Nobelio ekonomikos premijos laureatas Josephas Stiglitzas: „Amerikietiška svajonė tapo mitu“

Nobelio premijos laureatas, ekonomikos profesorius Josephas Stiglitzas teigia, kad dėl didėjančių skirtumų tarp turtingųjų ir vargšų JAV kalti bankai. Iš Indianos valstijos kilęs ekonomistas tyrinėja socialinės nelygybės reiškinius.
Josephas Stiglitzas
Josephas Stiglitzas / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Birželį profesorius išleido knygą „Nelygybės kaina: kaip nūdienė padalyta visuomenė kelia pavojų mūsų ateičiai“ („The Price of Inequality: How Today's Divided Society Endangers Our Future“). Interviu spiegel.de metu J. Stiglitzas siūlo būdą Europai, kaip įveikti euro krizę.

- Kaip manote, ko imsis būsimasis JAV prezidentas, kad sumažintų nelygybę?

- Pirmiausia jis turi suprasti, kad tokia problema egzistuoja. Nelygybė auga taip pat, kaip žolė. Nepastebite, kas vyksta diena po dienos, bet per kurį laiką pokyčiai tampa ryškūs.

- Koks šios nelygybės mastas?

- 2011 metais šeši „Walmart“ imperijos įpėdiniai disponavo 70 mlrd. dolerių turtu. Tiek pat turto turėjo 30 proc. skurdžiausiai gyvenančių amerikiečių.

- Bet JAV visada ir visiems  buvo galimybių šalimi, kurioje skurdžiai tampa turtuoliais.

- Šis tikėjimas vis dar gajus, tačiau amerikietiška svajonė tapo mitu. Jauno JAV piliečio gyvenimo kokybė labiau priklauso nuo tėvų pajamų ir išsilavinimo, nei bet kurioje kitoje pramoninėje šalyje. Tikėjimą amerikietiška svajone sustiprino anekdotai, įspūdingi iš apačios užkopusių į viršų žmonių pavyzdžiai, tačiau iš tikrųjų svarbiausia yra konkretaus asmens gyvenimo galimybės. Pagrįsti amerikietišką svajonę nėra kuo.

- Ką rodo duomenys?

- Per 20 metų tipinės amerikiečių šeimos gyvenimo kokybė nepagerėjo. Iš kitos pusės, procentas JAV gyventojų per savaitę uždirba 40 proc. daugiau, negu penktadalis skurdžių per metus. Trumpai kalbant, mūsų visuomenė pasidalijusi. Amerika sukūrė įspūdingą ekonomikos aparatą, tačiau didžioji dalis pelno atiteko viršūnėms.

- Bet prezidento rinkimų kampanijos metu apie tai nekalbama.

- Šis klausimas keliamas, bet paviršutiniškai. Kai demokratai sako, kad remia vidurinę klasę, tai reiškia, kad jie kalba apie nelygybę. Jie išryškina savo kandidato skirtingumą nuo respublikonų kandidato Mitto Romney.

- Judėjimo „Okupuok Volstrytą“ („Occupy Wall Sreet“) šūkis buvo „Mes esame 99 procentai“. Kas iš tikrųjų atstovauja tam likusiam procentui?

- Tai žmonių grupė, kuri gauna nuo 20 iki 25 procentų šalies pajamų. Per 30 metų jų akcijų vertė padvigubėjo. Jiems priklauso 35 proc. turto. Jie turi geriausius namus, gauna geriausią išsilavinimą ir užsitikrina geriausią gyvenimo kokybę.

- Bet ar už gerovę turtuoliai duoda kažką mainais? Vokietijoje tas procentas turtingųjų beveik ketvirtadaliu prisideda prie mokesčių įplaukų, o dešimt procentų turtingiausių sumoka daugiau nei pusę šalies mokesčių. Ar tokia dalis nėra tinkama?

- Nežinau, kokia statistika yra Vokietijoje. JAV vienas procentas moka vidutinius mokesčius nuo 30 proc. deklaruojamų pajamų. Didelė dalis turtuolių, gaunančių pajamas iš kapitalo prieaugio, moka dar mažiau. Mes žinome, kad jie nedeklaruoja visų savo pajamų.

- Anksčiau manėme, kad amerikiečiai turtuoliams nepavydi turto.

- Nėra nieko blogo, jei kas nors, išradęs tranzistorių ar padaręs kitokių technologinių atradimų, gauna už tai dideles pajamas. Jis vertas tų pinigų. Tačiau dauguma žmonių iš finansinio sektoriaus praturtėjo ekonominių manipuliacijų dėka. Jie naudojasi vargšais ir neinformuotais žmonėmis, kuriems brangiai parduoda užstatus, nuslėpdami detales apie mokesčius ir baudas.

