Kaunietis P.Kavaliauskas pripažinimo sulaukė būdamas vos 18-os. Anuomet, 2011 metų rudenį, jam atsistoję plojo iškiliausi pasaulio mokslininkai, tokiu būdu išreikšdami susižavėjimą jaunojo mokslininko įžvalgumu ir užmojais. Ypatingą įvertinimą Povilui pelnė jo mokslinis darbas „Naminių musių vaidmuo platinant atsparias bakterijų padermes“.
Šiandien P.Kavaliauskui jau 23-eji. Vilniaus universitete jis studijuoja molekulinę biologiją ir lieka ištikimas infekcinėms ligoms ir jų tyrimams.
„Greičiausiai tai bus mano sritis iki gyvenimo galo. Šiuo metu tiriu įvairiausias oru plintančias ligas, ypač tokias kaip legioneliozė ir Pontiako karštinė. Ir, žinoma, prie naujų vaistų, kurie galbūt bus pritaikyti infekcinių ligų gydymui, paieškos“, – pasakoja P.Kavaliauskas.
– Kokie vaistai smarkiai pasitarnautų visuomenės gerovei?
– Šiuo metu dirbu su vaistų nuo tuberkuliozės tyrimais. Tuberkuliozė – tai XXI amžiaus rykštė. Mirtys nuo Ebolos, SARS ir kitų virusų palyginti yra niekis. Lietuvoje miršta 10–20 kartų daugiau žmonių nuo tuberkuliozės nei visame pasaulyje yra mirę nuo minėtų ligų.
Sergamumo tuberkulioze mastai Lietuvoje yra tragiškai dideli – esame raudonas taškas pasaulio ir ypač Europos epidemiologiniame žemėlapyje.
Sergamumo tuberkulioze mastai Lietuvoje yra tragiškai dideli – esame raudonas taškas pasaulio ir ypač Europos epidemiologiniame žemėlapyje. Bėda ta, kad mokslas vis dar neišrado vaistų, galinčių išgydyti tuberkuliozę.
– Kodėl vienoms ligoms gydyti sukuriama net ne po vieną vaistą, o kitoms niekaip nepavyksta rasti jokio priešnuodžio?
– Tuberkuliozė yra bakterinė infekcinė liga, kurią sukelia Mycobacterium tuberculosis mikroorganizmai. Jie be galo protingi, todėl sugeba apeiti įvairiausius vaistus ir tampa jiems atsparūs. Dauguma užsikrėtusiųjų serga besimptome lėtine ligos atmaina. Liga progresuoja lėtai ir tyliai.
Bakterijos, kurių galbūt įkvėpėme prekybos centre į krepšį kraudami obuolius, šalia stovinčiam pirkėjui, sergančiam atvira tuberkuliozės forma, pakosėjus, snaudžia ir laukia, kada mūsų imuninė sistema nusilps. Tada jos pradeda daugintis ir sukelia tuberkuliozę. Tai be galo įmantrus ir sudėtingas mikroorganizmas. Ši liga, plintanti oro lašeliniu keliu, visada baigiasi mirtimi. Žmogus miršta didžiulėse kančiose ir skausme.
– Kasmet pasaulyje nuo tuberkuliozės miršta apie 1,5 mln. žmonių, iš jų – apie 70 tūkst. vaikų. Tačiau šiuo metu apie tai nekalbama – dėmesys nukrypęs į Ebolos viruso plitimą Afrikoje.
– Nuo Ebolos viruso mirė 2300 žmonių – panašiai tiek kasmet registruojama naujų tuberkuliozės atvejų, ypač daug jų tarp vaikų. (2013 m. teigiamas tuberkulino mėginys buvo nustatytas 2 950 vaikų. Jie nusiųsti specialisto konsultacijai dėl tolimesnio ištyrimo. Atliekant tuberkulino mėginį, tuberkuliozė diagnozuota 87 vaikams, vienuolikai iš jų – atviros formos tuberkuliozė – red. past.)
Tačiau tikrosios epidemiologijos, galinčios pasakyti, kiek žmonių suserga tuberkulioze, net negalime pasakyti. Į registrą įtraukiami tik tie žmonės, kurie kreipiasi į ligoninę. Bet juk yra daugybė užslėptų atvejų, kai užsikrečiame ir to nežinome. Mokslininkai spėja, kad gali būti tūkstančiai žmonių, kurie jau užsikrėtę, bet jiems infekcijos simptomai dar nepasireiškė.
