Jis atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas paskutiniame išaiškinime pakartojo, jog būtent Seimas gali nustatyti išimties tvarką ir kad Prezidento teisė yra spręsti dėl nuopelnų, už kuriuos pilietybė galėtų būti suteikiama. Anot P. Saudargo, dabar Seimas turėtų inicijuoti referendumą dėl Konstitucijos keitimo: „Manau, kad Seime tikrai rasis iniciatyvų. [...] Jeigu jų nebus, aš pats jų imsiuosi“.
Šią savaitę Konstitucinis Teismas pakartojo tai, ką jau buvo išaiškinęs dukart – 2003-aisiais ir 2006-aisiais. Norint išplėsti Lietuvos pilietybės teikimo galimybes užsienio šalių piliečiams ar nustatyti, kad po 1990 m. kovo 11 d. iš Lietuvos išvykę ir kitos šalies pilietybę gavę piliečiai galėtų įgyti dvigubą pilietybę, Pilietybės įstatymo pataisų neužtenka: tam reikia keisti Konstituciją.
Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas, esantis I-ame Konstitucijos skirsnyje, o tai reiškia, kad gali būti keičiamas tik referendumu. Dvigubos pilietybės atvejai gali būti tik ypač retos išimtys, o ne paplitęs reiškinys.
„Savaitė“ apie pilietybę kalbėjosi su Seimo nariu, buvusiu Seimo ir pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininku Pauliumi Saudargu.
N. P. Tai ar neįvarėme patys savęs į kampą su ta pilietybe, ir dabar jau labai skubiai reikia imtis spręsti šį klausimą?
P. S. Mes šitame kampe esame turbūt jau visą dešimtmetį, jeigu ne du dešimtmečius – nuo pat naujos nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos parašymo. Problema yra ta, kad, matyt, Konstitucinis Teismas (KT) negali išaiškinti kaip nors kitaip, nei jau vieną kartą yra išaiškinęs. Tai, matyt, mes neturėtume stebėtis paskutiniu KT išaiškinimu.
Bet aš labiau stebiuosi 2010 metų precedentu, kai anos kadencijos Seime mes buvome praktiškai išsprendę šitą klausimą be KT įsikišimo. Mes buvome priėmę naująjį Pilietybės įstatymą, naują redakciją su pataisomis.
Kitas klausimas – net ir dabartiniame KT išaiškinime kovo 13 dieną pabrėžti ne tik tie dalykai, kada galima suteikti išimties tvarka, kada galimas dvigubas pilietybės atvejis, bet ir dar kartą kažkodėl pakartota, jog būtent Seimas gali nustatyti išimties tvarką ir kad Prezidento teisė yra spręsti dėl tų nuopelnų. Seimas galėtų galbūt dar pakoreguoti Pilietybės įstatymą, galbūt detaliau išrašant, kas tai yra nuopelnai, kas yra ryšys su Lietuvos valstybe ir pan. Prezidentė galbūt galėtų pažiūrėti šiek tiek valstybės intereso naudai ne tik teisės prasme, ir galbūt tas klausimas galėtų būti persvarstytas. Bet aš čia dabar spekuliuoju, kaip galėtų būti.
N. P. Tai ar aš teisingai jus suprantu, kad prezidentė gali prisiimti atsakomybę, ir moralinę taip pat, ir išimties tvarka suteikti pilietybę, tarkim, Isabellai Tobias, krepšininkei Katie Douglas ar Katherine Copely, buvusiai Deivudo Stagniūno partnerei? Tai gali Prezidentas vis dėlto prisiimti tokią atsakomybę?
P. S. Mano supratimu, net pagal galiojantį įstatymą, jo nekeičiant, prezidentė galėjo suteikti [pilietybę čiuožėjai I. Tobias]. Kai visa visuomenė laukia, kai visai Lietuvai iš esmės yra aišku, kad tie nuopelnai yra pakankami, kad atvejis tikrai yra išskirtinis, tikrai retas. Per kelis metus pasitaiko galbūt vienas toks atvejis. Tai čia nebūtų joks paplitęs reiškinys. Tai galbūt, aš manyčiau, buvo galima prisiimti tą atsakomybę. Bet dabar jau yra taip, kaip yra.
