 |
| Nuotr. iš asmeninio arcgyvo/Roberta Daugėlaitė: „Ad Fontes“ akademija – raktas į nuostabų nekasdienį pasaulį. |
Apie tai, ką jaunas žmogus atranda „Ad Fontes“ pasakoja ilgametė studijų savaitės dalyvė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė Roberta Daugėlaitė.
– Papasakok apie savo pirmąją pažintį su „Ad Fontes“ akademija. Kaip sužinojai apie šį renginį ir kodėl nusprendei pati jame dalyvauti?
– Mano pirmoji pažintis su „Ad Fontes“ akademija prasidėjo nuo žmogiškojo smalsumo. Mano tėvai pirmą kartą nuvykę į šią studijų savaitę, kuomet grįžo namo, įkvėpimo dėka nepaliaujamai visą mėnesį kalbėjo apie savo patirtis spindinčiomis akimis. Tai ilgai nesiliovė. Net ir po kurio laiko vėlei kalba grįždavo prie prisiminimų apie Kražius. Supratau, kad ten įvyko kažkas paslaptingai nepaprasta. Kaip ir minėjau, smalsumas papirko. Ir sekančią vasarą nekantriai ir su šiek tiek jaudulio krūtinėje jau stovėjome drauge su bendramintėmis prie Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios slenksčio.
– Ar nuvykusi radai, ko tikėjaisi? Kas nustebino dalyvaujant pirmą kartą?
Paprastai patekus į didelį gūsį naujų nepažįstamų žmonių, jautiesi šiek tiek nejaukiai. Juolab, kada mistiškai nekasdieninis savaitės ritmas pirmu įspūdžiu atrodo neįveikiamas!
– Atsimenu, mūsų kauniečių merginų pirmąjį įžengimą į šią studijų savaitę. Tai buvo tylus įėjimas į bažnyčią, nes jau buvo prasidėjusios vakarinės pamaldos. Visas nerimas bei jaudulys, išgirdus lotyniškai giedamą grigališkąjį choralą, kažkur išsisklaidė ir užliejo vidinė ramybė. Sudėtinga nupasakoti šį jausmą žodžiais. Atsimenu tik, kad tai buvo stiprus jausmas. Tą akimirką supratome, kad esame ten, kur reikia būti.
Pradžioje nebuvo lengva, nes šis laikas „Ad Fontes“ reikalauja kardinaliai pamiršti savo problemas, namus, darbus. O juk puikiai žinome kaip esame įpratę, įsikandus į gausybę darbų ir pareigų, bėgti ir bėgti paskui laikrodžio rodykles. O čia, Žemaičių aukštumos platybėse, laikas kitoks. Kvapas kitoks. Būvis kitoks. Ir aš žinau, kad savaitės yra tikrai per mažai mūsų pavargusioms širdims ir sudūlėjusioms akims. Mane supras tie, kas jau yra buvę šioje studijų savaitėje. Drįsiu ištarti, jog čia net daugiau nei studijų savaitė. Tai tarsi rekolekcijos, Dievo laikas.
Net negalėčiau konkrečiai įvardinti, kas labiausiai mane nustebino dalyvavus pirmą kartą. Į bendrą įspūdį patenka daugybė išgyvenimų ir patyrimų. Ypatingai malonu buvo sutikti paties įvairiausio amžiaus dalyvių. Nuo ieškančio jaunimo, iki gelmės ištroškusių garbaus amžiaus narių. Iš tikrųjų nustebino dalyvių apgyvendinimas pas geraširdžius kražiškius. Gyvenant pas kai kuriuos teko netgi be įprastų buityje priemonių praustis Kražantės upelyje arba su kibiriuku keliauti per dobilus link šulinio. Argi tai ne nuostabu? Dažnai šį klausimą tyliai sau užduodu, išgyvendama tą ypatingą savaitę rugpjūčio mėnesį.
– Ką tau pačiai duoda ši studijų savaitė, ko ieškai?