– Tuo metu Ebolos virusas žmogų pakerta žaibiškai – mirštama per kelias dienas.
– Mirtis nuo plaučių tuberkuliozės ligonį ištinka maždaug per 2–3 metus. Priklauso nuo ligos sunkumo, žmogaus imuniteto ir sveikatos būklės. Užsikrėtus Ebolos virusu, mirštama daugiausia per savaitę – organizmas pats save sunaikina.
– Kada jūs pirmą kartą išgirdote apie Ebolos virusą?
– Mokslo pasauliui ir infekcinių ligų specialistams Ebolos virusas nėra naujas. Jis buvo atrastas 1976 metais Konge. Asmeniškai su Ebolos virusu susidūriau prieš ketverius metus, kai lankiausi Louis Pasteuro instituto padaliniuose Paryžiuje.
Anuomet buvau tik mokinys, tačiau virusą, kuris sukelia mirtinas epidemijas ir pandemijas, ne tik mačiau, bet netgi laikiau savo rankose.
Anuomet buvau tik mokinys, tačiau virusą, kuris sukelia mirtinas epidemijas ir pandemijas, ne tik mačiau, bet netgi laikiau savo rankose. Tiksliau ne virusą, o flakonus – specialius buteliukus – kuriuose jis auginamas.
Virusas buvo tiriamas aukščiausio saugumo laboratorijose, kur mokslininkai dirba, vilkėdami specialius kostiumus.
Pasaulyje yra vos kelios laboratorijos, galinčios užtikrinti pakankamą saugumą, dirbant su šiuo virusu. Net mokslininkams į jas be galo sudėtinga patekti dėl biosaugumo reikalavimų ir terorizmo grėsmės.
– Žiniasklaidoje jau buvo pasirodę pranešimų, kad Rusija mirtiną Ebolos virusą pavertė biologiniu ginklu.
– Viruso panaudojimo grėsmė biologinio ginklo kūrimui labai reali. Pritaikius tam tikrus genų inžinerijos ir molekulinės biologijos metodus bei privertus virusą plisti oro lašeliniu būdu, jis būtų idealus biologinis ginklas, nes labai sparčiai plistų ir taptų be galo pavojingas.
Virusą paversti militaristiniu produktu galima palyginti nesunkiai. Biologinio ginklo kūrimas – techniškai visiškai nesudėtingas procesas. Manau, karinę viruso versiją būtų galima sukurti per savaitę.
Darbo trukmė priklauso nuo to, kokį agentą naudojate. Jei, tarkime, maro ar juodligės bakterijas, reikėtų 12 valandų, kad būtų įmanoma išauginti reikiamą kultūros kiekį. Ir dar poros dienų, kad tas bakterijas būtų galima labai specifiniu metodu išdžiovinti arba sumaišyti su pagalbinėmis medžiagomis ir gauti gryną ginklą.
Teorinių žinių gali turėti kiekvienas mikrobiologas, tačiau asmeniškai aš niekada negalėčiau sukurti nieko, nukreipto prieš žmogų ir jo gerovę.
Biologinio ginklo kūrimas – techniškai visiškai nesudėtingas procesas. Manau, karinę viruso versiją būtų galima sukurti per savaitę.
Tuo metu Sovietų Sąjunga biologinio ginklo kūrime turėjo patirties – bandė pritaikyti raupų virusą. Anuomet veikė ištisas biologinio ginklo kūrimo fabrikas – projektas „Biopreparat“.
– Ko reikia, kad įvyktų kokios nors infekcijos protrūkis?
– Šiais globalizacijos laikais užtenka vieno užsikrėtusio žmogaus, kuriam pasireiškia ligos simptomai. Jis iš karto tampa viruso ar bakterijos platintoju.
Jei jis naudojasi viešuoju transportu, keliauja, iš vienos šalies į kitą skirsdamas lėktuvu, užkratas gali paplisti labai plačiai, ypač, jei jis lengvai užkrečiamas.
– Kaip minėjote, Ebolos virusas Kongo Demokratinėje Respublikoje jau siautė 1976-aisiais. Virusas buvo suvaldytas, bet nesunaikintas. Kodėl virusai grįžta?
