Ši istorija mums primena, kad sovietiniais laikais nuo pat darželio, bet ypač mokykloje vaikai ne tik buvo mokomi matematikos, fizikos, chemijos, literatūros ir kitų disciplinų, bet ir ugdomi būti sovietiniais, t. y. sovietine ideologija persisunkusiais, piliečiais.
Artėjant mokslų metų pabaigai siūlome interviu su Vilniaus M. Mažvydo progimnazijos direktoriumi Eugenijumi Maneliu. Nuo 8-ojo dešimtmečio įvairiose mokyklose dirbęs mokytojas prisimena sovietų okupacijos laikų mokyklą.
– Ryškiais sovietinės mokyklos simboliais galėtume laikyti spaliukus, pionierius ir komjaunuolius. Turbūt ir jums yra tekę jais būti?
– Neatsimenu, kaip įstojau į pionierius, kaip mus kalbino, bet tėvai į tuos dalykus rimtai nežiūrėjo, ranka numojo. Daugelio tėvai sakė, kad čia yra niekai. Tai buvo 1965-1966 metai, vadinasi, karas ir pokaris buvo dar čia pat.
O kaip į komjaunimą mus vertė stoti, labiau atsimenu, buvome gal aštuntokai. Stojimas į komjaunuolius vyko labai sunkiai. Aš esu kupiškėnas, o Kupiškis turėjo tokią išskirtinę pamoką. 1941 metais birželio mėnesį į Kupiškį atvažiavo jaunas vokiečių kalbos mokytojas Werneris Loewe. Jis buvo tarybų valdžios simpatikas. Pradėjęs vokiečių kalbą dėstyti Kupiškio vidurinėje mokykloje, visus agitavo stoti į komjaunimą. Dalį jaunuolių jam pavyko prisikviesti ir jie įstojo į komjaunimą. Tiesa, kai į kaimus važiavo, jam vienoje vietoje, liaudiškai tariant, pasiūlė į snukį ir pagrasino: „Jeigu tu dar čia važinėsi ir su visokiais komjaunimais galvą suksi, bus blogai“.
Tačiau kai vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą ir įžengė į Lietuvą, tas vokiečių kalbos mokytojas staiga tapo vokiečių komendantu Kupiškyje. Visi komjaunuoliai, kurie, matyt, paėmė ginklą į rankas, buvo sušaudyti. Šitų sušaudytų mokinių nuotraukos vėliau buvo pakabintos ant sienos prie mokytojų kambario. Todėl sovietmečiu tėvai per susirinkimus turėdavo ką pasakyti: „Mes nenorime, kad čia bent vieno mūsų vaiko portretas kabotų“.
Bet bandymų priversti stoti į komjaunimą vis tiek būdavo. Atsimenu, vienos klasės auklėtojas užrakino duris ir pareiškė, kad nė vienas neišeis, kol netaps komjaunuoliais. Aišku, gąsdino, kad kitaip neįstos į jokią aukštąją mokyklą. O tuomet mokiniai po vidurinės mokyklos turėjo stojamųjų egzaminų komisijai įteikti auklėtojo parašytą ir rajono komjaunimo komiteto sekretoriaus patvirtintą charakteristiką. Šios charakteristikos sutrukdė ne vienam abiturientui įstoti į aukštąją mokyklą, ypač jeigu būdavo pažymėta, kad gimė tremtyje, ar yra priešiškai nusiteikęs prieš sovietų valdžią.
– Panašių istorijų tenka dažnai išgirsti. Ar sutiktumėte, kad mokytojams tokiais atvejais tekdavo svarbus vaidmuo?
– Viskas priklausė nuo mokytojo, kas jis buvo. Aš, pavyzdžiui, prisimenu, kad kai kurie mano mokytojai buvo jau prieš karą pradėję mokyti.
Štai būdavo tokios politinformacijos valandėlės, reikėdavo iš laikraščių papasakoti, kas dedasi pasaulyje ir Lietuvoje. Keliasdešimt sakinių pasakydavai, kas dedasi pasaulyje, o tada mūsų auklėtojas Stanislovas Vaitieka, fizikos mokytojas, mosteldavo ranka ir tardavo: „Na, viskas aišku. Gyvenime yra kitaip negu mes čia kalbame. Dabar kalbėsime apie klasės reikalus“.
