Menininkas Martynas Gaubas, grįždamas iš Jelgavos ledo skulptūrų festivalio, stabtelėjo gimtinėje – Radviliškyje. Neseniai jis sukėlė diskusijų bangą su Kinijoje iš sniego išskaptuota apvalių formų „Lietuvaite“.
Supyko visi – ir manekenių mylėtojai, ir feministės, ir dorovės sergėtojai. O Martynas tik šypsosi – jam natūraliai pavyksta kažką tokio sukrečiančio ištraukti iš pasąmonės.
Tačiau meno tikslas ne šokiruoti, o priversti mąstyti.
Anot M.Gaubo, „Lietuvaitė“ tik iš pradžių sukėlė sąmyšį, nes žmonės pirmiausia pamato tik paviršių.
O vėliau daugelis ją atpažino. Tai ta pati miela darželio auklėtoja ar gera kaimynė, kuri pavaišina kiemo vaikus saldainiais.
Meno tikslas ne šokiruoti, o priversti mąstyti.
Dar viena neseniai sukurta M.Gaubo skulptūra tapo ir jo mokslinio darbo objektu – rodos, visiems suprantamas „popartas“ iliustravo gilią visuomenės bėdą. Didžiulė geltona autoriaus galvos kopija pavadinta „Konteineriu“, o iš tiesų tai yra didžiulė trimatė asmenukė.
Kodėl „Konteineris“? Nes žmogus yra tuščia ertmė, kurį užpildo informacijos srautas. Dažniausiai tai būna nevertingi dalykai, šiukšlės. „Selfių“ ir narcisizmo kultūra visuomenėje dabar jau tapusi problema.
Šiuo metu Birštone stovinti M.Gaubo galva dalyvavo meno mugėje „Art Vilnius“.
O Prahoje varžėsi konkurse, kuriame buvo eksponuojami šių metų aukštųjų mokyklų baigiamieji darbai. Pateko į geriausiųjų dešimtuką.
Šio menininko darbai turi tendenciją gyventi, o ne sustingti galerijose. Jo sukurtas bronzinis „Karys“ jau aplėkė kone visą pasaulį ir netrukus bus eksponuojamas Briuselyje. Šį kūrinį matė milijonai žmonių.
Reikia priminti, kad šiai skulptūrai sukurti Europos ir Azijos meno centrai iš visos Lietuvos atrinko būtent M.Gaubą.
Prieš keletą metų menininkas sudarė sutartį su Vienos galerija, kuri turi filialą ir Niujorke. Iš Radviliškio kilusio kūrėjo darbai buvo vežiojami po didžiausias pasaulio meno muges: Dubajuje, Maskvoje, Paryžiuje, Niujorke. Vienoje parodoje M.Gaubo darbai buvo eksponuojami šalia Salvadoro Dali kūrinių.
Polėkis reiškėsi nesustabdomai
Kūrybiniu polėkiu M.Gaubas garsėja jau nuo pat studijų laikų. Dar tuomet jis Šiaulių bulvaru stumdė iš geležčių suvirintą dviratį, kurį čia tiesiog paliko. Netrukus jis buvo pastatytas šalia Dviračių muziejaus ir stovi iki šiol.
– Apie kūrybinio kelio pradžią prasitarėte su šypsena, tačiau viskas nebuvo paprasta?
– Prieš dvidešimt metų atvažiavau į Šiaulių universitetą nieko nesiruošęs. Neturėjau tam galimybių. Tačiau įstojau, nors konkursas – septyni į vieną vietą.
Jei būčiau neįstojęs, būčiau ėjęs į kariuomenę.
Dailės specialybė ir tuomet buvo gana brangus malonumas. Teptukai, popierius, markeriai anglys, aliejiniai dažai.
Pinigų nebuvo išvis. Dirbtuves įkūriau tėvų daugiabučio laiptinėje Radviliškyje.
– Netrukus tapote vienu geidžiamiausių kūrėjų Šiauliuose. Kaip tai pavyko?