– Iš visų žmogui pavojingų infekcinių ligų esame atradę tik 20–30 proc. Manoma, kad didžioji dalis infekcinių ligų, kurios žmonijai dar gali sukelti didelių problemų, tūno atogrąžų miškuose. Todėl kuo giliau į juos įžengiame ir kuo glaudesnį kontaktą turime su ten gyvenančiais gyvūnais, tuo labiau auga rizika „pasigauti“ naujų ir dar visiškai nežinomų, todėl ir neištirtų virusų.
Spėjama, kad Ebolos virusas Konge išplito dėl to, kad vietiniai gyventojai turėjo artimą kontaktą su specifine šikšnosparnių rūšimi, kuri, manoma, ir yra Ebolos viruso nešiotoja.
Viruso protrūkio ištakos dažniausiai prasideda nuo kontakto su kokiu nors laukiniu gyvūnu ar primatu, ar višta Kinijos turguje, kuriai pasireiškia visiškai naujas paukščių gripo štamas.
– Ebolos virusas Afrikoje tiesiog šienavo gyvybes, todėl vaistai nuo jo buvo sukurti palyginti labai greitai. Kodėl jų anksčiau neturėjome, jei virusą jau žinojome?
– Infekcinių ligų tyrimai labai brangūs. Jei virusas nekelia didelės grėsmės, pasaulyje su juo dirba vos du ar trys mokslininkai. Kadangi Ebolos virusas plito tiesiog žaibiškai, mokslininkai sutelkė jėgas – vaistams kurti buvo mestos visų pasaulio laboratorijų, galinčių dirbti su Ebolos virusu, pajėgos. Preparatas sukurtas, tačiau teigti, kad britas pasveiko būtent nuo jo, dar labai anksti.
Jei virusas nekelia didelės grėsmės, pasaulyje su juo dirba vos du ar trys mokslininkai.
Mirtingumas nuo Ebolos viruso siekia 90 proc., vadinasi, yra tikimybė, kad vienas žmogus išgyvens tiesiog dėl tam tikrų savo organizmo ypatumų, o ne dėl pritaikyto gydymo.
Norint sužinoti, ar tas gydymas iš tikrųjų veiksmingas, kad ir kaip baisiai skambėtų, tenka atlikti eksperimentus su žmonėmis.
Labai daug dirbama su gripo virusu, daugybės mokslo centrų mokslininkų užsiima gripo atmainos prognozėmis: renka mėginius iš aplinkos, iš gyvūnų ir ieško naujų gripo atmainų, kurios gali būti pavojingesnės už jau esamas. Atsižvelgiant į tyrimų rezultatus, kuriamos vakcinos.
Tačiau nuo kai kurių virusų, pavyzdžiui, ŽIV, sukurti vaistus ar efektyvią prevencijos priemonę labai sudėtinga – virusas labai greitai mutuoja.
Turime suvokti, kad mes šiame pasaulyje esame tik svečiai. Mikroorganizmai, bakterijos, mikroskopiniai grybai čia gyvena žymiai seniau nei mes. Todėl ir tam tikri jų savisaugos mechanizmai yra išvystyti geriau nei mūsų. Tarkime, kokiai nors bakterijai pritaikome antibiotikų terapiją, tačiau antroje generacijoje ji gali būti jau visiškai atspari tam antibiotikui.
Kai kurie mikroorganizmai mutuoja nepalyginti greičiau nei galime sukurti naujus vaistus.
– Jūs, kaip mokslininkas, esate skiepų šalininkas?
– Dėkoju tėvams, kad kūdikystėje ir vaikystėje mane skiepijo pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių. Dabar jau pats kasmet skiepijuosi nuo gripo. Taip, aš esu absoliučiai už skiepus!
Kadangi skiepai yra vaistas, jie turi šalutinį poveikį, tačiau jis pernelyg išpučiamas. Jei paskaitytumėte paprasčiausio paracetamolio lapelį, jame aprašytas galimas vaisto šalutinis poveikis būtų šimtą kartų baisesnis nei bet kurio skiepo.
Bendras lietuvių supratimas apie vakcinacijas ir infekcines ligas yra atsilikęs. Trūksta normalaus, racionalaus mokslinio švietimo apie higieną. Kalbame apie rūkymą, nutukimą, širdies ligas, vaistus, tačiau nekalbame apie tai, kas šalia mūsų kiekvieną dieną – tai yra mikroorganizmai ir infekcinės ligos.
