Ši fotosesija atlikta bendradarbiaujant su garsia Prancūzijos mados tinklaraštininke Lois Ebel-Pandora ir stiliste Diane Drubay. Išskirtines nuotraukas pastebėjo ir gyrė vieni garsiausių pasaulyje – Vivienne Westwood mados namai. O po jų publikavimo „Pandoros“ tinklaraštyje R.Jankauskaitė gavo pasiūlymą fotografuoti pagrindinę fotosesiją vieno prancūziško žurnalo jubiliejiniam numeriui.
- Kokie vėjai nupūtė į Paryžių?
- Paryžius buvo šokas, kurio tuo metu man be galo reikėjo. Kaskart, kai mano gyvenimas tampa per daug paprastas ir patogus, pasistengiu sau sukelti visišką šoko būseną. Tai padeda judėti į priekį ir tobulėti – tiek kaip žmogui, tiek kaip kūrėjai.
Po to, kai tris kartus mečiau visas Lietuvoje fotografijos specialybę siūlančias įstaigas, taip atsisakydama stabilumo iliuzijos – universiteto diplomo, nusprendžiau, kad kitas žingsnis turi būti iš tiesų radikalus.
 |
| nuotrauka/Fotosesijos „Death just wanna have fun“ nuotrauka |
Taip po sunkaus darbo vasarą keliasdešimtyje vestuvių nusipirkau bilietus į už pusantros paros išskrendantį lėktuvą su trimis persėdimais ir dvyliktą valandą nakties išlipau Charles’io de Gaulle’io oro uoste.
- Kodėl ryžotės mesti Lietuvoje siūlomas fotografijos studijas? Nepatiko studijuoti?
- Iš viso neaišku, ar tai, ką siūlo Lietuvos mokslo įstaigos, yra fotografijos studijos. Greičiau tam tikra nykios menotyros ir visiems atsibodusio konceptualizmo mokykla. Labai nemėgstu konceptualizmo.
Manau, kad žmonės ilgais meno kūrinio aprašymais dažniausiai bando užmaskuoti gabumų stygių.
Manau, kad žmonės ilgais meno kūrinio aprašymais dažniausiai bando užmaskuoti gabumų stygių. Dėl to man visada buvo įdomiau mados ir reklamos fotografija. Tai sritys, kurios iš menininkų reikalauja viską sakyti rafinuotai, bet drauge suprantamai kiekvienam. Tai sunkiau, o kartu ir įdomiau nei kurti saujelei nuobodžių meno kritikų ir snobiškų meno kolekcionierių. Nemėgstu šiuolaikinio meno scenos, kurioje liko tik lėti ir nykūs žmogeliai.
- Ką jums duoda Paryžius? Ar netrūksta namų?
- Visa Paryžiaus arogancija ir gero gyvenimo, kaip savaime suprantamo, dalyko suvokimas suteikia daug pykčio, kuris labiausiai ir veda į priekį. Kiekvieną dieną tave erzina tie snobiški, savimi užtikrinti, bet nieko gyvenime nenuveikę žmonės ir tai verčia įrodyti sau pačiai, kad tu nesi vienas iš jų. Tai turbūt labiausiai ir įkvepia.
Dažniausiai čia jaučiuosi gerai, ypač žiemą, bet kartais vasarą pasiilgstu mamos šiltnamio su agurkais ir Nidos. Čia labai mažai gamtos ir tai slegia. Mano santykiai su šituo miestu turbūt visada liks dviprasmiški.
- Kokios galimybės Paryžiuje prasimušti?
- Manau, kad Paryžiuje kaip ir bet kuriame dideliame mieste galimybės „prasimušti“ kardinaliai skiriasi nuo galimybių Lietuvoje. Lietuvoje dėl rinkos mažumo turi būti ypač universalus – mokėti nufotografuoti ir reklamą, ir prekybos tinklui, ir mados fotosesiją žurnalui, ir kaskart taikytis prie prekinio ženklo, žurnalo stiliaus.
O čia, kadangi visko yra tiek daug, pagrindinis tavo sėkmės garantas yra savitas stilius. Jei pasiūlysi kažką išskirtinio, tai ir bus sėkmė. Manau, kad dažnai lietuvių fotografams, ieškantiems sėkmės Paryžiuje, dėl to ir nepasiseka.
Pačiame mieste yra daugybė savų fotografų, fotografuojančių kokybiškas juodai baltas glamūrines nuotraukas, kuriomis nieko nenustebinsi.