– Dar pirmame kurse iš universiteto Grafikos centro gavau popieriaus ir ant jo nupiešiau savo pirmąją parodą.
Galerija sugebėjo parduoti pusę darbų. Už gautus pinigus jau po pusmečio padariau antrąją. Pajutau, kad kuo keisčiau piešiu, tuo labiau perka.
Kūrinyje turi būti šiek tiek neskanumo, kurį kiekvienas turime, bet stengiamės paslėpti kuo giliau. Už tai, ko dauguma nepirktų, kažkas atiduotų labai daug.
Kūrinyje turi būti šiek tiek neskanumo, kurį kiekvienas stengiamės paslėpti kuo giliau.
Kartą Trakų gatvės galerijos savininkė paklausė, kiek norėčiau už vieną savo skulptūrėlę.
Man buvo taip sunku pasakyti kainą, nors pinigų labai trūko. Mintyse troškau gauti 40 litų, bet neapsivertė liežuvis. Pasakiau – 30.
Tuomet savininkė šyptelėjo – gal pradėkime nuo trijų šimtų? Man tokia suma buvo kosmosas.
Skulptūrėlę greitai pardavė. Galerijos vadovė suprato, kad kaina dar per maža. Netrukus kūrinių kainos pakilo iki 1500 litų. O jau vėliau darbų užsimanė ir užsieniečiai.
Konkursai nerenka geriausių, o išveda vidurkį
– Ar stengiatės pataikyti į pirkėjo skonį, galimas užgaidas?
– Niekada nieko nekūriau specialiai, kad pirktų. Tiesiog sekdavosi, pataikydavau į tai, ko kažkam reikia. Kai kuri, negalvoji, jog reikia prisitaikyti prie masės.
Keisčiausios idėjos būtinai suranda savo pirkėją. Nutapiau besilaižančius gėjus. Šito jau tikrai niekas neims! Opa – vienas vokietis iškart nupirko dovanų savo draugužiui. Ekshibicionistą taip pat greitai nupirko.
– Bet kartais menininkų idėjos iš tiesų būna tik dėmesiui patraukti?
– Aš esu prieš meną be gilesnės idėjos. Nėra sudėtinga išprovokuoti visuomenę – elkis netinkamai netinkamoje vietoje ir gausi dėmesio.
Nudistų paplūdimyje į nuogą žmogų niekas nekreipia dėmesio, o jei toks bėgioja gatvėje – pažeidžiamos kitų žmonių teisės. Provokaciją turėtų būti kažkas prasmingesnio, priverčiančio mąstyti.
Pats kvailiausias dalykas, kai tave vertina politikai.
– Kartais tenka kurti ir pagal valdiškus užsakymus, dalyvauti konkursuose. Ar konkursų rėmai kenkia menui?
– Tai kaip kavinės maistas, tačiau neskirtas gurmanams. Balansuoji tarp turizmo ir meno. Jokių nešvankybių, juk vaikai viską matys.
Pats kvailiausias dalykas, kai tave vertina politikai. Tai tas pats, kas man leistų vertinti politiko darbą.
Savivaldybių konkursuose neišrenkami geriausi, o išvedami vidurkiai. Pati geriausia išskirtinė idėja dažniausiai nelaimi, nes daug kam iš komisijos nepatinka – kyla daug klausimų, norisi kažko atpažįstamo, o ne iššaukiančio. Man tai suprantama – vieša erdvė reikalauja daugumai, o ne gurmanams suprantamų dalykų.
Apsipurvink – Vytautas nuplaus, Birutė atgaivins
Po dar kelių smagių pokštų ir prisiminimų M.Gaubas prabilo faktais apie valdiškus konkursus. Jis Birštone dalyvavo konkurse dėl paminklo Juozui Tumui Vaižgantui. Buvo šokiruotas ir apie tai prasitarė Dailininkų sąjungai.
