Interneto rinkodaros ir projektų specialistas savo patirtį ir žinias perteikė verslumo ugdymo projekto START dalyviams. Penkių studentų grupė mažiau nei per du mėnesius nukeliavo nelengvą, tačiau įdomų kelią nuo idėjos iki jos pavertimo kūnu. Sukurtas išbaigtas virtualaus korepetitoriaus projektas GeriauNeiKa.lt („Geriau nei kalt“), kuriam, jei studentai norės, realu surasti finansavimą ir jį realizuoti.
Internetinės sistemos GeriauNeiKa.lt šūkis: „Klausk, atsakyk, būk įvertintas“. Jos tikslas – mokytis klausiant, atsakant ir vertinant kitus, suburiant moksleivių, studentų, mokytojų ir dėstytojų bendruomenes dalintis žiniomis ir taip abipusiai tobulintis.
Įmonės „WEB partners“ vadovas M.Juodaitis pasakojo, kad pas jį atvykę penki START projekte dalyvaujantys VDU studentai – Daumantas Stanikūnas, Erika Palubinskaitė, Evelina Visockaitė, Vidmantė Geišaitė ir Greta Ciganaitė – atsinešė realiai neįgyvendinamą idėją, todėl ją reikėjo „nuleisti ant žemės“.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Mindaugas Juodaitis su studentais |
„Idėja, kurią mes išvystėme, yra gana didelė, ir žmogui, kuris iki tol nėra nieko panašaus daręs, tai yra nemažas šuolis – iš nieko nesupratimo į verslą“, – sakė mentorius. Projektas „GeriauNeiKa.lt“ yra pateiktas konferencijai ICT 2013 ir praėjo pirminę atranką bei artimiausiu metu bus pristatytas konferencijos metu.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su M.Juodaičiu apie jaunimo (ne)verslumą, supratimą, kaip iš šimto litų uždirbti du šimtus, verslo sąlygas Lietuvoje ir pasiūlymus, kaip skatinti jaunimo verslumą.
Idėja – dirbtinis intelektas
– Kaip įsiliejote į verslumo ugdymo projektą START?
– Mane pakvietė kaip mentorių, verslo atstovą, kuris padėtų studentams išgryninti jų verslo idėjas, įdėti jas į aiškius rėmus. Kai susitikome su penkių VDU studentų grupe, kurią sudarė vaikinas ir keturios merginos, ir su kuria dirbome intensyviai daugiau nei mėnesį, jų idėja buvo utopinė, realiai neįgyvendinama. Mes padiskutavome, pakoregavome pirminę idėją ir pamatėme, kad ji tampa įdomi, reali ir yra ką su ja nuveikti.
– Kokia ta idėja buvo?
– Jie norėjo sukurti dirbtinį intelektą. Įsivaizdavo, kad tai turi būti internetinė sistema, prie kurios studentas, besiruošdamas egzaminams ar atsiskaitymams, gali prisijungti ir pasitikrinti savo žinias. Sistema jam duoda atvirą klausimą iš to dalyko, kurį studentas pasirinko, pavyzdžiui, fizikos, ir vėliau įvertina jo atvirą atsakymą. Dirbtinis intelektas turėtų įvertinti atsakymo kokybę, tarsi virtualus dėstytojas.
Tai skambėjo utopiškai, nes suprogramuoti sistemą, kuri sugebėtų pateikti atvirą klausimą ir įvertinti atvirą atsakymą, šiandien dar yra kažkas iš fantastikos srities, ypač su tokia kompetencija, kaip studentų.
Pasiūliau nekurti dirbtinio intelekto, nes tai ilgas ir neaiškus procesas, o geriau sukurti virtualų korepetitorių, sudarytą iš žmonių bendruomenės. Jis padėtų ruoštis egzaminams, paaiškintų neaiškias, pavyzdžiui, konspekto vietas. Vieni klaustų ir vertintų, kiti atsakinėtų. Būtų įvertinama atsakymo kokybė, pakomentuojama, ką dar buvo galima pridurti.
