F.Kydlandas atvyko į Vilnių skaityti pranešimo Europos operacijų tyrimo draugijų asociacijos konferencijoje. Išskirtiniame interviu 15min.lt jis kritikavo euro idėją ir skeptiškai šnekėjo apie šios valiutos ateitį.
Euro zona kelia abejonių
„Šnekant paprastai, euras yra tarsi monetarinės politikos įrankis, bet monetarinė politika negali būti visiškai atskirta nuo fiskalinės politikos, mokesčių ir kitų dalykų“, – pastebėjo F.Kydlandas.
Ekonominių problemų šerdis yra būtent fiskalinė politika – ji lemia mokesčius, skolų lygį, poreikį ir kt. Neturint bendro sutarimo kyla įvairių iššūkių: kas turi padengti išaugusias skolas, kas laukia ateityje, kokie bus mokesčiai ir panašiai. Kol visa tai nebus aiškiai sureguliuota, spartaus augimo tikėtis neverta.
Tyrimai, inovacijos, mokslas, pažanga nėra tos sritys, kur norėtumėte taupyti, nes jos lems augimą ilguoju laikotarpiu, – sakė F.Kydlandas.
Todėl profesorius patarė Lietuvai neskubėti į euro zoną ir palaukti „kol rūkas išsisklaidys“, kitaip sakant, kol situacija pagerės ir bus nustatytos aiškios fiskalinės taisyklės, atsiras apibrėžtumas.
„Kada tai gali nutikti? Niekas to negali nuspėti. Aš sakyčiau, kad atsižvelgiant į tai, kiek buvo investuota į euro zoną, ji turėtų veikti ir ji turi tam tikrų privalumų. Tačiau ekonominė teorija sako, kad valiutų zonų naudos tikimybė tuo didesnė, kuo panašesnės yra susijungusios šalys. Ar šios šalys panašios? Na, nepasakyčiau“, – kalbėjo F.Kydlandas.
Paini fiskalinė politika
Paklaustas, kodėl taip skeptiškai žiūri į eurą, pašnekovas situaciją Europoje lygino su Argentina 1990–2000 metais. Ankstesnis dešimtmetis šiai šaliai buvo tragiškas, tačiau 1989 metais prezidentu išrinktas Carlosas Menemas pasiūlė susieti valiutą 1:1 santykiu su doleriu. Kurį laiką atrodė, kad idėja gali pasiteisinti – Argentinos ekonomika sparčiai augo. Bet politikai užmiršo spręsti fiskalines problemas, provincijos skurdo ir vėliau tapo aišku, kad jos negalės išmokėti savo skolų. Todėl provincijos kreipėsi į vyriausybę paramos, federalinė skola smarkiai išaugo ir galiausiai pesą teko atrišti nuo dolerio.
„Panašiai matau situaciją Europoje. Man labai painu, kaip veikia Europos fiskalinė politika. Matau kooperaciją monetarinėje politikoje, tačiau nėra, bent kol kas, kooperacijos fiskaliniuose reikaluose, ir aš manau, kad tai yra svarbiausia problema. Fiskalinė politika yra kur kas svarbiau sprendimams, kurie lemia augimą, nei monetarinė politika“, – pabrėžė F.Kydlandas.
Geriau nei prieš krizę
Jis prisiminė neseniai viešėjęs Ispanijoje, kur sulaukė pastaruoju metu itin populiaraus klausimo: ar Europoje artėja antra krizės banga? Savo atsakymu jis nustebino auditoriją: jo nuomone, Ispanija, kaip ir kitos Europos valstybės, šiuo metu yra kur kas geresnėje situacijoje, nei buvo prieš 5–6 metus. Mat jau tuomet šalis turėjo didelių problemų, tik to nežinojo. Dabar problemos iškilo į paviršių, o jas žinant jau galima imtis tam tikrų veiksmų.
„Visgi aš nesu labai optimistiškas, kad valstybių politikai priims reikiamus sprendimus. Iš dalies dėl to, kad politikų kaita vyksta nuolat ir jie jaučia pagundą galvoti apie trumpąjį laikotarpį, nors visada svarbiau ilgasis laikotarpis, – pastebėjo profesorius. – Technologinė pažanga, inovacijos ir panašūs dalykai skatina augimą, sujungus su gamybinėmis galimybėmis. Pvz., jei politikai tiesiog duos bankams papildomų pinigų, tačiau lėšos nebus panaudotos finansuoti perspektyviems projektams, tuomet nieko gero neįvyks. Taigi svarbu atsižvelgti, kur pinigai investuojami. Žinoma, tokie sprendimai yra sudėtingi, jie kainuoja brangiai šiuo metu, o grąžos galima laukti tik po 5–15 metų.“
