– Kada ir kaip supratote, kad norite tapti pedagogu?
– Tokio supratimo momento nefiksuoju. Studijuoti technologijų ir dailės pedagogikos specialybę tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete paskatino noras dirbti kūrybinį darbą. 2004 m., kai rinkausi studijas, kaip tik švietimo sistemoje keitėsi darbų sąvoka į technologijų sąvoką, o su šiomis sąvokomis kito ir jų reikšmė. Tuo metu aš nežinojau, kas yra tos technologijos, bet mane paskatino tai, kad jos siejosi su daile. Iki tol nebuvau lankęs jokių meno būrelių, tačiau manyje visada glūdėjo kažkoks užslėptas noras kurti.
– Lietuvoje organizuojama daug įvairių projektų. Kodėl pasirinkote dalyvauti būtent projekte „Renkuosi mokyti“? Juk tuo metu dirbote reklamos srityje.
– Dar studijuodamas antrame kurse, vienoje įmonėje įsidarbinau spaudos dizaineriu-maketuotoju. Tuo metu maniau, kad pedagogika man bus tik papildomas darbas pusei etato. Pabaigęs studijas jau turėjau pastovų darbą reklamos srityje ir užsakymų dirbti namie, bet vieną dieną per televiziją pamačiau projekto „Renkuosi mokyti“ pristatymą. Tada ir užsikabinau už šios idėjos. Projekte dalyvauti buvo kviečiami motyvuoti žmonės, norintys įnešti naujų vėjų į švietimo sistemą. Tuo metu ir pagalvojau, kad to projekto ideologija atitinka mano požiūrį į mokyklą. Nors reikėjo dalyvauti labai didelėje atrankoje, tarsi parengtoje kokiam įmonės vadovui, tačiau iš 300 dalyvių patekau į laimingųjų 20-uką.
– Kuo Jums pasirodė įdomesnis darbas mokykloje nei reklamos srityje?
Mokyklose iš mokytojų tikimasi nestandartinių pamokų, bet kai vyksta mokomojo dalyko ir pedagogo vertinimas, akredituojantys asmenys vis vien yra linkę įsprausti tą pamoką į rėmus ir padaryti ją tradicine. Taip gaunasi priešprieša to, ko tikimasi ir to, kas daroma.
– Reklamos srityje labai didelis tempas, todėl idėjų sukūrimui ir įgyvendinimui duoti labai riboti terminai. Dirbdamas spaudos maketuotoju pradėjau jausti, kad man to laiko idėjų ieškojimui yra per mažai. O pedagoginės studijos dėl mokyklos visada buvo, tik gal tas polinkis vesti pamokas labiau išryškėjo tada, kai pradėjau dalyvauti projekte.
– Ar šiandieninėje mokykloje pedagogas turi pakankamai laisvės? Ar gali susikurti lankstų pamokų vedimo formatą, ar gali laisvai siūlyti savo idėjas, organizuoti norimus renginius?
– Taip, turi labai daug laisvės, tačiau mūsų švietimo sistemoje yra toks savotiškas disonansas. Mokyklose iš mokytojų tikimasi nestandartinių pamokų, bet kai vyksta mokomojo dalyko ir pedagogo vertinimas, akredituojantys asmenys vis vien yra linkę įsprausti tą pamoką į rėmus ir padaryti ją tradicine. Taip išeina priešprieša to, ko tikimasi, ir to, kas daroma.
– Kaip vyksta jūsų pamokos?
– Man visada norisi pamoką organizuoti intuityviai ir taip, kaip aš ją pats įsivaizduoju. Siekiu viską daryti ne dėl formos, o dėl turinio. Pradedant naują projektą pirmoje pamokoje pristatau užduotį, po to jau prasideda, galima sakyti, kiekvieno individualus darbas. Mano pamokose moksleiviai pagal suformuluotą užduotį patys sugalvoja idėją, pasirenka norimas priemones, o tada jau kuria. Pvz., viena užduotis buvo pasirinkti prasmingą žodį ir jį vizualiai padaryti 3D formatu. Žinoma, visada būna, kad kai kurie nueina lengviausiu keliu ir daro tik iš tokių priemonių, kurias paprasčiausia gauti, tačiau kiti tikrai išgvildena savo idėją ir susikuria unikalių dalykų namams.
– Ar dažnai jūsų mokiniai atvyksta į pamoką nepasiruošę, neatlikę namų darbų ir kaip elgiatės tokioje situacijoje?
– Namų darbų neužduodu, nebent atsinešti priemonių kitai pamokai. Žinoma, yra tokių kurie piktybiškai nepasiruošia kitai pamokai ir tokiu būdu negali normaliai mokytis. Tokiems mokiniams didžiausia bausmė yra užduoti dirbti beprasmį darbą. Pvz., dabar mes klasėje turime tokį didelį beržo rastą, kurį reikia supjaustyti rievėmis Šv. Kalėdoms. Tai šiuo metu tokia bausmė ir yra – pjauti tas rieves. O vieną tokią rievę išpjauti reikia apie 20 min. Tiesą sakant, aš to net nevadinčiau bausme, tai labiau alternatyva.