– Kokioje stadijoje dabar šios idėjos vystymas?
– Mano tikslas buvo praeiti visą projekto kūrimo procesą – nuo pirminės idėjos iki išbaigto plano, kaip sumanymą realiai įgyvendinti. Daugiau nei mėnesį rengėme po 2-3 valandas trukusias sesijas. Jie turėjo padaryt namų darbus, pasiruošti. Aptardavome, kas buvo nuveikta, ką išsiaiškinome, kokie tolimesni žingsniai.
Viską darėme kaip verslą – iš kur ateina pinigai, kaip atsiperka, kam tai skirta, kokia turėtų būti kainodara dalyviams.
Nenorėjau, kad būtų taip, jog aš diktuoju, o jie viską užsirašinėja, vėliau sugalvoja kažką nerealaus ir viskas tuo baigiasi. Viską darėme taip, kad jie patys kurtų, tik prižiūrimi kuratoriaus. Ne vieną verslą kūriau ir įgyvendinau, todėl norėjosi ir studentams padėti. Mes priėjome iki tokios stadijos, kada idėją galima realizuoti. Reikia tik finansų projektui įgyvendinti. Taip gerai jis parengtas.
Viską darėme kaip verslą – iš kur ateina pinigai, kaip atsiperka, kam tai skirta, kokia turėtų būti kainodara dalyviams. Sugalvojome motyvacinę dalyvių taškų sistemą. Apkalbėjome, kokių marketinginių žingsnių būtų galima imtis.
Grupė, su kuria dirbau, buvo itinr motyvuota, matėsi, kad jiems įdomu, kad jie stengiasi. Padarydavo namų darbus, jei nespėdavo – pasiskirdavome papildomą laiką, niekas nesimuliavo. Dirbo su entuziazmu, matėsi, kad labai laukia kito susitikimo. Ir labai nuliūdo, kai viskas baigėsi.
Nesuvokia, kas yra verslas
– Kokias stipriąsias ir silpnąsias puses, kalbant apie gebėjimą kurti verslą, pastebite dirbdamas su jaunimu?
– Stipriosios pusės – entuziazmas, laikas, kurį jie gali skirti kažkuo domėtis ir eksperimentuoti. Jų pagrindinis motyvas nėra, kad reikia uždirbti jau rytoj ir daug, jie supranta, kad reikia investuoti laiką. Jaunimas į viską žvelgia naujoviškai, mato dinamišką aplinką, jaučia šiandienos pulsą.
Pagrindinis trūkumas – nėra pas žmones verslumo, t.y. jie iš principo neturi suvokimo, kas tas verslas yra. Verslas jiems atrodo kaip kosmosas – susijęs su kažkokia rizika, investavimais, didelėmis pinigų sumomis, žodžiu, nepasiekiamas.
Studentams arba tiems žmonėms, kurie su verslu nieko bendro neturėję, labai svarbu suprasti, kad mažą verslą galima padaryti beveik visai be pinigų. Tik niekas jiems to neparodo. Idėja, kurią mes išvystėme START projekte, yra gana didelė, ir žmogui, kuris iki tol nėra nieko panašaus daręs, tai yra nemažas šuolis – iš nieko nesupratimo į verslą.
Pagrindinis stabdis – ne mokesčiai
– Verslo pradžia Lietuvoje – sąlygos geros ar sudėtingos?
– Skundžiasi arba tie, kurie nieko nedaro, arba tie, kurie nemoka daryt. Sutinku su tais, kurie sako, kad pas mus sąlygos visai normalios. Be abejo, biurokratijos yra daugiau nei kai kuriose kitose valstybėse, mokesčiai kai kur didesni, kai kur mažesni. Žvelgiant pasauliniu mastu, visokių valstybių rasime, bet visur tie verslai vyksta. Ne mokesčiai juos stabdo, o žmonių nemokėjimas. O kaip žmonių nemokėjimą išjudinti ir paversti rezultatu – klausimas.
