– Ką galite pasakyti apie Lietuvos miestelius šiandien?
– Mūsų miesteliai yra gražiausia, kas mums dar liko. Juose gyvena žmonės, kuriems pirmiausia yra svarbūs dvasiniai dalykai, o jau tada – mašina, namas, baldai, rūbai ir... Turkija. Miestelius mes pradėjome filmuoti 1988 m. lapkričio mėnesį, labai rudenišku oru, filmavimus baigėme žiemą, o eteryje jie atsidūrė 1989 m. Tad šiemet „Mūsų miesteliams“ sukanka 25 metai. Miesteliai mums, kuriantiems šį ciklą, - tai meilė pro ašaras. Mes labai mėgstame tą savo darbą. Be manęs, scenarijaus autorės bei vedėjos, grupėje dar yra režisierė Stasė Keinienė, kompozitorius Algimantas Apanavičius, operatoriai Algis Liutkevičius, Rimas Miškelevičius, Raimondas Razvadauskas, Mindaugas Cicėnas (kurie keičiasi) ir vaizdo inžinierius Vincas Bazys.
Tie miesteliai buvo sovietų nukankinti ir tapę tokie vargani, aptriušę, namai neremontuoti, viskas suniokota, žmonės suvargę. Dabar gi jie yra labai gražūs. Nėra jokių lūšnų, jokių sugriautų sandėlių, jokių šiukšlių krūvų.
„Mūsų miesteliai yra gražiausia, kas mums dar liko. Juose gyvena žmonės, kuriems pirmiausia yra svarbūs dvasiniai dalykai, o jau tada – mašina, namas, baldai, rūbai ir... Turkija“, – sakė N. Baužytė.
– Kodėl?
– Štai pirmiausia – kaimynai lenktyniauja: kito darželis yra labai gražus ir namas gražus, o mano – bus dar gražesni, aš dėsiu visas pastangas. Bet viską gadina tas trečias, kuris apsileidęs, tai mes jį priversime visokiais būdais – per seniūniją, patys apkoliosime, bet jis turi susitvarkyti. Ir jis susitvarko. O ten gal gyvena močiutė, kuri dėl savo amžiaus ar neįgalumo negali to padaryti, bet bendromis jėgomis pasiekiama, kad vis tiek būtų tvarka ir pas ją.
– Gal jie gražūs tik jums?
– Vasarą per Lietuvą važiavo Aleksandras Vasiljevas, žymus mados istorikas, laidos „Mados nuosprendis“ vedėjas (jis yra padovanojęs unikaliausių kostiumų rinkinių Lietuvai, kurių dalis eksponuojama Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje). Kai jis važiuoja nuo Daugpilio iki Karaliaučiaus, tenka pravažiuoti daug Lietuvos miestelių ir jis sako, kad mes neįsivaizduojame ir neįvertiname, kokiame grožyje gyvename. Per Kuršių Neriją ir atsidūręs Karaliaučiaus srityje, jis jaučiasi kaip patekęs į visai kitą šalį po karo, kurioje viskas suniokota. Jį žavi ne tik mūsų gamta, juk Karaliaučiuje gamta – tokia pati arba beveik tokia pati. Pasak jo, kiekvienas mūsų miestelis – kaip perlas. Aš jam pritariu. Atvyksti į miestelį ir negali akių atitraukti. Bet kas iš to...
– Kodėl taip sakote?
– Nebėra kam juose gyventi. Taip, gal tai evoliucija – kiek tautų išnyko iš pasaulio, užtenka spragtelėti pelyte ir internetas parodys, kiek tautų išnyko iš pasaulio žemėlapio. Niekas plaukų nesirauna ir neverkia dėl to...
Jeigu tu važiuoji nuo Vilniaus iki Klaipėdos kokiu nors Žemaičių plentu ar kitu ir per visą kelią tepamatai tik 11 karvių per 350 km, tai rodo visą gyvenimą. Na, gal dar pamatai 4 avis, 2-4 ožkas. Vadinasi, jau nebėra žmonių, kurie tas karves laikytų, arba specialiai yra daroma, kad jie jų nelaikytų.
– Gal tiesiog neapsimoka...
