„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Oskarų“ sensacijos „Ida“ režisierius Pawelas Pawlikowskis: „Kine svarbu emocinė tiesa“

Lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio „Ida“ nebuvo filmas, kuriam galėtume prognozuoti pasaulinę sėkmę, tačiau būtent jam atiteko geriausio užsienio filmo apdovanojimas 87-ojoje Oskarų teikimo ceremonijoje. Santūrus, nespalvotas filmas apie našlaitę, kuri ketina tapti vienuole 1962-ųjų Lenkijoje, tačiau sužino, kad jos tėvai buvo žydai, papirko daugelio pasaulio žiūrovų širdis. Pateikiame „The Atlantic“ interviu su režisieriumi P.Pawlikowskiu, kuriam vakar plojo visas Holivudo elitas.
P.Pawlikowskis
P.Pawlikowskis / film.onet.pl. nuotr.

– Kaip kilo „Idos“ idėja? Susidaro įspūdis, kad idėją panašiam filmui turėjote jau senokai.

– Ilgą laiką, kaip ir visada. Tau šauna į galvą kažkokia idėja, tada pradedi rašyti, galiausiai atsitrenki galva į sieną ir imiesi kitos istorijos, kol galiausiai sugrįžti ir procesas ima judėti.

Tau šauna į galvą kažkokia idėja, tada pradedi rašyti, galiausiai atsitrenki galva į sieną ir imiesi kitos istorijos, kol galiausiai sugrįžti ir procesas ima judėti.

„Idos“ pradžia buvo, kai aš prieš šešerius metus išgirdau istoriją apie lenkų kunigą, sužinojusį, kad turi žydiškų šaknų. Aš aprašiau šią istoriją, tačiau jai trūko gyvybės. Tai daugiau buvo intelektinė idėja. O tada aš prisiminiau susitikimą su tokia Helena (Wolinska-Brus, buvusia stalinistine teisėja, mirusia Jungtinėje Karalystėje 2008 metais), kuri tapo įkvėpimu Wandos personažui.

Tai nutiko po kelių metų ir galiausiai aš sujungiau istorijos linijas. Niekada nežinau, kada dalykai pagaliau susidėlios į savo vietas.

– Keista, kad pasirinkote šias dvi istorijas, kurios jau gerokai nutrintos pačios istorijos.

– Tai yra puikios egzistencinės situacijos ir asmenybės, su kuriomis bent jau šiek tiek galima save sieti. Keista, bet aš tapatinu save su abiem. Tapatinu save su visais filmo personažais.

Tai ir priverčia kurti filmą – gali suprasti mąstymą, situacijas, konfliktus, prieštaravimus. Aš nenoriu kurti filmo, kuris sprendžia istorijos problemas, Dieve apsaugok. Tai visiškai ne dėl to. Mes sąmoningai pasitraukėme nuo istorinių aiškinimų, kuriais yra persmelkta didžioji dalis lenkiškų filmų.

Kai tik pradėsi aiškinti tokius dalykus, nuo to nukentės tavo dialogai, kuriuose turės būti visas perteikimas, be to, tai visada liks tik daliniu aiškinimu. Daug geriau yra parašyti knygą ir likti prie analizės – tai yra istorija. Kine daug svarbiau emocinė ir psichologinė tiesa.

– Šiemet labai populiaru aptarinėti istorinių aspektų turinčius filmus, aiškinant, kad „štai, jūs neaptarėte to“ ar „tai ne taip parodėte“. Su tuo susidūrė ir „Ida“?

– Tik neseniai, kai filmas išpopuliarėjo. Kol tai buvo nedidelis, arthouse stiliaus filmas, žmonės ėjo ir įsijautė į filmą jo paties lygyje. Kai jis buvo nominuotas „Oskarui“, staiga pavirto politiniu klausimu, štai kas nutinka žmonių smegenims.

Kino teatro „Pasaka“ nuotr./Kadras iš filmo „Ida“
Kino teatro „Pasaka“ nuotr./Kadras iš filmo „Ida“

– Ar manote, kad priežastis tik viešumas?

– Jautiesi lyg užpultas. Tai visada nemalonus jausmas. Kaip tai susiję su tuo, ką aš sukūriau? Tai nėra malonus jausmas ir man šiek tiek gėda dėl savo šalies, kuria aš dažniausiai didžiuojuosi.