Neseniai įkalbėjau vieną savo draugą susirasti agentą Paryžiuje. Jam pavyko, bet agentė patarė labai pasistengti surasti savitą stilių.
- Koks yra tikrasis Paryžius?
- Tikrasis Paryžius yra labai panašus į aprašytąjį Frederico Beigbeder romanuose. Čia daug kvailų klientų su savo „nuostabiomis“ kūrybinėmis idėjomis ir daug „koksą“ šniojančių bei nieko doro nenuveikiančių kūrybininkų ar šiaip madingų žmonių. Tačiau jie visi sėkmingai išgyvena dėl pažinčių svarbos šitame versle.
 |
| Marlos Singer foto. |
Turbūt įdomiausi žmonės ir yra tie, kurie praėjo visą šitą keistų bei sveikatą žalojančių vakarėlių mokyklą ir vieną dieną nusprendė, kad jiems jau gana. Tokia yra ir stilistė Diane, su kuria neseniai susipažinau ir dirbau prie „Pandoros“ fotosesijos.
Į Paryžių ji atsikraustė būdama aštuoniolikos ir gerus dešimt metų praleido vakarėliiuose su F.Beigbeder. Tai jai tam tikra prasme padėjo suaugti ir dabar, išaugusi tą etapą, ji yra nepaprastai įdomus, daug matęs ir kūrybingas žmogus.
- Ar jau kalbate prancūziškai?
- Ne. Tai principo reikalas. Kovoju prieš prancūzų šovinizmą (juokiasi).
- Kaip bėga jūsų dienos?
- Daugiausia laiko praleidžiu susitikimuose su komanda, fotostudijoje arba namie retušuodama nuotraukas. Taip pat daug laiko praleidžiu savo draugo bare. Jis daro patį skaniausią „Mohito“ pasaulyje. Visiems, kurie kada nors lankysis Paryžiuje, labai rekomenduoju apsilankyti jo bare adresu Saint Martino gatvėje Nr. 137.
Dar Paryžiuje be galo mėgstu maitinimo įstaigas. Jeigu žinai, kur nueiti, gali būti tikrai labai maloniai nustebintas. Prie pat mūsų namų yra indų krautuvė, į kurią einu rytais nusipirkti dar šiltų „samosa“ pyragėlių. Tai turbūt vienintelė vieta Paryžiuje, kur gali be problemų susikalbėti angliškai.
Taip pat labai mėgstu kinų rajono restoranus, kurie gamina nuostabią vietnamietišką sriubą, o ją patiekia milžiniškomis porcijomis. Čia dažnai veduosi atvykusius draugus, ir dar nebuvo nė vieno nusivylusio. Vienas draugas, kuris visą gyvenimą manė, kad nemėgsta krevečių, šį savo nusistatymą pakeitė per dešimt pirmųjų minučių, praleistų kinų restorane.
Muzika man yra hobis ir terapija. Tai tam tikras prozakas Marlai Singer. Tai, ką kuriu dabar, neturi nuoseklaus stiliaus ar idėjos ir yra greičiau tam tikras pasąmonės ir asmeninių aktualijų srautas.
- Prie išvykdama dainavote grupėje „Sheezanova“, o vėliau ir solo, ar vis dar dainuojate? Kokią dalį jūsų gyvenime užima muzika?
- Muzika man yra hobis ir terapija. Tai tam tikras prozakas Marlai Singer. Tai, ką kuriu dabar, neturi nuoseklaus stiliaus ar idėjos ir yra greičiau tam tikras pasąmonės ir asmeninių aktualijų srautas. Šiaip pastaruoju metu man labai patinka XX a. devintojo dešimtmečio muzika, ypač Kate Bush. Norėčiau sukurti kažką panašaus naudojant senovinius sintezatorius.
- Kokius tikslus siejate su muzika ir fotografija?
- Su muzika nesieju jokių ambicijų. O kalbant apie fotografiją, tai mano pagrindinis tikslas yra kurti ir daryti tai kuo įdomiau ir gaiviau. Neturiu žūtbūtinio tikslo tapti viena iš dešimties garsiausių pasaulio fotografių, tačiau norėčiau kurti fotosesijas su įdomiais drabužiais, gerais profesionalais ir dideliais biudžetais. Taip pat būtų smagu išgyventi vien iš meno – nereikėtų parsidavinėti korporacijoms.