– Miestelis iš esmės laikosi ant savo dvasinio karkaso, kurį sukuria keliolika žmonių. Prieškariniame miestelyje žmogus galėjo gyventi niekur neišvykdamas, nebent jis labai susirgtų. Jis miestelyje buvo aprūpintas viskuo, nes miestelis turėjo viską, ko reikia žmogui nuo gimimo iki mirties: pribuvėja, audėjos, verpėjos, kirpėjos, siuvėjus, rimorius, račius, graborius – jo irgi reikia (neįkiši į maišą kaip Rusijoje ir nepaliksi už kapinių krašto, nes nėra nei kas iškasa duobę, nei kas grabą padaro).
„Miestelis iš esmės laikosi ant savo dvasinio karkaso, kurį sukuria keliolika žmonių“, – sako N. Baužytė.
Miestelis turėjo malūną, avių, kurias galima nukirpti ir nusivelti milą, jis sėjo linus, iš kurių galima nusiausti drobę, žmonės sėjo rugius, iš kurių galima buvo iškepti duoną. Pirmiausia miestelis turėjo bažnyčią, paštą, dažniausiai vaistinę, felčerį, mokyklą, medkirčius, skerdžių, kuris ganydavo visus miestelio gyvulius. Žmogui tereikėjo tik metalo ir druskos, o tą parūpindavo žydai, kurie ir atveždavo prekes iš kitur. Pavyzdžiui, Krekenavoje buvo 79 parduotuvės, o miestelyje buvo 2000 gyventojų. Tokios mažytės parduotuvytės, bet jose visko buvo. Net ir parduotuvės, kuriose buvo galima įsigyti tokio metalo, kurio negali padaryti čia pat dirbantis kalvis.
– Reikėdavo tik druskos ir metalo?
– O ko daugiau reikia, jeigu turi kur pasimelsti, turi kuo apsirengti ir turi duonos. Jums suplyšo batai – batsiuvys paėmė juos ir iš dviejų suplyšusių porų padarė naujas gražias basutes. Jums reikia odos? Yra kailiadirbys, kuris odą nudyrė ir ją išraugino, išdirbo ir padarė net iki juchto ir chromo – labai plonos aukščiausios klasės odos, iš kurios karininkams siūdavo batus Lietuvos kariuomenėje. Dabar žmogus miestelyje neturi beveik nieko.
– Ką reiškia „beveik nieko“?
– Nieko, išskyrus paštą, kai kas – paštą, ambulatoriją (vis dėl to daugelyje miestelių ambulatorija dar yra). Tarp kitko, didesniuose miesteliuose prieš karą ne tik, kad bibliotekos būdavo, bet ir knygynai. Dabar man pasakykite nors vieną Lietuvos miestelį, kuris turi knygyną. Aš jums išvardinsiu nemažai miestelių, kurie nebeturi net bibliotekų. Neturi nieko. Nei aš, nei jūs nieko pakeisti negalime. Čia turi būti protinga valstybės politika. Manyti, kad miesteliai atsigaus vien dėl to, kad į juos vasaromis atvažiuos tie, kurie gyvena miestuose, užsienyje ir pagyvens vieną mėnesį, yra visai neteisinga. Juose reikia gyventi. O ne atvažiuoti laikinai. Į sodo namelį gali atvažiuoti laikinai vasarą. Iki šiol miesteliai laikėsi, nes turėjo šviesos žiburėlį – mokyklą. Mokyklose vykdavo kultūrinis gyvenimas, susitikimai, įvairūs renginiai.
Mokyklos užsidarė, o dabar jau uždaromos ir bibliotekos, nes kažkodėl mūsų „labai šviesios galvos“, būtent Kultūros ministerijos galvos, mano, kad kaimo žmogus gali nuvažiuoti į rajoną ir nusipirkti knygą. Parodykite man kaimo žmogų, kuris už 50 litų pirks knygą. Jis net nežinos, kokią knygą pirkti. O tas žmogelis per mėnesį gauna 400 litų ir geriausiu atveju 500. Bibliotekoje jis ateidavo paskaityti laikraščių, su kaimynu pasišnekėdavo, pakalbėdavo su pažįstamais, sutikdavo bobutę – ir su ja pasišnekučiuodavo, pasėdėdavo šilumoje, vienu kitu žodžiu persimesdavo su bibliotekininke. Jis dar turėjo su kuo pabendrauti. Dabar jis vienas kaip vilkas kažkur toli pamiškėje ar miestelio pakraštyje – jis ten vienas, vienas...