Tad nuo mokytojo priklausė. Sidabrave daug vėliau mokiau prancūzų kalbos. Mokiniams sakydavau: „Kad išmoktumėte kalbos, klausykite prancūzų radijo stotį“. Vienas penktokas man ir sako: „Mano tėtis klauso tokią stotį, kur visą teisybę pasako“. Tai negi aš bėgsiu kam sakyti?
Bet mokyklose dirbo įvairūs žmonės, sakyčiau, įvairiais lygiais atsidavę sovietams. Dalis jų iš tiesų buvo lojalūs valdžiai, kiti labai norėjo tai valdžiai įtikti. Bet viskas priklausė nuo kiekvieno asmenybės.
– Ar toms ideologinėms organizacijoms mokyklose – spaliukams, pionieriams, komjaunuoliams – pavyko atlikti pagrindinę užduotį, t. y. ideologizuoti vaiką, paruošti „dorą komunistą“?
– Sukurta sovietinė sistema turėjo išugdyti socializmo statytoją. Šiam tikslui ir turėjo tarnauti minėtos ideologinės organizacijos. Jos turėjo diegti sovietinę ideologiją vaikui ir prie jos pratinti nuo mažų dienų. Tačiau ar gali ideologija paveikti žmogų, jeigu nėra įsitikinusių žmonių, kurie ją skleidžia, propaguoja.
O tokių mokytojų – šventai įsitikinusių sovietine ideologija pionierių vadovų nebuvo daug. Tai ar galėjo jie, be didelio entuziazmo, dažnai formaliai, įdiegti šią ideologiją. Mokykloje į šias organizacijas niekas labai rimtai nežiūrėjo. Be to, etatinis pionierių ar komjaunuolių vadovas buvo skiriamas, jei mokykloje mokėsi atitinkamas mokinių skaičius.
Manau, kad nepavyko paruošti „doro komunisto“, nes griuvus sovietinei sistemai, visos organizacijos išnyko kaip dūmas. Jų niekas nepasigedo, neatsirado tūkstančiai bedarbių ir t. t. Žmonių dalyvavimas Sąjūdyje įrodė, kad dirbta formaliai ir ideologija taip smarkiai nepaveikė. Atidžiai skaičiau to meto spaudą, tačiau Sąjūdžio spaudoje nepastebėjau neigiamo požiūrio į tuomečius mokytojus.
– Kaip apskritai trumpai apibūdintumėte sovietinės mokyklos paskirtį – kokia buvo jos programa ir ko siekta?
– Kaip minėjau, ji turėjo ugdyti socializmo statytoją – sovietinį žmogų. Ji turėjo būti persunkta sovietinės ideologijos. Išoriniai ideologiniai akcentai – stendai, propaguojantys socializmo laimėjimus, marksistų paveikslai, kaklaraiščiai, pionierių ir komjaunuolių ženkleliai, visokie šūkiai darė mažą, o gal net ir visiškai priešingą poveikį mokiniams, negu jis buvo planuotas.
Ideologai suprato, kad geriausiai paveikti vaiką galima per ugdymo procesą mokykloje. Mokytojai, be dalyko mokymo, turėjo diegti šią ideologiją, kaip ir periodinė spauda, kinas, televizija. Tačiau bent 20 metų po Antrojo pasaulinio karo mokyklose dar dirbo daug prieškario mokyklas ir universitetus baigusių mokytojų, kurie nebuvo uolūs sovietinės ugdymo sistemos sraigteliai. Jie puikiai suprato, koks jiems skirtas vaidmuo. 1972 m. įvykiai Kaune parodė, kad jaunimas – jų mokiniai, studentai – netapo sovietinės ideologijos aukomis.
– Kuo sovietinė mokykla labiausiai skiriasi nuo šiandienos?