- Kodėl tokių veiksmų nesustabdo vyriausybė?

– Finansinis elitas remia politines kampanijas, kurios gali jį paremti. Jie nusiperka taisykles, kurios leidžia daryti pinigus. Dėl šiandienos nelygybės didžiąja dalimi kalta neteisinga vyriausybės politika.

- Ar galite pateikti pavyzdį?

- 2008 metais prezidentas George‘as W. Bushas tvirtino, kad mes neturime pakankamai lėšų vargšų Amerikos vaikų sveikatos draudimui, kainuojančiam keletą milijardų dolerių per metus. Tačiau staiga mes jau galime suteikti 150 mlrd. dolerių paskolą draudimo bendrovei AIG.

Tai rodo, kad kažkas blogai su mūsų politine sistema. Primena posakį: „Vienas doleris – vienas balsas“ labiau negu „Vienas žmogus – vienas balsas“.

- 99 procentai prieš procentą. Skamba lyg pasirengimas revoliucijai. Kodėl Amerikoje vis dar pakankamai ramu?

- JAV neturi daug revoliucinės dvasios. Man didžiausią nerimą kelia tai, kad žmonės yra atitrūkę nuo politikos. Praėjusiais metais jaunų rinkėjų aktyvumas siekė 20 procentų. Tai tie žmonės, kurių ateitis atsidūrė didžiausiame pavojuje. 80 procentų žmonių nemano, kad verta balsuoti, nes sistema yra taip sureguliuota, kad šalį vis tiek valdys bankai.

- Politinis judėjimas „Occupy Wall Sreet“ netapo galingu veiksniu. Kodėl jis buvo nesėkmingas?

- Judėjimas buvo nukreiptas prieš privilegijuotuosius visuomenės sluoksnius, tačiau jis nebuvo gerai organizuotas. Judėjimas išlikti negali, jei jis nėra organizuotas. Neseniai žiūrėjau Bertoldto Brechto pjesę „Opera už tris skatikus“. Kai nuskambėjo frazė: „Koks nusikaltimas yra apiplėšti banką, palyginti su nusikaltimu vieną jų įkurti“, salė plojo atsistojusi. Man ši frazė buvo lyg pavyzdys, kokiu mastu tai pasiekė amerikiečių psichiką.

- Apie ką jie galvoja?

- Žmonės bijo netekti savo darbo vietos. Net jei jie turi darbą, nėra tikri, ar sugebės jį išsaugoti. Jie tikri tik dėl vieno – jei neteks darbo, kitą rasti bus sunku. Visi pažįsta ką nors, kas negali rasti darbo.

- Arba kad prarado savo namus.

- Tai kita nerimo pusė. Daugiau negu ketvirtadalis namų savininkų prasiskolinę labiau negu jų namo vertė. Mums reikia sukurti augimo strategiją, kaip skatinti ekonomiką. Į infrastruktūrą, technologijas, išsilavinimą per 30 metų mes investavome nepakankamai.

- Kai valstybės skola lygi 16 trilijonų dolerių, nėra daug galimybių manevruoti.

- JAV gali skolintis už kone nulines palūkanas. Būtume kvailiai, jei neinvestuotume daugiau pinigų į naujų darbo vietų kūrimą. Mes taip pat galime pasistengti užtikrinti, kad patys turtingiausieji sumokėtų jiems priklausančią dalį.

Naudodami įvairius būdus mes galime surinkti daugiau pinigų. Kalnaksaybos pramonei vyriausybė suteikia galimybę išgauti išteklius pigiau negu turėtų, tačiau aukcionai galėtų užtikrinti, kad jie sumokėtų deramai.

- Ar nelygybės problemą įmanoma išspręsti perkėlus pinigų srautus iš viršaus į apačią?

- Visų pirma, perkelti pinigų srautus iš viršaus į apačią yra tik vienas iš siūlymų. Svarbiau  yra padėti ekonomikai augti, kad būtų naudinga tiek tiems, kurie yra viršuje, tiek tiems, kurie – apačioje.

- Ar tokią strategiją taip pat tiktų pritaikyti Europai, perkeliant pinigų srautus iš šiaurės į pietus?

- Pagrindinė Europos problema dabar yra taupymo paketai, kurie sumažina paklausą ir silpnina ekonomikos augimą. Politikos pakeitimas skatintų ekonomikos augimą ir atsirastų daugiau lygybės. Pavyzdžiui, Ispanija tampa vis silpnesnė ir silpnesnė, vis didesni pinigų srautai išplaukia iš šios valstybės, taigi gauname užburtą ratą.