- Kodėl pasivadinote Marla Singer?
- Marla Singer yra Davido Fincherio filmo „Kovos klubas“ personažas. Ji yra pagrindinio veikėjo meilužė, kurią jis sutinka apsimesdamas ligoniu ir lankydamasis sergančiųjų pagalbos grupėse, nes tai vienintelis dalykas, padedantis jam kovoti su nemiga.
Marla irgi yra apsimetėlė, bet ji lanko tas grupes, nes yra nusivylusi realybe ir ieško naujų įdomių ir nesuvaidintų patirčių. Ji laviruoja tarp ekstazės ir depresijos, o tai labai gerai atspindi mano kūrybą. Be to, Rūtą Jankauskaitę labai sunku ištarti bet kam, kas nėra iš Lietuvos.
- Kaip atradote fotografiją? Kokia jūsų pirmojo fotoaparato istorija?
- Nuo pat pradžių labai domėjausi kinu (daug kas sako, kad ir mano nuotraukos kinematografiškos), įstojau į Vilniaus dailės akademijos videomeno specialybę. Viena iš privalomų paskaitų buvo fotografija. Sekėsi prastai ir dėl to man pasidarė labai įdomu. Nuo tada fotografija man tam tikras iššūkis.
 |
| nuotrauka/Fotosesijos „Death just wanna have fun“ nuotrauka |
Pirmasis fotoaparatas buvo tėčio „Zenit“ (jis turi labai daug senovinių fotoaparatų). Pirmasis man pozavęs modelis – mano sesė. Fotografavau ją savo kieme su „madingais“ drabužiais.
- Ko reikia, kad pavyktų gera nuotrauka?
- Svarbiausia jausmas. Jei pamatai nuotrauką ir tau kyla emocijų, vadinasi, nuotrauka gera. Visi bandymai ieškoti priežasčių ar bandyti sukurti formulę, kaip padaryti kokybišką nuotrauką, niekur neveda.
Vienų mano mėgstamiausių nuotraukų idėjos yra sukurtos sėdint oro uoste ir laukiant skrydžio, o įgyvendintos tą patį vakarą grįžus namo ir nufotografavus sesę kaip modelį, prie namų esančiame žvyro karjere.
- Papasakokite apie darbą su tinklaraštininke „Pandora“.
- „Pandoros“ fotosesija buvo tam tikras lūžis Paryžiaus ir mano santykiuose. „Pandora“ arba Louise Ebel yra mano vienmetė, studijuojanti meno istoriją Sorbonos universitete. Apie madą ji rašo jau beveik dešimt metų ir gyvena vien iš to.
„Pandora“ yra viena garsiausių Prancūzijos mados blogerių. Pagal kai kurias interneto tyrimų agentūras jos blogas yra vienas iš 150 didžiausių visoje Europoje. „Pandoros“ puslapį per mėnesį aplanko apie 500 tūkst. unikalių vartotojų. Apie ją yra rašęs net ir vienas lietuviškas žurnalas.
Vieną pirmadienį su visa komanda susirinkome fotografuoti mados fotosesijos Versalio rūmuose, tačiau paaiškėjo, kad tą dieną lis ir fotosesiją lauke teks nukelti. Kadangi visi jau buvome susirinkę ir pasiruošę darbui bei turėjome surinktą neįtikėtinų drabužių seriją, nusprendėme fotografuoti studijoje. Taip ir atsirado „Death just wanna have fun“ serija.
Kartu su mumis dirbo makiažo menininkė Ayaka Sonoda ir plaukų stilistas Norihide Takabayashi iš Japonijos, o fotosesijos stilių kūrė Diane Drubay, per kurią ir susipažinau su „Pandora“.
Diane jau nuo keturiolikos kolekcionuoja senovinius drabužius, o nuo aštuoniolikos dirba su muziejais. Ji vaikystę praleido mažame, bet istoriniame miestelyje, netoli Fontenblo pilies. Su Diane susipažinau per internetą ir nuo tada labai daug dirbu su ja. Kaip sakė filosofas Karlas Jungas „Dviejų asmenybių susidūrimas tai tarsi dviejų cheminių elementų susijungimas. Jeigu įvyksta reakcija, abu lieka pakitę.“ Mums taip ir buvo. Ji iš manęs perėmė daug modernumo ir rokenrolo, o aš iš jos daug mistikos ir romantikos.