Kai atsiranda toks dėmesys ir staiga žmonės pradeda sakyti, kad „Ida“ yra nepatriotiškas kūrinys, kuris kelia gėdą, tai man atrodo gėdinga.

– Manau, kad daugeliui žmonių, kurie pamato šį filmą, jis tampa staigmena. Prie to daug prisidėjo platinimas „Netflix“. Tai juk didesnė istorija, ar ne? Nespalvotas filmas apie 7-ojo dešimtmečio Lenkiją pasirodė toks artimas daugeliui žmonių.

– Taip, tai nuostabu. Kai kurie žmonės pareiškė, kad tai holokausto filmas, bet taip nėra. Tai nebuvo kažkoks žanras, į kurį aš taikiau. Kontekste tai yra, kaip ir stalinizmas, kaip ir džiazas, kaip ir truputėlis roko.

Bet smagu, kad žmonės atranda filmą ir supranta jį savaip. Jis poetiškas, kartais juokingas, kartais tragiškas. Man patinka būtent tokie filmai, kurie iš pažiūros atrodo paprasti, bet talpina savyje daug.

– Kai ieškojote aktorės, kuri suvaidintų Idą, ar dairėtės kažkokių konkrečių savybių?

Kino teatro „Pasaka“ nuotr./Kadras iš filmo „Ida“
Kino teatro „Pasaka“ nuotr./Kadras iš filmo „Ida“

– Ieškojau merginos, kuri būtų kaip iš praeities, lyg niekada nebūtų mačiusi televizijos. Nes šiuo metu pasaulyje yra daug sumaišties, kurią kelia medijos.

Būna taip, kad klausi savęs, ar tai realus žmogus, ar aš jį mačiau kažkur ekrane? Kartais tu nori tiesiog surasti kopiją kažko, ką jau matei ekrane.

Man pasirodė, kad Trzebuchowska yra tokia mergina, kuri niekada nežiūrėjo televizijos ir didžiąją gyvenimo dalį leido vienuolyne, nors ji madinga mergina, vaikšto po kiečiausias Varšuvos kavines, kur aš ją ir pamačiau. Ji labai protinga ir santūri, laikosi tam tikro atstumo su pasauliu ir daro tai ne dėl religinių priežasčių, o tiesiog dėl savo asmenybės. Ji nėra pastovios komunikacijos centre.

– Ar aš neteisus, teigdamas, jog tai pirmas jūsų filmas, kurio veiksmas vyksta būtent Lenkijoje? Ar kažkas lėmė būtent tokį pasirinkimą?

– Pasiekiau tokį amžių, kai vis daugiau mąstau apie praeitį. Tai mano jaunystės fonas – 7-ojo dešimtmečio Lenkija.

Tai meilės laiškas tam tikrai kultūrai, tai kūrybinei arogancijai, kuri netiesiogiai šaukia: „Man tas pats, ką pagalvos pasaulis“.

Pasaulis buvo paprastesnis, su mažiau daiktų ir muzika, kuri kėlė naują bruzdesį. Žmones formavo istorija, jų pačių sprendimai, o ne virtuali realybė ir gyvenimo stiliaus pasirinkimai.

Buvo tikrai sunku surasti epizodinių vaidmenų aktorius, kiekvieną rinkausi konkrečiai. Be to, tai savotiškas meilės laiškas Lenkijai, nors taip ir neatrodo. Tai meilės laiškas tam tikrai kultūrai, tai kūrybinei arogancijai, kuri netiesiogiai šaukia: „Man tas pats, ką pagalvos pasaulis“.

Kino teatro „Pasaka“ nuotr./Kadras iš filmo „Ida“
Kino teatro „Pasaka“ nuotr./Kadras iš filmo „Ida“

– Apie ką bus kiti jūs filmai? Galbūt jau kažką pradėjote filmuoti?

– Taip, turiu idėją. Tiesą sakant, turiu net tris idėjas, bet visos jos dar tik parengiamojoje stadijoje, tik viena jau tampa tikrove.

Tai didelis projektas, bet ta kontroliuojama prasme, o ne komercine. Viena idėja yra susijusi su Lenkija, tai asmeninė istorija apie tėvus, o kita – apie į kelionę vykstantį Johanną Sebastianą Bachą.

Tai bus keistas filmas, kuriame susipins menas, gražūs peizažai ir muzika.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“