„Parodykite man kaimo žmogų, kuris už 50 litų pirks knygą. Jis net nežinos, kokią knygą pirkti. O tas žmogelis per mėnesį gauna 400 litų ir geriausiu atveju 500. Bibliotekoje jis ateidavo paskaityti laikraščių, su kaimynu pasišnekėdavo, pakalbėdavo su pažįstamais, sutikdavo bobutę – ir su ja pasišnekučiuodavo, pasėdėdavo šilumoje“, – sako N. Baužytė.
– Ko nemato tos „šviesios galvos“?
– Jeigu ne taip smarkiai keliaklupsčiautume prieš svetimus dievus, daugiau pasitikėtume savimi ir būtume savimi ir nesileistumėme šitaip nutautinami – gal dar būtų vilties. Mes esame nutautinami žymiai greičiau ir sėkmingiau, negu per 50 metų sugebėjo padaryti sovietai. Tuomet dar būdavome atsparesni, nes jautėme priespaudą. Lietuvis tik priespaudoje mataruoja rankomis ir kojomis. O dabar mes visi švelniai vyniojami į vatą. Per žiniasklaidos priemones eskaluojamas modernumas ir šiuolaikiškumas, mada. Juk dabar net tautinį kostiumą dėvėti yra gėda. Panevėžio mergaitės (choristės) atmetė naujai pasiūtus tautinius kostiumus, kuriuos parūpino bažnyčia, ir nenorėjo eiti į procesiją – joms sarmata. Kaip jos eis taip apsirengusios?
Mes pasauliui vertingi tik tiek, kiek galime nupirkti prekių. Mes turime palaikyti rinką ir gink Dieve nieko negaminti, tylėti, būti amorfiška mase, kuri balsuotų kaip reikiant.
– Ar dar turime ko nors šviesaus?
– Daugelyje miestelių dar yra likęs tas inteligentų ratas, kuriems skauda širdį ir kurie daro viską, kad jų miestelis šviesiau gyventų. Neseniai buvom Kuktiškėse – miestelis gražus, nors ir mažytis. Ten yra tokia seniūnė Gražina Bivainienė ir ji daro viską, kad miestelyje būtų gera ir šviesu. Ten gyvena Čiužų šeima, kuri savo lėšomis įrengė muziejų. Ant tokių žmonių pečių laikosi miesteliai ir šviesa juose neužgesta. Žmonės rengia šventes, susikviečia kraštiečius. Miesteliai laikosi ant protingų bendruomenės pirmininkų bei seniūnų. Jeigu seniūnas į koncertą atvyksta, sėdi pirmoje eilėje su žmona, tai žinokite, kad ateis ir miestelio žmonės. Jeigu mokyklos direktorius eis į bažnyčią, ten ateis ir mokytojai bei mokiniai, ir daugelis auklėjimo problemų bus išspręsta.
Miesteliai dar kruta – kaip tos gyvatės, kurias kapoji, o jos nenustoja judėti. O juose gyvenantys žmonės – irgi be galo žavūs. Dar randame vieną kitą, kurie augo anais laikais – ne jūsų ir net ne mano, sakykime, o mano tėvų laikais. Jie yra kitos moralės ir neįtikėtino atsparumo. Jie atlaikė Sibirą, pokarį ir net melioraciją. Tačiau jie kaip smėlis tarp pirštų: šiandien – buvo, rytoj – nebėra. Aš ir stengiuosi juos nutverti, kad jie savo nepaprasta išmintimi pasidalintų su visais.
N. Baužytės kritika: „Mes pasauliui vertingi tik tiek, kiek galime nupirkti prekių. Mes turime palaikyti rinką ir, gink Dieve, nieko negaminti, tylėti, būti amorfiška mase, kuri balsuotų, kaip reikia.“