– Ji man reiškia tikrai neįkainojamą patyrimą. Ir žinau, kad rugpjūčio pirmosios savaitės nepakeis jokie patrauklūs muzikos festivaliai, ar kelionės, ar kiti gundantys jaunatviški atostogų leidimo būdai. Kodėl? Todėl, kad mano sielai to reikia. Pasisemiu stiprybės, maitinu dvasią, juk šie džiaugsmai yra ilgalaikiai. Ką duoda ši savaitė? Atsakysiu trumpai – dvasinį augimą. Savo dalyvavimu stiprinu ryšį su Dievu, esu tikintis žmogus.
– Kas paskatino „Ad Fontes“ dalyvauti kasmet, net jau kelis metus iš eilės?
– Paskatino vidinis godulys gauti dar ir dar daugiau šio patiriamo gėrio. Iš tikrųjų, metų eigoje stipriai pasiilgstu Kražių gamtos, dalyvių veidų, bendros didžiulės bičiulių šeimos, meditacinės būsenos giedant choralą, džiaugsmo tobulėjant, ramybės. Dėl to vis norisi sugrįžti į „Ad Fontes“.
– O kuo gi „ Ad Fontes“ šiandieniniam jaunimui toks aktualus, kad kasmet jo pritraukia vis daugiau?
– Jaunam žmogui būdinga ieškoti. Ypatingai savęs. Savęs suvokimo. Mano patirtyje stipriai dalyvavo Dievas. Pati pradėjau stovyklos dalyvio istoriją būdama paauglė. Tai leido man save pažinti iš naujo, kadangi tokios patirties iki tol nebuvau turėjusi.
Jaunam žmogui tokia studijų savaitė gali atskleisti jo gyvenimo vertybes. Taip pat ir paskatinti tobulėjimą muzikoje. Įdomiausia, kad išmoksti skaityti senovinę notaciją ir giedoti neumomis istorinius palikimus. Puikiai išmanančių
 |
| Nuotr. iš asmeninio arcgyvo/Roberta Daugėlaitė: „Ad Fontes“ akademija – raktas į nuostabų nekasdienį pasaulį. |
vadovų dėka, sužinai praeitį, kuri glaudžiai siejasi su Bažnyčios gyvenimu. Ko gero svarbiausia jaunam žmogui išsiaiškinti, kas šiandieniniame gyvenime vyksta su Bažnyčia. Kodėl liturgijoje įvyksta struktūros pakeitimai, kokia bažnyčios skliautuose turi skambėti muzika ir kodėl. Tuo atskleidžiama tikroji esmė.
Iš savo kelių metų patirties galiu pasakyti, kad „Ad Fontes“ tvirtai pakeitė mano požiūrį į katalikų pamaldas, leido atskirti, kas yra netinkama ir neleistina, atvėrė akis į prasmę ir suteikė žinių apie tai, koks yra neprideramas liturginio muzikavimo turinys ir stilius. Šiuo atveju man labai aktualu ir atsakinga, nes dirbu vienoje iš Kauno lankomiausių bažnyčių. Todėl „Ad Fontes“ dėka suvokiau muzikos vietą ir svarbą liturgijoje.
– Kokį įspūdį palieka Kražiai čia atvykusiam ir praleidusiam visą savaitę?
– Esu miesto žmogus. Gyvenu Kauno centre, studijuoju Vilniuje. Kaip minėjau, esu muzikantė. Mokslo ir darbo metai intensyviai įsupa į bėgimo ratą. Dažnai nėra nei laisvų savaitgalių, juk muzikantams šventės ir laisvadieniai yra pats darbymetis. Galiausiai ateina ilgai lauktas rugpjūčio mėnuo.