– Kaip jums sekasi susikalbėti su dabartine mokinių karta, kuri ateina į mokyklą jau išmanydama daug įvairių dalykų?
Yra tokių kurie piktybiškai nepasiruošia kitai pamokai ir tokiu būdu negali normaliai mokytis. Tokiems mokiniams didžiausia bausmė yra užduoti dirbti beprasmį darbą. Pvz., dabar mes klasėje turime tokį didelį beržo rastą, kurį reikia supjaustyti rievėmis Šv. Kalėdoms.
– Ir sekasi, ir nesiseka. Jei kas nors pasakytų, kad tik sekasi, tai aš ir pats nelabai patikėčiau. Visi vaikai labai skirtingai vertina mokytojus: vieni net nepriima tavo noro padėti, tačiau vis vien stengiesi ir darai. Vėliau patys mokiniai supranta, kad jiems tiesiog nori padėti, o ne rašyti neigiamus pažymius. Šiaip esu nelinkęs mokinių bausti neigiamais pažymiais, tačiau neseniai vienam įrašiau neigiamą pažymį už tai, kad jis vis nepasiruošdavo pamokoms. Su juo buvo kalbėta daug kartų, tačiau toks žmogus neieško kompromisų ir nueina lengviausiu keliu. Yra tokių, kurie sako „rašykite man 1“, bet matai, kad mokiniui tiesiog trūksta motyvacijos. Tada duodi jam kažkokius savo sugalvotus variantus, kuriuos jis plėtoja. Be to, jeigu matau, kad vaikas neturi polinkio menams, bandome kartu rasti sprendimą, tikrai neužduodu per daug sudėtingų užduočių.
– Ar vaikai noriai įsitraukia į užklasines veiklas?
– Pats jokios užklasinės veiklos nevykdau, tačiau visada skatinu moksleivius dalyvauti įvairiuose konkursuose ar projektuose. Socialiniame tinkle „Facebook“ esu sukūręs grupę, kurioje visi norintys kurti po pamokų gali dalintis savo idėjomis ir patarimais. Tokios diskusijos nuotoliniu būdu neįpareigoja skirti savo laiko konkrečiu metu, tiesiog gali pasidalinti savo mintimis tada, kada tau patogu. Šioje grupėje diskusijos vyksta gan aktyviai – jau turime idėjų konkursams ir Šv. Kalėdoms.
– Ar jaučiate palaikymą iš kolegų, kai rodote įvairias iniciatyvas? Ar nebando nuslopinti entuziazmo?
– Visada ir visur yra tokių, kurie kritikuoja, nepalaiko, tačiau tik tada, kai išsiskiria nuomonės, gimsta diskusijos. Tik kalbantis galima pasiekti produktyvių ir visiems naudingų rezultatų. Pastaruoju metu iš kolegų jaučiu didelį palaikymą ir pasitikėjimą mano veiklomis.
– Kaip pakito mokyklos nuo to laiko, kai baigėte vidurinę mokyklą iki dabar? Ar sudėtinga įnešti naujovių?
– Kai buvau mokinys, aš nedrįsdavau pamokose išsakyti savo idėjų, manau, tokių vaikų buvo ir daugiau. Todėl dabar savo pamokose vis bandau įsigilinti į tai, ką jaučia mokinys, ir stengiuosi neatkartoti to, ką pats jausdavau mokyklos laikais. Stengiuosi šalinti tas kliūtis ir atstumą tarp mokytojo bei mokinio. Žinoma, ir šiuolaikinių technologijų vaidmuo mokyklose labai didelis. Prisimenu, kai buvau abiturientas, mūsų mokyklos informacinių technologijų kabinetas mokiniams buvo tarsi egzotika. O štai dabar mokiniai įvairias užduotis gali atlikti net su mobiliaisiais telefonais – tai labai praplečia mokymosi galimybes. Seniau buvo sunku tai įsivaizduoti.
– Ko jums labiausiai trūko mokykloje, kai dar pats buvote mokinys?
– Man labiausiai trūko kūrybinės laisvės. Dabar jauni žmonės yra drąsesni, jie turi daugiau laisvės, tik, deja, ta laisvė neretai perauga į įžūlumą. Jaunimas ne visada moka pasinaudoti savo laisvėmis, taip netaktiškai paliesdami kitų žmonių savigarbą ir savivertę.
– Kaip manote, kodėl vis mažiau abiturientų renkasi pedagogikos studijas?
– Šiais laikais kuriama labai daug įvairių patrauklių studijų programų, kurios išstumia kitas, mažiau populiarias. Pedagogo profesija yra viena iš seniausių, todėl ji kai kuriems abiturientams gali pasirodyti ne itin patraukli. Tai priklauso nuo to, su kokiais pedagogais yra susidūręs tas jaunas žmogus. Be to, pedagogo darbas yra nestabilus, niekada negali prognozuoti, kaip įvyks pamoka – galbūt dėl to kai kurie ir prisibijo darbo su mokiniais.
– Ačiū už pokalbį.