- O gal tikroji problema yra konkurencingumo stoka? Ispanija ir kitos šalys krizės metu gyveno ne pagal išgales ir dėl to atsidūrė tokioje situacijoje.

- Ne, Europos krizės nesukėlė didelės ilgalaikės skolos ir deficitas. Ją sukėlė vyriausybių sąnaudų sumažinimas. Dėl recesijos atsirado deficitas, o ne atvirkščiai. Prieš krizę Ispanijoje ir Airijoje buvo biudžeto perteklius. Jų negalima kaltinti fiskaliniu išlaidumu. Griežtesnė fiskalinė drausmė lems dar didesnį nuostolį. Jokia ekonomika nebuvo atgaivinta tik griežtomis taupymo priemonėmis.

- Tikrai? O Estija ir Latvija? Pritaikius griežtos ekonomikos principus Baltijos šalių ekonomikos pagerėjo.

- Tai labai mažos ekonomikos. Daugiau eksportuodamos jos gali užpildyti vyriausybės ekonomikos spragas. Tokios priemonės nėra tinkamos, kai kalbama apie fiksuotą ryšį ir faktą, kad jūsų prekybos partneriai išgyvena sunkius laikus. Krizės apimtos šalys nepatiria per daug didelių išlaidų. Problema yra ne tiekimas, o paklausa. Pinigų ir fiskalinė politika yra atsakinga už ekonomikos išlaikymą.

- Nesvarbu, kokia kaina? Joks namų ūkis visą laiką neišgyvens ne pagal savo galimybes. Kodėl valdžia turėtų būti atleista nuo šios taisyklės laikymosi?

- Nes valstybės skiriasi nuo namų ūkių. Piliečiui sumažinus išlaidas, valstybė jokių nuostolių nepatiria. Neišauga nedarbas. Tačiau, jei valdžia sumažina išlaidas, poveikis jaučiamas visose srityse. Išlaidų padidinimas gali skatinti gamybą, kurti darbo vietas žmonėms, kurie priešingu atveju būtų bedarbiai.

- Manote, kad vyriausybė žino geriausiai, kur reikia kurti darbo vietas? Ar nepervertinate valdžios gebėjimų?

- Mums reikia kelių, tiltų ir oro uostų. Tai aišku. Vidutinės pajamos iš viešųjų investicijų į technologijas yra labai didelės – pagalvokite apie internetą, žmogaus genomo projektą ir telegrafą.

- Yra daug pavyzdžių, kai švaistomi viešieji pinigai. JAV kosminė programa buvo itin brangi, o rezultatai – abejotini.

- Tačiau net ir šios išlaidos yra mažesnės, kurias iššvaistė Amerikos privatus finansinis sektorius, išleisti milijardai, kad būtų išpirktos bendrovės iš finansinio sektoriaus. Vien tik AIG korporacija gavo daugiau negu 150 mlrd. dolerių – daugiau negu išleista gerinant nepasiturinčių šeimų būklę 1990–2006 metais.

- Šias bendroves įsigijo vyriausybė, kuri net sugebėjo parduoti jų padalinius ir gauti šiokį tokį pelną. Ar nebijote, kad ši strategija prives prie infliacijos?

- Nebūtinai. Centinis bankas turi daug būdų jos išvengti. Jis gali pakelti palūkanų normas arba atidėti privačių bankų reikalavimus. Todėl grėsmė yra santykinai maža. Didesnę riziką kelia susilpnėjusi Europos ekonomika, o ne infliacijos tikimybė. Geriau sukurti daugiau darbo vietų, kuriose atlyginimas per tam tikrą laiką sumažėtų, negu nesukurti iš viso jokių darbo vietų.

- Kokios Europos perspektyvos?

- Europa atsidūrė ant kritinės ribos. Alternatyvos – arba daugiau Europos, arba jokios Europos. Pusiaukelė reiškia nestabilumą.

- Kuris variantas būtų naudingesnis Vokietijai?

- Abu atvejai Vokietijai daug kainuos, tačiau „daugiau Europos“ kainuotų mažiau. Europai reikia bendros bankų sistemos ir bendros finansinės sistemos. Jeigu Europa skolintųsi kaip vientisa valstybė, ji galėtų gauti dar geresnes kredito sąlygas nei JAV. Todėl strategija „daugiau Europos“ yra naudingesnė ne tik Ispanijai ar Italijai, bet taip pat ir Vokietijai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Aukščiausios klasės kavos aparatai: ar verta į juos investuoti?
Reklama
Įspūdingi baldai šiuolaikinei svetainei: TOP 5 pasirinkimai