– Buvo daugiau autoritarizmo. Šiandien mes esame pakankamai laisvi, o jei mokytojas ką griežčiau pasako, vos ne tragedija pavirsta. Tuo metu mokytojas pasakė ir šventa, diskusijų nekildavo. Pateiksiu pavyzdį. 1968 ar 1969 m. vyko mūsų, moksleivių, vakaras mokyklos aktų salėje. Vienas iš klasės draugų iš kažkur ištraukė „The Beatles“ plokštelę, paleido ją ir mes visi šokome.
Staiga atėjo direktoriaus pavaduotojas (jis buvo partijos sekretorius) ir išgirdo bitlų muziką. Supykęs pareiškė, kad tokia muzika skambėti negali. Nuėmė tą plokštelę, o vienai merginai iš mūsų klasės liepė: „Akordeonas yra, imk, grok ir šokite“. Šiandien įsivaizduojate tokią situaciją, kad įeičiau į salę ir reguliuočiau, kokia muzika man patinka?
Pamenu kitą atvejį. Buvau tapęs mokyklos direktoriumi, tiesa, tebebuvau labai jaunas. Manęs direktoriaus pavaduotoja paklausė: „Direktoriau, ką darysime, mokiniai vaikšto ilgais plaukais?“. Atsakiau: „Nesijaudinkit, tėvai nukirps, mums kirpti nereikės“. Tuo metu buvo kilęs skandalas: vienos mokyklos direktorius pasisodino mokinį ir liepė jam nukirpti ilgus plaukus. Pedagoginėje spaudoje net tuo metu buvo kilęs pasipiktinimas.
– Bet kartais galime išgirsti sakant ar guodžiantis, kad sovietmečiu mokykloje buvo daugiau tvarkos, pavyzdžiui, moksleiviai rodė daugiau pagarbos mokytojui.
– Dar tarpukario nepriklausomos Lietuvos kaime mokytojas buvo gerbiamas žmogus ir turėjo autoritetą. Sovietų laikais tas autoritetas pradėjo menkti, nes mokytojas privalėjo vykdyti visokias ideologines funkcijas, pavyzdžiui, organizuoti minėtus spaliukus, pionierius ir komjaunuolius ir kt. Tam tikra prasme jis tapo ideologiniu tarnu. Reikia nepamiršti, kad tam buvo paskirtas visas Pedagoginis institutas ir tas institutas turėjo išleisti vadinamuosius sovietinės visuomenės ugdytojus, kuriems pavesta įgyvendinti partijos uždavinius.
– Ar jūs norite pasakyti, kad sovietmečiu mokytojo autoritetas nebuvo išaugęs, o kaip tik pradėjo smukti?
– Taip, tam tikra prasme jis smuktelėjo. Tais laikais daug žmonių atėjo dirbti ne iš pašaukimo, atėjo dirbti formaliai. Mokytojo specialybė, kaip ir gydytojo – tu turi daug ką turėti viduje. Baigus filosofijos studijas gautas diplomas nereiškia, kad esi filosofas.
Taip ir gautas mokytojo diplomas nereiškia, kad esi mokytojas. Ir šiandien niekas negali iki galo pasakyti, kas yra pedagogika – ar mokslas, ar mokslas ir menas. Sovietai būtų norėję būsimiems mokytojams sudėti į galvas tam tikrą dozę mokslo bei ideologijos ir paleisti į mokyklas ideologizuotus mokytojus. Tokiu atveju turbūt būtų pastatę komunizmą. Bet pasirodė, kad viskas yra žymiai sudėtingiau.
Mokytojo specialybė, kaip ir gydytojo – tu turi daug ką turėti viduje. Baigus filosofijos studijas gautas diplomas nereiškia, kad esi filosofas.
Taip ir gautas mokytojo diplomas nereiškia, kad esi mokytojas.
Manau, pasitaikė nemažai atvejų, kai mokytojai būdavo priversti kaip nors elgtis. Jeigu paskaitytumėte Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, rastumėte nemažai pavyzdžių, kai mokytojai vertė moksleivius ką nors daryti, kritikavo juos už tai, kad jie ėjo į bažnyčią ir t. t. Bet mes nežinome vieno dalyko – kodėl jie taip darė, ar juos kas vertė, ar jie patys taip apsisprendė, norėdami būti labai uolūs.