Link Kražių važiuoji su ypatingu nusiteikimu. Už Kryžkalnio prasideda žvyrkelis, kuris miesto žmogui egzotiškai skamba po ratais. Ir galų gale tolumoje tarp lietuviškų lygumų kukliai laukiantys Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios bokštų kampučiai. Tada įvyksta vidinis lūžis. Nusiteiki fantastiškam laikui. Miesto žmogų pradžioje labiausiai nustebins tai, kad einant Kražių miesteliu visi gyventojai su tavimi maloniai sveikinasi, lyg būtum ypatingai laukiamas žmogus. Dažnai tenka po kelissyk per dieną vaikščioti skersai išilgai Kražių gyvenvietės – nuo Kražių kolegijos iki kitam miestelio gale esančios bažnyčios.
Šiame kelyje neretai ant šaligatvių laukia svečiams specialiai palikti obuoliai dubenėliuose . Atbėga vaikai iš vidinių kiemų, kad einantiems pro šalį pasakytų su šypsena „laba diena“. Asmeniškai mano pats laukiamiausias metas po intensyvios dienos – naktinės pamaldos, vykstančios vakare. Valandos pabaigoje sugiedama paskutiniąją giesmę „Salve Regina“ šv. Marijos garbei. Po jos – tyla. Po kurio laiko mūsų nepakeičiamo varpininko marijonų vienuolio Dariaus skambinamo mažojo varpo perspėjimo dūžiai. Ir tada suskamba didysis varpas, kurio dūžiai persismelkia į pačias tolimiausias sielos ir širdies dalis. Stipru.
Neretai išeinu iš bažnyčios susigraudinusi. Niekas nekalba. Mirtina tyla ir ramybė. Tik besmilkstantis saulėlydis tolumoje. Pažvelgus kairiau, matosi miegančios gandrų šeimynos siluetas. Tyliai vakariniame pasiskraidyme nardo kregždės. Žiūrint dešiniau, dar galima įžvelgti toli laukuose, už besiganančių karvių ant kalniuko esantį nedideli medinį kryžių. Mėgstu einant į jį žiūrėti. Vaizdai kaip iš pasakos.
Mane labai jaudina Kražių gamtovaizdis ir miestelio aura. Dar labiau pamilsti savo kraštą, savo žemę. Netgi kelissyk atvykęs po pasaulį keliaujantis profesorius iš Olandijos įvertino Lietuvos gamtovaizdį, negali pamiršti mūsų lygumų saulėlydžio bei norėtų turėti namą mūsų krašte.
Žinoma, Kražiai nebūtų tokie ypatingi, jeigu ne studijų savaitės kasdienybė maldoje, bendrume ir artume su Dievu.
– Kuo ypatingas grigališkasis giedojimas? Ar nesunku jo mokytis?
– Ko gero įtakoja tikėjimas. Juk giedamas ne atsitiktinis tekstas. Giedamos šventojo rašto eilutės. Kitaip tariant – giedama malda, maldos kreipiniai. Jeigu esate dainavę, ko gero pajutote kiek reikia įsijausti nuoširdžiai į melodiją. Ir koks malonus jausmas yra giedoti.
Įsivaizduokite maldos žodžius tariant melodijos garsais, kurie pagal žodžio prasmę ar svarbą kyla aukštyn, leidžiasi, rečitacija ir pan. Paliečiama ir išgyvenama giliau negu tik tariant maldos žodį. Žinoma, šį malonumą pajutau ne taip greitai, kaip norėjosi iš pradžių.
Sudėtingiausia buvo pradžioje. Reikia suvokti keturių eilučių sistemą su nepažįstama notacija. Iš patirties stovykloje galiu teigti, jog dalyviams be muzikinio išsilavinimo daug greičiau sekėsi suprasti giesmės melodiją, negu man. Galbūt todėl, kad mąsčiau 5 linijų sistema. Atvirai kalbant, kurį laiką ši painiava varė mane iš proto. Muzikantai, matyt,per daug sudėtingai žvelgia.
Šiandien esu ypatingai dėkinga vadovams: Jonui Vilimui, Romualdui Gražiniui, Mindaugui Kubiliui ir žinoma Adrijai Vilmai Čepaitei už žinias, praktiką ir neįkainojamą patirtį. Gavau raktą į nuostabų nekasdienį pasaulį.