– Per savo 16 kūrybos metų nebuvau susidūręs su tokiu neskaidriu konkursu. Suskaičiavau apie 15 pažeidimų. Pirmiausia, dingo mano segtuvas su pateiktu kūrinio projektu.
Panašu, kad Birštono politikai naudoja pasenusius nedemokratiškus metodus. Nebuvo reikalaujama, kad skulptoriai pateiktų savo kainas.
Viskas vyko pagal tam tikriems politikams naudingą scenarijų. Tai ne atsitiktinis pavienis atvejis, o visa sistema. Bijau, kad tokie dalykai vyko anksčiau ir vyks ateityje.
– Ar turėtų menininkas kovoti su politikais?
– Kreipiausi į Dailininkų sąjungą, prašydamas pagalbos, išsiaiškinant šią situaciją. Papasakojau istoriją ir pateikiau kelis mane dominančius klausimus. Pavyzdžiui, kodėl nuo manęs konkurso eiga buvo slepiama.
Konkurso organizatorių vis paklausdavau apie konkurso eigą, bet nesulaukdavau atsakymo? Lapkričio pabaigoje dar niekas nebuvo aišku, sausio pradžioje jau iš šalies sužinojau, kad konkursas įvykęs, o skulptūra daroma.
– O gal paprasčiausiai graužia pralaimėjimo jausmas?
– Esu daug kartų pralaimėjęs. Kai žinai, kas vyksta, gali ir paskutinę vietą su džiaugsmu pelnyti. O dabar – dalyvauji, atneši idėją ir lieki nesupratęs pokšto. Visada jaučiu sportinį azartą, dalyvaudamas konkursuose. Juose daug išmokstu.
Politikai mane palaikė kažkokiu aštuntoku. Kai nuvirsta medis, jie prašo iš jo padaryti pasakų namelį. Kai vyksta rimtas konkursas – ignoruoja.
Pernai sausį Birštono merė Nijolė Dirginčienė pakvietė dalyvauti konkurse.
Pateikiau savo pasiūlymą. Merė perdavė buvusiam vicemerui Juozui Aleksandravičiui. Vicemero kabinete mano dokumentai dingo.
Vėliau, kai dokumentų neberado, manęs buvo paprašyta pakartotinai juos pateikti bei pridėti dvi Lietuvoje žinomų skulptorių rekomendacijas.
Nustebau ir suėmė juokas – kaip skulptorius iš kito skulptoriaus gaus rekomendacija? Tai iš karto tapo juokeliu tarp mūsų, kolegų.
Vienas garbus skulptorius atsisakė – jokių rekomendacijų negalima duoti, nes tai yra bandymas paveikti konkurso eigą. Kitas ilgai juokėsi ir pasakė – dabar aš tau parašysiu, o paskui tu man.
– O koks Vaižgantas buvo pateiktas Birštono savivaldybei pagal M.Gaubą?
– Radau idealią nuotrauką, kuri, mano manymu, tiksliai iliustruoja kunigą ir jo ryšį su Birštonu. Jis sėdi Birštone su savo šuneliu. Tai priduoda jaukumo ir yra istoriškai tikslu. Jei asmenybė yra žymesnė už patį kūrėją, istorinis tikslumas yra labai svarbu.
O kokia skulptūra bus?
Savivaldybės puslapyje skelbiama, kad po kelių mėnesių bus atidengta skulptoriaus Gedimino Piekuro sukurta skulptūra. Už jo – eilėraštis J.T.Vaižganto eilėraštis „Birštonuokimės“.
„Birštonuokimės, birštonuokimės, kolei jauni esame. Purvai, purvų, purvais, purvuose, apsipurvink, Vytautas nuplaus, Birutė atgaivins.“
Birštono savivaldybė savo tiklalapyje paskelbė ieškanti rėmėjų šiai skulptūrai finansuoti ir nurodė sąskaitos numerį paramai pervesti. Nenurodyta, kiek pinigų skiria pati savivaldybė ir kiek lėšų trūksta.
