Baigęs Jono Pauliaus II gimnaziją J.Černiavskis planavo studijuoti užsienyje. Tačiau likimas jo išvykimą netikėtai paankstino.
„11-oje klasėje matematikos mokytoja sutiko mane koridoriuje ir mojuodama laikraščiu pranešė, kad vyksta konkursas mokslams užsienyje: Lietuvoje veikia Jungtinių pasaulio koledžų nacionalinis komitetas, kuris kasmet atrenka po 4–5 mokinius ir siunčia juos į įvairius pasaulio koledžus“, – pasakojo pašnekovas.
Įveikęs daugiau nei šimtą konkurentų Jaroslavas atsidūrė laimingųjų sąraše. Tais metais pasisekė keturiems lietuviams: vienas išvyko mokytis į JAV, antras – į Italiją, trečias – Norvegiją, o J.Černiavskiui atiteko kelialapis į Honkongą.
„Paprastam vaikinui iš, regis, paprastos mokyklos tai buvo didžiulis įvykis“, – šypsosi vos prieš savaitę į Vilnių grįžęs Jaroslavas.
Paprastam vaikinui iš, regis, paprastos mokyklos tai buvo didžiulis įvykis.
Tąkart jis nepabūgo didžiulio atstumo nuo šeimos ir namų, nepažįstamos kultūrinės erdvės ir drąsiai priėmė likimo mestą iššūkį.
Švietimas – tik pusė darbo
Pasiekęs Honkongą Jaroslavas atsidūrė tikrame tautų katile. Jungtinių pasaulio koledžų tinklui priklausančiame „Li Po Chun“ koledže turbūt nebuvo pasaulio šalies, kurios nereprezentuotų bent vienas atstovas.
Bendras Rytų Europos regionas, panašūs interesai ir mentalitetas tarsi vienija, tačiau Jaroslavo geriausiais draugais tapo ne latviai, estai ar lenkai. Taip, su jais buvo lengva ir įdomu organizuoti regioną pristatančius renginius ar kulinarinius vakarėlius, tačiau artimi bičiuliški santykiai taip ir neužsimezgė.
„Geriausiais mano draugais tapo bendramoksliai iš Ugandos, Lesoto, Naujosios Zelandijos, Rusijos“, – pasakojo J.Černiavskis. Su jais Jaroslavas susipažino per užklasines veiklas, kurios studijuojant jungtiniuose pasaulio koledžuose yra ne mažiau svarbios už patį mokymąsi.
„Edukacija – tik pusė darbo. Kita pusė – mokinių pasaulėžiūros formavimas per užklasinę veiklą, bendravimą su mokytojais ir mokiniais, atvykusiais iš įvairiausių pasaulio šalių. Susipažindamas su skirtingomis kultūromis gali pajausti, kurie regionai tau artimesni. Jungtiniuose pasaulio koledžuose visas ugdymo procesas pirmiausia orientuotas į asmenybės tobulėjimą, todėl mokiniai įsitraukia daugybę užklasinių veiklų. Be mokslų turėjome pasirinkti mažiausiai keturis papildomus užsiėmimus, iš kurių vienas būtinai turėjo būti sportas. Aš, žinoma, žaidžiau krepšinį“, – prisimena pašnekovas.
Be mokslų turėjome pasirinkti mažiausiai keturis papildomus užsiėmimus, iš kurių vienas būtinai turėjo būti sportas. Aš, žinoma, žaidžiau krepšinį.
Be to, jis priklausė pagalbą nukentėjusiems žmonėms teikiančiai grupei (Global Concerns Action Team).
„Susitikdavome su kolegomis iš tos pačios grupės ir aptardavome globalines problemas. Tarkime, kur nors įvyko žemės drebėjimas. Mes spręsdavome, kuo galime padėti: galbūt verta suorganizuoti labdaringą renginį, gal sukurti specialų internetinį puslapį, skatinantį aukoti? Mano keli draugai buvo išvykę į nelaimės vietą ir fiziškai padėjo statyti namus“, – pasakojo Jaroslavas.
Mokosi ne mokytojui ar pažymiui, bet sau
Dveji metai Honkonge iš esmės pakeitė J.Černiavskio pasaulėžiūrą ir pasaulio suvokimą.
„Mokydamasis savo tautinėje aplinkoje manai, kad yra tik vienas būdas išmokti tam tikrų dalykų. Bręstant daugiakultūrinėje erdvėje nuostatos keičiasi ir tokio įsivaizdavimo nelieka – tai ir yra akiračio plėtimas“, – kalba Jaroslavas.
Iš pradžių jį stebino elementarūs vertybiniai dalykai, pavyzdžiui, kad egzamino metu mokytojas išeina gerti kavos, tačiau nė vienas mokinys to nevertina kaip galimybės nusirašyti: „Matyt, veikia kitoks mentalitetas: žmonės ten mokosi sau, o ne mokytojui ar pažymiui. Be to, jei kas nors pamatytų kitą nusirašinėjant, būtinai įskųstų.“
Edukacija – tik pusė darbo. Kita pusė – mokinių pasaulėžiūros formavimas per užklasinę veiklą, bendravimą su mokytojais ir mokiniais, atvykusiais iš įvairiausių pasaulio šalių.