Skundžiasi arba tie, kurie nieko nedaro, arba tie, kurie nemoka daryt. Sutinku su tais, kurie sako, kad pas mus sąlygos visai normalios.
Nemanau, kad mokesčių mažinimas išgelbėtų. Ne tai esmė. Esmė yra tokie mini spyriai į užpakalį – imkis ir daryk. Jei žmogus apskritai bijo imtis verslo, tai ar pelno mokestį padarysi 15 proc., ar 12 proc., ar net visai panaikinsi, vis tiek tas žmogus bijos imtis verslo. Žinoma, mokesčių lengvatos galėtų būti, nesiginčiju.
O kalbant apie studentus, juos reikėtų įtraukti į tokią veiklą. Galėtų būti mini verslumo skatinimo projektėliai, kurių tikslas – uždirbti per mėnesį, pavyzdžiui, 300 litų. Nuo idėjos, kaip tu tai gali padaryti, iki jos įgyvendinimo praktikoje, o ne tik pabraižyti popieriuje.
Kai jie uždirbs tuos kelis šimtus ar kelis tūkstančius litų per mėnesį, supras, kad nieko čia nėra utopiško ir sudėtingo. Tuomet jau galima kalbėti apie idėjas, jų šlifavimą, nes jie jau bus supratę, kad tai yra įmanoma.
Dažnai jaunuoliui prikraunama žinių ir jis nežino, ką su jomis daryti. Kuo daugiau dalykų turi išmokti, galvoti idėjas, tuo mažiau supranta, iš kur ir kaip turi ateiti pinigai, ką su jais daryti, ko trūksta pradžiai. Nėra įgūdžio – turiu 100 litų ir kaip iš jų gauti 200 litų.
Manau, kad verslumą reikėtų skatinti einant primityvesniu keliu: kurti mažus, bet realius, veikiančius, verslus, gal net registruojant bendroves ar mažąsias bendrijas, gaunant lengvatines sąlygas iš valstybės. Kai žmogus pats pačiupinėja uždirbtą litą, supranta, jog gali ne tik eiti ieškoti darbo ir dirbti kitiems, bet ir pats užsidirbti. Tada ir verslumo būtų daugiau.
Mentoriaus atlyginimas – iš sumokėtų mokesčių
– Ką dar galima padaryti, kad paskatintume jaunus žmones imtis verslo?
– Tai plati tema, tačiau vienas iš pasiūlymų yra toks: galėtų būti visiškai nuo mokesčių atleistas (aišku, reikėtų numatyti lubas, kad ne milijoninės apyvartos būtų) į mažąją bendriją panašus juridinis statusas, orientuotas į studentus, jaunimą. Kad žmogus įdėtų 100 litų ir užsidirbtų 500 litų, t.y. tokius pinigus, kurių šiaip ar taip dabar iš Darbo biržos prašo. Tegul jis išmoksta užsidirbti. O kai išmoks, nemanau, kad mokesčiai turėtų gąsdinti.
Kitas pasiūlymas, galbūt grandiozinis, yra sukurti mentorystę, panašiai, kaip ir dabar su studentais dirbome – padėti žmonėms imtis verslo. Žinoma, reikėtų daugiau žingsnių daryti, kad įdėtas darbas virstų kūnu.
Yra nemažai žmonių, turinčių verslumo įgūdžių, patirties, bet neturinčių visiškai jokio intereso tas žinias perduoti kitiems. Taigi, išeina taip, kad verslumo moko tie, kurie patys to nedaro, o tik stengiasi gauti algą už paskaitų ar kursų pravedimą. Visi dirba, visi pinigus įsisavina, o rezultatų nėra. Taigi, mentorystė galėtų būti susieta su žmogaus, kuriam padedi, verslumo rezultatais. Gal mentoriui galėtų būti mokama iš valstybės surinktų mokesčių, sumokėtų to jaunuolio, kuriam padėjai.
