėtų laukti dar ketverius metus.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Rūta Meilutytė iš Lietuvos laimėjo aukso medalį 100 m plaukimo krūtine rungtyje |
– Pakalbėkime apie Rūtą Meilutytę. Kaip jūs vertinate tai, kad Lietuvos olimpinė čempionė treniruojasi kitoje šalyje, o gimtinėje neturi sąlygų?
– Ji ten išvažiavo su šeima, turi geresnes sąlygas, trenerį, gauna išsimokslinimą. Rūtą pastebėjome jau anksčiau ir matėme, kad ji labai talentinga. Nenoriu, kad žmonės galvotų, jog mes ją savinamės tik dabar. Prieš olimpiadą pasistengėme, kad ji po Lietuvos vėliava dalyvautų olimpiniame festivalyje Trabzone. Iš viso į ją esame investavę apie 150 tūkst. litų.
Žinoma, jos laimėjimas buvo neįkainojama reklama visai Lietuvai – pirmosiomis olimpiados dienomis mūsų vardas mirgėjo viso pasaulio žiniasklaidoje.
Rugsėjo mėnesį susitiksime su R.Meilutyte ir jos treneriu bei kalbėsimės apie tolimesnius planus. Išklausysime jų norus ir nustatysime finansavimą, pasirašysime sutartį. Britai labai norėtų, kad ji priimtų Didžiosios Britanijos pilietybę, tačiau mes stengsimės, kad taip nenutiktų.
– Tačiau viena sportininkė pabėgo – ar istorija su Donata Rimšaitė jau baigta?
– Net jei mes būtume nieko nedarę – olimpinio normatyvo ji vis tiek neįvykdė, o Londone fiasko patyrė visa rusų penkiakovės rinktinė. Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentas į mane olimpiadoje žiūrėjo lyg į didžiausią priešą.
Iš tikro, jei žmogus norės išvykti – tu jo nesustabdysi. Tačiau tai galima pasiekti kitais būdais, o D.Rimšaitė mus apgavo ir pabėgo. Tačiau man kaip žmogaus jos vis tiek gaila – ji dabar mato L.Asadauskaitės triumfą, žmonių ir gerbėjų meilę, apdovanojimus. Kiek teko girdėti, rusai dar net neįvykdė jai duotų pažadų.
– Ko Lietuva gali tikėtis kitose olimpinėse žaidynėse – kartelė iškelta aukštai, ar ją išlaikysime?
– Pasibaigusi olimpiada nuteikia labai optimistiškai. Jeigu žiūrėtume tik į Londono rezultatus ir jaunimo pasiekimus – 2016-ais medalių galime tikėtis daugiau.
Tačiau žinote, kaip yra: tu planuoji – Dievas juokiasi. Žvelgiant realiai, yra daugybė aplinkybių: sportininkų sveikata, galimos traumos, psichologija, pasirengimas, be to, olimpiada vyks kitame žemyne.
Neatmeskime galimybės, kad gali pasikeisti ir LTOK valdžia, finansavimas ir panašūs niuansai.
– Jei jau užsiminėte apie valdžią, visiems ypač įdomu, ar dalyvausite spalį vyksiančiuose LTOK prezidento rinkimuose?
Būtų gaila palikti šį darbą, nes LTOK yra ir mano kūdikis.
– Dar nesu galutinai apsisprendęs – gavau apie 30-ies sporto federacijų prašymą veiklą pratęsti. Jų motyvas – mano patirtis. Be to, esu liberalus žmogus, o ne autoritarinis vadovas.
Tačiau noriu pasikalbėti ir su sportininkais, jų treneriais, valstybės vadovais. Man dirbti patinka, labai malonus ir federacijų pasitikėjimas. Kita vertus, žinote, kaip visuomenė žiūri į žmogų, kuris ilgai vadovauja ir „sėdi kėdėje“. Tačiau aš nesėdžiu, o dirbu.
– Jeigu nuspręsite siekti septintosios prezidento kadencijos, jūsų laukia rimti varžovai. Apie dalyvavimą rinkimuose pranešė buvę olimpiniai čempionai Daina Gudzinevičiūtė ir Virgilijus Alekna. Ką apie tai manote?
– Aš visada esu už jaunimą. Tačiau vienas čia nieko nepadarysi – reikia turėti gerą ir vieningą komandą, direktoratą, galėti jais pasitikėti. Darbo yra nemažai ir jis nėra vien reprezentacinis, kaip daugelis gali pagalvoti.
Kiekvienam naujam žmogui reikėtų apsiprasti su naujomis pareigomis, vėl ieškoti naujų lėšų, darbuotojų. Žinoma, būtų gaila palikti šį darbą, nes LTOK yra ir mano kūdikis.
Tačiau jei nuspręsiu nebekandidatuoti arba išrinks ką kitą – visada būsiu pasiruošęs padėti. Jaunimu negalima nepasitikėti – juk ir mane į šias pareigas išrinko vos 37-erių.
Labiausiai nesinorėtų konfrontacijos tarp federacijų – jei vienos palaikytų vieną, kitos – kitą ir dėl to prasidėtų ginčai. Reikia būti vieningiems. Man svarbiausia – organizacijos garbė ir bendro darbo tęstinumas.