Prieš porą savaičių kartu su „Miss Pandora“ fotografavome jau antrą fotosesiją, kuriai ir buvo paimti rūbai iš pasaulinio garso dizainerės Vivienne Vestwood.
- Girdėjau, kad į šias nuotraukas dėmesį atkreipė net ir garsiosios dizainerės Vivienne Westwood mados namai. Ką jums reiškia toks įvertinimas?
- Prieš porą savaičių kartu su „Miss Pandora“ fotografavome jau antrą fotosesiją, kuriai ir buvo paimti rūbai iš pasaulinio garso dizainerės Vivienne Vestwood. Dėl pastebėjimo Vivienne Westwood biure jaučiuosi gerai, bet tai greičiau atveria galimybes komerciniam projektui nei kūrybiniam. Labiau džiugina po „Pandoros“ publikuotų nuotraukų man parašęs „Paulette“ žurnalas, kuris siūlo daryti jų jubiliejinio numerio pagrindinę fotosesiją ir su manimi susisiekęs žurnalo „Citizen K“ blogas.
- Kas jus labiausiai įkvepia kurti?
- Konkretūs dalykai, kuriuos pastebiu. Na, sakykim, vieta arba manekenė, kartais įkvepia žiūrint filmus apėmusi nuotaika. Paskui pagal šias inspiracijas sugalvoju idėją.
- Ar jums svarbu išskirti moters ar vyro grožį? O gal labiau rūpi pati fotosesijos idėja, drabužių perteikimas?
- Nei drabužio, nei moters ar vyro grožis, ar net idėja man nėra galutinis tikslas. Tam tikra prasme tai tik įrankiai, skirti sukurti patraukliai nuotraukos visumai.
- Ar yra kažkas, pagal ką galima atskirti, kad darbas jūsų?
- Manau, kad geriausia tokius dalykus palikti spręsti kitiems. Vis dėlto yra keli principai, kurių laikausi – beveik niekada nefotografuoju juodai baltų fotografijų, labiausiai mėgstu ciklameno ir žydrą. Mane dažniausiai domina mirties tema. Bet ne romantiškai ar gotiškai, o tam tikra prasme linksmai – „Xanaxo“ perdozavusio žmogaus priešmirtiniai vaizdiniai.
- Kokius keliate reikalavimus savo modeliams?
- Yra skirtingi standartai, kuriuos taikau realybėje ir fotografijoje. Fotosesijoms dažniausiai ieškau klasikinio veido, bet išskirtinių bruožų turinčių modelių. Labiausiai mėgstu šviesaus gymio ir kiek berniukiškas manekenes. O realybėje labiausiai vertinu drąsias ir nebijančias išsiskirti tiek išvaizda, tiek elgesiu moteris.
 |
| nuotrauka/Fotosesijos „Death just wanna have fun“ nuotrauka |
Vyrus retai fotografuoju. Vyrų fotografija labai sukaustyta stereotipų, dėl to labai mažas jų galimų išreikšti emocijų diapozonas.
- Kiek jums pačiai svarbi mada?
- Mada yra puiki saviraiška. Nuo aprangos ir išvaizdos priklauso labai daug dalykų – savijauta, bendravimo stilius ir būsenos.
- Kokio dizainerio drabužius labiausiai norėtumėte fotografuoti?
- „Viktor & Rolf“, „Garet Pugh“, „Givenchy“. Neseniai atradau vieną labai neblogą Serbijos dizainerę Ana Ljubinkovic, tad planuoju atsigabenti jos modelių fotografavimui. Kažkada svajojau nufotografuoti Vivienne Westwood drabužius, neseniai man tai pavyko, bet įspūdžio jie nepadarė.
Labiausiai mane žavi drąsūs drabužiai, dažnai prieštaraujantys realybei ir tie, kurių taip paprastai neapsivilktum eidamas į miestą ar kitur.
- Kaip atsirenkate tuos, su kuriais dirbate?
- Lietuvoje tokių žmonių rasti nėra sunku, nes čia labai nedaug užsiimančių panašia veikla, taigi atrasti geriausius tikrai lengva. Atsirenku pagal darbus ir stilių bei motyvaciją ir požiūrį į darbą.
Manau, kad jausti aistrą šiam darbui yra privaloma. Jei jos nėra geriau išvis neužsiimti tuo. Nemėgstu atsainumo ir tinginystės. Svarbiausia – drąsa eksperimentuoti.