N. P. Bet kodėl jūs sakote, kad Seimas buvo priėmęs įstatymą, kai visi konstitucinės teisės specialistai aiškina, kad tai yra I-as Konstitucijos skirsnis ir jokių įstatymų neužtenka keisti, reikia keisti Konstituciją?
P.S. Man atrodo, KT pats save uždarė į tam tikrą aklavietę nuo pat pradžių neteisinga kryptimi nuėjęs aiškindamas žodį „atskiri atvejai“. Atskiras atvejis gali būti galbūt 10 proc., gali būti 5 proc., 1 proc. Bet netgi dabar, paskutiniame savo išaiškinime kovo 13 d., KT dar toliau nueina pasakydamas žodžių junginį „ypač reta išimtis“. Kodėl „atskiras atvejis“ yra „ypač reta išimtis“? Gal tai yra „atskiras atvejis“, kurį numato įstatymas, kurį tada įstatymų leidėjas, t.y. Seimas gali numatyti, labai detaliai išrašyti, Prezidentė tada kiekvienu atveju svarsto, bet tai lieka „atskiru atveju“. Tai dabar mes interpretuojame, kad lietuviškas žodis „atskiras“ yra „ypač reta išimtis“. Aš manau, tai nėra teisingas kelias.
N. P. Deja, mes nieko negalime padaryti. Yra toks KT aiškinimas, ir mes privalome jo laikytis. Dabar referendumas – vienintelis kelias. Bet tas referendumas iš principo nerealus, jeigu paliksim kažkam jį organizuoti. Tie 300 tūkstančių parašų – ne vieni bandė juos surinkti įvairiais klausimais, niekam nepavyko. Iš principo Seimas gali pakeisti šitą įstatymą – Referendumo įstatymą. Ir tada galbūt nereikės tiek parašų, galima sumažinti tą skaičių. Iš kitos pusės, referendumas gali būti organizuojamas Seimo. Tai šiuo atveju, kaip jūs matote, kuri galimybė yra greitesnė, aiškesnė ir perspektyvesnė?
P. S. Aš manau, KT savo paskutiniame išaiškinime, priminęs ir Seimui tam tikras jo funkcijas, ir Prezidentei, numetė kamuoliuką į mūsų pusę. Ir, aš manau, kad Seime tikrai rasis iniciatyvų, aš asmeniškai prie tų iniciatyvų tikrai prisidėsiu. Jeigu jų nebus, aš pats jų imsiuosi. Kad Seime galima inicijuoti referendumą, tai neabejotina. Bet reikia, kad 50 proc., t.y. pusė visų turinčių teisę balsuoti rinkėjų, dalyvautų referendume, ir tada iš tos pusės dar didesnė pusė turi pasisakyti už Konstitucijos pataisą. Tai galbūt čia yra problema ir šitą dalyką galima būtų švelninti. Ir tą švelninti vėlgi galima Seime.
N. P. O ar negali būti ir kita išeitis – referendumą organizuoti kartu su rinkimais, kaip buvo atominės elektrinės atveju? Dabar artimiausi rinkimai yra Prezidento kitąmet, ir galbūt net galima užsitikrinti, kad tas referendumas įvyks?
P. S. Aš manau, logiškiausia būtų referendumą derinti su rinkimais. Tai, matyt, ir išlaidų mažiau, ir aktyvumas Prezidento rinkimuose yra kaip tyčia didesnis negu Seimo rinkimuose. Žmonėms įdomiau, matyt, rinkti Prezidentą, jie ateina. Tai, manau, tai būtų visiškai logiškas žingsnis ir, atrodo, ta kryptimi ir judame šiuo klausimu, nes klausimas yra užstrigęs ir iš mirties taško nepajuda jau dešimtmečius.
N. P. Tai, pone Saudargai, ar jūs galvojate ko nors imtis dabar, kai yra toks išaiškinimas, kad kitos išeities nėra – tik spręsti referendumu?
P. S. Man atrodo, kad jau kitą savaitę pradėsim apie tai Seime kalbėti. Ir man atrodo, kad inicijuoti referendumą yra gana logiškas kelias, ir yra didelė tikimybė, kad juo bus einama.
