Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventas A.Grišinas Kento universitete (Didžioji Britanija) apgynė disertaciją „Pereinamasis laikotarpis posovietinėje Europoje: žmogiškasis faktorius politinės tapatybės formavimesi“ ir grįžo į Lietuvą. Interviu jis pasakoja apie savo kelionę į Maidano protestų apimtą Kijevą, žmogiškosios patirties reikšmę politinių permainų fone ir galimybę Ukrainos įvykius lyginti su Lietuvos Sąjūdžiu.
– Kodėl 2014 m. pradžioje važiavote į Ukrainą?
– Rašydamas disertaciją, domėjausi žmogiškosiomis patirtimis, kitų išgyvenimais politinių transformacijų ir permainų metu. Buvau susikoncentravęs į Sovietų Sąjungos griūties metus.
Stebėdamas Ukrainą, pastebėjau, kad Maidane galima rasti tų patirčių, kurios turėjo būti ir Lietuvoje Sąjūdžio laikais, todėl nusprendžiau ten nuvažiuoti. Norėjau Maidaną palyginti su Sąjūdžiu ir pabandyti sulipdyti bendrą posovietinėje erdvėje vykstančių politinių virsmų ir susidūrimų vaizdą.
– Kaip jūs fiksavote tas patirtis?
– Pirmiausia važiavau tam, kad pajusčiau atmosferą, pabandyčiau suprasti kartais žodžiais nenusakomą ar televizijos neperteikiamą bendrą sambūvį.
Antra, dariau interviu su žmonėmis, klausinėjau apie jų patirtis, kodėl jie čia, ką jiems tai reiškia.
Scena pagrindinėje aikštėje buvo paversta į savotišką altorių. Tai man labai siejosi su tuo, ką buvo galima pamatyti nuotraukose iš Sąjūdžio laikų.
Ir galiausiai fotografavau visokias su tapatybe susijusias reprezentacijas, t.y. grafičius, plakatus, vėliavas. Taip nagrinėjau, kaip yra įprasminama erdvė. Pavyzdžiui, scena pagrindinėje aikštėje buvo paversta į savotišką altorių ar ikonostasą: scenoje stovėjo šventųjų paveikslai, priešais – politinių „kankinių“ portretai.
Tai man labai siejosi su tuo, ką buvo galima pamatyti nuotraukose iš Sąjūdžio laikų – altorėliai, kryžiai, maldavietės. Maidanas tapo tokia kvazireligine politinio kulto vieta. Panašų sušventinimą galima matyti tiek Sąjūdžio metais, tiek ir dabartinėje Rusijoje. Tai – posovietinis reiškinys.
– Kas iš šių stebėjimų ir sukauptos medžiagos išryškėjo?
– Mane nustebino Maidano viduje tvyrojusi vienybė, šiek tiek patosiška pasitempimo ir solidarumo atmosfera. Visi atrodė susibroliavę, dalinosi maistu ir kitomis būtinomis reikmėmis, nuolat skandavo skanduotes. Viskuo rūpintasi kartu, palaikyta tvarka, pavyzdžiui, mačiau, kaip kelis kartus girtus žmones kaukėti Maidano kovotojai išprašė iš teritorijos, kaip paprasti žmonės šluoja gatves, kaip neša paramą, kartu dainuoja, vienas kitu rūpinasi.
Man visa tai byloja apie dramatiškame kontekste kylančią pastangą atgauti žmogiškumą ir savigarbą, apie vidinį apsivalymą pototalitarinėje visuomenėje.
Man visa tai byloja apie dramatiškame kontekste kylančią pastangą atgauti žmogiškumą ir savigarbą, apie vidinį apsivalymą pototalitarinėje visuomenėje.
Net patriotinius ar nacionalistinius šūkius, kaip „Šlovė herojams“, reiktų suprasti kaip norą atgauti tą žmogiškumą, pasakyti, kad mes nesame varžteliai, kad esame žmonės, asmenys, kad prisimename praeitį ir pan.
Toks paradoksas. Nes atrodo, kad Maidane vyravo stipri nacionalistinė linija, vaikščiojo vyrai su lazdomis, bet atmosfera buvo labai jauki, draugiška, visi šypsojosi, vieni kitus sveikino ir suprato. Todėl šitas politinės išraiškos formas reikėtų suprasti ne tiesmukai.
– Bet vienas Maidaną stebėjęs bičiulis žurnalistas grįžęs pasakodavo, kad per televiziją matoma vienybė esant ten, įvykių centre, neatrodė tokia akivaizdi. Taip, saviorganizacija yra preciziška, bet žmonių, jų pozicijų, nuostatų, tikslų ir požiūrių įvairovė kuria kur kas labiau miglotumo ir gaivališkumo nei aiškumo įspūdį...
– Ten praleidau vos savaitę, todėl negaliu kalbėti labai apibendrintai. Bet sakyčiau, kad vienybė formavosi beveik nesąmoningu, nereflektuotu lygmeniu – žmonės ėjo ir kartu veikė, ir to vieningo veikimo forma labai akivaizdžiai iškyla, tikrai ne per miglą. Kitaip sakant, žiūrint iš šalies, vienybės tendencija buvo labai ryški.
O viduje, žinoma, dalyvių nuomonės galėjo stipriai skirtis. Kalbinti žmonės labai skirtingai vertino tai, kas vyksta ir ko jie nori. Vienas galėjo nekantraudamas laukti, kada bus puolami valdžios pastatai, kitas norėjo derybų ir t.t. Nuomonių ir pozicijų susikirtimų ir diskusijų tikrai buvo vien, tarkim, tarp nacionalistų ir provakarietiškų pažiūrų maidaniečių. Kai dalyvauja nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono žmonių, nelabai ko nors kito ir gali tikėtis.
Aiškumo trūko ir dėl to, kad niekas nežinojo, kuo tai baigsis. Be to, tai buvo pavojinga. Žmonės žūdavo vietoje arba dingdavo tik išėję už Maidano teritorijos, ir juos rasdavo už Kijevo, miškuose.
Kita vertus, tą požiūrių pliuralizmą galbūt galima vertinti ir kaip demokratiškos sąmonės stiprėjimo ar radimosi požymį. Kaip kokiam graikų polyje, žmonės kartu ir tiesiogiai ginčijosi, diskutavo, ir sprendė savo ateitį.