Gyvendamas užsienyje jis suprato, kad asmenybės įvairiapusiškumas yra net svarbesnis už žinias.
„Koledže viskas buvo labai sumaniai suorganizuota: nereikėjo rūpintis būstu, maistu ar pragyvenimu, todėl visą dėmesį galėjome skirti mokslams, sportui, savišvietai ir asmeniniams interesams. Pavyzdžiui, pagal kūrybiškumo skatinimo veiklą buvau radijo stoties laidų vedėjas. Be to, per tuos dvejus metus nemažai keliavau po pačią Kiniją, buvau Malaizijoje, Singapūre“, – pasakoja Jaroslavas, išbandęs save įvairiuose amplua.
„Kai kurie mokiniai turėjo net po 13-a užklasinių veiklų, bet tokiu atveju nežinau, ar įmanoma skirti laiko patiems mokslams. Iš pradžių aš dalyvavau šešiose veiklose, tačiau vėliau jų skaičių sumažinau iki dviejų ir susikoncentravau ties egzaminais, aplikavimu į universitetus“, – aiškina J.Černiavskis.
Būsimųjų pasaulio lyderių kalvė?
Baigęs mokslus Honkonge ir išlaikęs egzaminus Jaroslavas pildė dokumentus į universitetus JAV ir Europoje. Jungtinius pasaulio koledžus baigę abiturientai JAV laukiami išskėstomis rankomis.
„Amerikiečiams imponuoja žmonės, susikoncentravę ne tik į akademinius gabumus ar karjerą, bet ir norintys be jokio išskaičiavimo padėti kitiems. Lietuvoje populiarus priežodis, kad vienas lauke – ne karys. O Honkonge mums įskiepijo tikėjimą, kad kiekvienas iš mūsų gali pakeisti pasaulį. Mokiniai ten orientuojami į veiksmą ir saviraišką“, – skirtumus pabrėžė Jaroslavas.
Lietuvoje populiarus priežodis, kad vienas lauke – ne karys. O Honkonge mums įskiepijo tikėjimą, kad kiekvienas iš mūsų gali pakeisti pasaulį.
Dėl įgyvendinamų vertybių ir filosofijos jungtiniai pasaulio koledžai yra užsitarnavę labai gerą reputaciją, girdi, jie ugdo būsimus pasaulio lyderius. Tikima, kad juos baigus atsiveria net pačių prestiziškiausių universitetų durys.
Pavyzdžiui, dalis Jaroslavo bendramokslių įstojo į Harvardo, Jeilio, Oksfordo ar Kembridžo universitetus.
„Sutikau 24–25 metų žmonių, kurie net po pirmo ar antro universiteto kurso įstoja į tą koledžą, nes jiems atrodo, kad baigus šią mokyklą galima daugiau pasiekti. Mano pažįstamas kinas, trejus metus studijavęs raketų kūrimą universitete, atėjo į mūsų koledžą“, – sakė Jaroslavas.
Vienu metu – dviejuose universitetuose
J.Černiavskis sulaukė keleto kvietimų mokslus tęsti JAV universitetuose, tačiau pasvėręs privalumus ir trūkumus galiausiai pasirinko studijas Europoje – Roterdamo vadybos mokykloje (Rotterdam School of Management).
„Sprendimą nulėmė du pagrindiniai argumentai: Roterdamas yra arčiau namų. Be to, bakalauro studijos ten truko ne ketverius, bet trejus metus“, – motyvus atskleidė pašnekovas.
Honkonge pripratęs būti nuolat užimtas, laiko jis tuščiai nešvaistė ir Nyderlanduose. Nuo antro kurso verslo vadybos studijose su bičiuliu jis pradėjo mokytis teisės Hagos aukštojoje mokykloje (De Haagse Hogeschool).
„Paskaitų lankymas Nyderlanduose nėra privalomas – tik seminarai. Akademinių dalykų pavykdavo išmokti savarankiškai, be to, Nyderlanduose mokant už mokslą viename universitete, studijos kitame jau nekainuoja. Roterdamas ir Haga yra šalia vienas kito, todėl pagalvojome – kodėl nepabandžius?“ – šypsosi Jaroslavas.
Roterdamas ir Haga yra šalia vienas kito, todėl pagalvojome – kodėl nepabandžius?
Tiesa, po akimirkos atkreipia dėmesį, kad baigė tik vieną teisės kursą, nes ėmė dubliuotis egzaminų datos.
Krizė apsunkino net praktikos paieškas
Verslo vadybos paslapčių Roterdame J.Černiavskis mokėsi 2007–2010 metais.
Kaip tik tuo metu pasaulis išgyveno neramius laikus – kone visų valstybių ekonomikoms smogė finansų krizė.
Darbdaviai labiau rūpinosi verslo išsaugojimu nei vadinamąja galvų medžiokle. Net praktikos vietos Jaroslavas ieškojo beveik metus. Galiausiai ją atliko Vilniuje – SEB banke.