– Mokytojų atsiminimuose galime rasti prisipažinimų, kad jie jausdavosi šlykščiai, mokiniams kaldami į galvas visokias ideologines dogmas. Kokia jūsų patirtis?
– Kai dirbau pirmais metais, mokiau tik prancūzų kalbos ir neturėjau savo klasės. Po metų paskyrė dirbti direktoriumi. Tuomet kokį planą pavaduotoja surašydavo pagal to meto principus, pasirašydavau ir padėdavome, o mokyklos tradicijų nekeičiau. Ateidavo pavaduotoja ir klausdavo, kaip rengsime kokį minėjimą. Sakydavau, kad kaip rengėte, taip ir renkite, nieko nekeisiu.
– Kaip apibūdintumėte mokytojo moralinę situaciją sovietmečiu?
– Pasakyčiau, kad jis buvo tarp Scilės ir Charibdės. Kaip tai suprasti? Iš vienos pusės – mokiniai ir jų tėvai. Jeigu kalbėsi netiesą ir liaupsinsi santvarką – prarasi autoritetą ir jų pagarbą. Iš kitos pusės – sovietinės sistemos prižiūrėtojai. Tai vertė būti atsargiais. Mokytojas puikiai suprato, kad jis yra labiau negu kitų profesijų atstovai pažeidžiamas ir dažnai savo požiūrį į daugelį dalykų išsakydavo tik artimiausių ir patikimiausių žmonių aplinkoje.
– Vaikai buvo mokami ne tik mokykloje, bet ir atsinešdavo žinių ar pasakojimų iš šeimos. Ar dėl to nekildavo konfliktų?
– Mokytojas Balys Petrulionis man pasakojo, kaip kartą jis paprašė vaikų nupiešti ką nors gražaus. Vienas vaikas atnešė gražiausiai nupieštą Vytį. Ką daryti mokytojui? Jis surinko piešinius, parašė penketukus, o piešinius įmetė į krosnį. Vaikai klausė, kada atiduos piešinius, bet mokytojas tik atsakė, kad viskas labai gerai, visus įvertino penketais. Tai, sakyčiau, protingo žmogaus pavyzdys.
Kitą pavyzdį prisimenu iš Vilniaus. Mokytoja uždavė moksleiviams parašyti rašinį tema „Ką daryčiau, jei turėčiau stebuklingą lazdelę?“ Vienas moksleivis parašė, kad išvytų rusus. Kas atsitiko? Rašinys pakliuvo į saugumą. Mokytoja, matyt, pabijojo, todėl pasakė pavaduotojui, pavaduotoja – direktoriui, ir taip nuvilnijo. Aš būčiau ieškojęs kitokio būdo išsisukti iš situacijos. Bet šiandien mes esame protingi kalbėti.
Arba vienoje Vilniaus mokyklų mokytoja paklausė: „Vaikai, kas turite namuose A.Šapokos „Lietuvos istoriją“, pakelkite rankas“. Vilniuje kur čia neturės, visi pakelia. O kur šita informacija nukeliaus, kas žino. Todėl kartais net tokių klausimų geriau neužduoti.
Reikėtų pabrėžti, kad, matyt, daugelyje šeimų tėvai nepasakojo vaikams apie sovietinę okupaciją, karo metų žiaurumus, tremtį, apie Ribbentropo-Molotovo paktą. Mano tėvai man taip pat apie tuos skaudžius laikus pasakojo jau tuomet, kai suaugau. Paklausus, kodėl apie tai nepasakojo anksčiau, pasakė, jog nenorėję, kad mokykloje prasitarčiau mokytojams arba vaikams. Tai rodo, kad pasitikėjimas mokytojais jau buvo sumažėjęs. Tėvai suprato, kad tai gali būti pavojinga jauno žmogaus ateičiai.
– Mokyklas turbūt akylai stebėjo saugumas?