„Galėjau daugiau laiko praleisti su šeima ir draugais. Be to, norėjosi paragauti ir vietos verslo ypatybių“, – sako jis.
Darbo žvalgytuvės irgi nesiklostė kaip per sviestą. Jaroslavas ėjo tradiciniu keliu: darbo pasiūlymų ieškojo laikraščių skelbimuose ir internete, išsiuntinėjo aibę gyvenimo aprašymų, tačiau atgalinis ryšys trūkinėjo. Net iš Lietuvos – jokių žinių.
Laimė, studijoms einant į pabaigą atsiliepė keli Olandijos, Anglijos ir Šveicarijos darbdaviai.
„Prieš studijų pabaigą atsirado keli pasiūlymai iš Nyderlandų, Jungtinės Karalystės ir Šveicarijos. Lietuvos įmonių mano CV nesudomino“, – šypsosi Jaroslavas.
Troškimas – grįžti į Lietuvą
Paskutinius bakalauro studijų mėnesius Jaroslavas jautėsi ramus – jis jau buvo sukirtęs rankomis su viena garsia tarptautine korporacija, turinčia būstines daugelyje pasaulio šalių. Lietuvoje – irgi.
J.Černiavkis išvyko į Šveicariją: dvejus metus šioje šalyje dirbo kaip stažuotojas, metams buvo iškomandiruotas į Italiją. Per tą laiką pramoko itališkai taip, kad galėtų laisvai susikalbėti gatvėje.
Visose šalyse Jaroslavas pritapdavo greitai – nesunkiai adaptuodavosi, visur susirasdavo bičiulių, be didelių pastangų įsiliedavo į naujų kolegų kolektyvą. Tačiau darbdaviams jis buvo pasakęs, kad progai pasitaikius norėtų būti perkeltas į Lietuvą.
„Ir štai, tokia galimybė atsirado“, – džiaugiasi Jaroslavas, atsakingas už įmonės finansinius projektus.
Tautinis konfliktas kurstomas dirbtinai
Užsieniečiams Jaroslavas prisistato esąs lenkas. Gimė Vilniaus lenkų šeimoje. Tačiau tai nekeičia fakto, kad Lietuva – jo tėvynė.
„Negaliu Lietuvos vertinti per ekonominę prizmę, nes man tai pirmiausia yra šalis, kurioje gimiau ir užaugau, kurioje gyvena mano šeima. Čia mūsų giminės šaknys. Čia norėčiau auginti savo vaikus. Čia man viskas tinka ir patinka“, – užtikrina Jaroslavas ir sako, kad prieš dešimt metų jam išvykstant į užsienį lietuvių kalba buvo stipriausia iš visų mokamų.
Todėl lietuvių ir lenkų tautinis konfliktas, dažnai atspindimas žiniasklaidoje, J.Černiavskiui atrodo dirbtinis.
„Lenkiškumas viešojoje erdvėje, per spaudą ir kai kurių politikų pasisakymus, vaizduojamas tendencingai – kaip neigiamas dalykas ar net grėsmė. Man tai atrodo juokingai, nes labai daug mano draugų yra sukūrę mišrias lietuvių ir lenkų šeimas ir puikiai jose gyvena. Gyvendamas užsienyje išmokau žmones vertinti pagal vertybes, o ne tautybę“, – aiškino Jaroslavas.
Investuoti taip, kad atsipirktų
J.Černiavskio brolis šiemet yra Jono Pauliaus II gimnazijos abiturientas. Jis jau gavo kvietimą studijuoti Roterdamo universitete, tačiau dar laukia atsakymo ir iš kelių JAV aukštųjų mokyklų.
Darbdaviai pageidauja socialiai aktyvių darbuotojų, kurie pasikaustę ne tik akademinėmis žiniomis, bet ir užsiima visuomenine veikla, turi hobių, interesų.
Tiems, kurie bet kokia kaina nori išvykti studijuoti į užsienį, J.Černiavskis primena, kad studijos irgi turi būti protinga investicija, kuri atsipirktų.
„Dabar tiek daug atvirų universitetinių klasių. JAV universitetai siūlo nemokamą prieigą prie savo akademinių išteklių, todėl siekiant žinių mokytis galima ir taip“, – pažymi pašnekovas.
Jo įsitikinimu, net prestižine laikomos aukštosios mokyklos diplomas, įgytas brangiai mokant už mokslą, nebūtinai taps sėkmingos karjeros garantu.
„Ieškant darbo ir įsiliejant į korporacijos bendruomenę asmeninės savybės ir komunikaciniai gebėjimai irgi labai svarbūs. Darbdaviai pageidauja socialiai aktyvių darbuotojų, kurie pasikaustę ne tik akademinėmis žiniomis, bet ir užsiima visuomenine veikla, turi hobių, interesų. Visa tai irgi parodo, kad žmogus yra motyvuotas ką nors pasiekti“, – aiškino J.Černiavskis, šiuo metu nuotoliniu būdu viename Londono universitete studijuojantis tarptautinius santykius.