– Atėjau dirbti į Vilniaus 39-ąją vidurinę (Naujininkų) mokyklą 1988 metų sausio mėnesį. Tada viskas po truputį buvo pradėję judėti, skaičiau rusišką spaudą, ten perestrojka anksčiau buvo prasidėjusi, jų spaudoje pasirodydavo įdomios informacijos, o Lietuvoje – dar ledų ledai.
Tada vaikams užduodavau klausimų, pavyzdžiui, vyko Spalio socialistinė revoliucija ar perversmas? Kartą prie manęs priėjo vienas moksleivis ir perspėjo: „Mokytojau, jūs nešnekėkite, mes savo klasės draugais nepasitikime, kažkas iš mūsų yra informatorius“.
Daug vėliau vienos mokyklos darbuotojos paklausiau, ar iš tikrųjų taip būdavo. Man pasakė, kad ateidavo iš saugumo žmonės ir direktoriaus kabinete paprašydavo iškviesti konkrečius moksleivius.
O kaip priversti juos pranešinėti, rasdavo būdų. Pavyzdžiui, mokiniai nuėjo į kitoje mokykloje vykusius šokius. Jų neįleido į aktų salę, todėl iš pykčio suplėšė koridoriuje kabėjusius stendus su komjaunuolių agitacija. Tai įvyko penktadienį ar šeštadienį, o pirmadienį jau buvo aišku, kas ir kur buvo, ir su visais jais kalbėjosi saugumiečiai.
Vieną iš šitų mokinių buvo bandyta verbuoti. Tik motina pamatė, kad septyniolikmetis ar aštuoniolikmetis sūnus labai daug rūko, paėmė jį už pakarpos ir paklausė: „Kas yra?“. Vaikinas prisipažino, kokią turi problemą. Motina išsiaiškino, kada jis turėjo apsilankyti KGB rūmuose, nuėjo vietoj jo ir pasakė: „Su manim galite daryti, ką norite, bet mano sūnaus nelieskite, jis nepilnametis ir jūs neturite teisės“. Nuo jo atstojo.
Kiekvienoje institucijoje buvo žmonių, kurie rašė ir pranešinėjo. Turbūt nebuvo tokios institucijos, kuri būtų palikta be priežiūros.
– Jūs vis pabrėžiate, kad viskas priklausė nuo mokytojo asmenybės. Ar įmanoma įvertinti, kokių mokytojų buvo daugiau – ar tų protingųjų, kurie parašydavo penketą ir įmesdavo piešinį į krosnį, ar tų kitų, kurie pranešdavo saugumui ir buvo tikri ideologiniai tarnai?
– Aš manau, kad padorių mokytojų vis tiek buvo daugiau. O padoriais vadinu tuos, kuriems pirmiausia rūpėjo išmokyti savo dalyką, pavyzdžiui, kaip mūsų auklėtojui – fiziką. Ir, aišku, išleisti iš mokyklos žmogų su moraliniais orientyrais, pagrindais, savo krašto patriotą.
Kaip jis tai darė? Auklėtojas daug nekalbėdamas, bet važiuodavo su mumis į savaitę trunkančią ekskursiją po Lietuvą – nuo Kupiškio, per Švenčionėlius, užsukant į Baltarusijos kaimelius, Vilnių, Kauną, iki Palangos. Ir jis tai darė, kad galėtume daug ką palyginti – Baltarusijos ir Lietuvos kaimus, Vilniaus krašto gyvenamas vietas ir t. t. Per šią ir kitas keliones rodė Lietuvos grožį.
Manau, kad ideologiniais tarnais tapo mokytojai, negalvojantys apie savo pašaukimą ir savo darbo prasmę. Tačiau galvojantys ir neabejingi kraštui mokytojai rizikavo užsitraukti valdžios nemalonę ir netekti darbo. Tai reikalavo daug pastangų. Pagalvokime tik apie tai, kad lietuvių kalbos ir istorijos mokytojai visuomet buvo saugumo akiratyje. Juk per šių dalykų pamokas labiausiai ugdomas patriotizmas.
