– Kaip manote, koks yra pasieniečių pasirengimas atremti šiandieninius iššūkius, pavyzdžiui, nusikaltėlių naudojamas naujas technologijas?
– Taip jau istoriškai klostosi, kad nusikaltėlių pasaulis paprastai būna puse žingsnio toliau nei teisėsauga, todėl labai svarbu įžvelgti rytdienos grėsmes. Idealiu atveju, institucija tai geba daryti, informuoja valstybės sprendimų priėmėjams, kurie priima reikiamus teisėkūrinius, finansinius, logistinius sprendimus.
Neretai pasitaiko atvejų, kai nusikaltėliai palaiko artimus ryšius su valstybės sprendimų priėmėjais, dar blogiau – patys jais tampa.
Deja, paprastai pasaulinė realybė kita – šita grandinė nesuveikia. Nusikaltėlių pasaulis, disponuodamas dideliais ištekliais, žaisdamas pagal savo susikurtas taisykles priima negatyvius didžiajai visuomenės daliai sprendimus. Neretai pasitaiko ir atvejų, kai nusikaltėliai palaiko artimus ryšius su valstybės sprendimų priėmėjais, dar blogiau – patys jais tampa.
– Daug diskutuojama apie įvykius Ukrainoje, Rusijos grėsmę Baltijos valstybėms. Šiame fone pasieniečiai būtų vieni pirmųjų, kurie tiesiogiai su tuo susidurtų. Kaip reaguotų pareigūnai?
– Manau, viena didžiausių problemų – neaiški teisinė aplinka, sukurta prieš 15 metų. Reikalingi greiti pokyčiai detalizuojant institucijų veiksmus, nes šiandien neaiškumo turime daugiau nei aiškumo. Tačiau problemas nurašyti vien ant netobulų įstatymų (tokių apskritai turbūt nėra) būtų irgi nesąžininga. Pagrindinis mūsų rezervas ir galimybė – politikų susikalbėjimas, sutarimas dėl tinkamo institucijų aprūpinimo reikiama technika ir įranga bei bendrystė, atsisakant požiūrio „čia mano, ten tavo“.
– Ar turimos priemonės, technika atitinka šiuos iššūkius? Ar patys pareigūnai yra motyvuoti ir, esant reikalui, gintų tėvynę?
– Manau, tikrai poreikiai didesni už esamas realijas. Noriu nulenkti galvą prieš savo kolegas, kurie neretai savo kūrybišku darbu, entuziazmu ir užsispyrimu kompensuoja būtinų modernių įrankių neturėjimą. Taip pat net neabejoju, kad, neduok Dieve, atėjus kritiniam valstybei laikotarpiui ir gavus atitinkamus įsakymus, mūsų tarnybos pareigūnai iki galo liktų ištikimi duotai priesaikai.
– Esate naujas žmogus Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Kaip vertinate pačią tarnybą? Kokius pliusus ir sritis tobulėjimui matote?
– Tai labai svarbią misiją vykdanti valstybės institucija, trečiųjų šalių, o neretai ir ES gyventojams sudaranti pirmą įspūdį apie valstybę. Pliusai, mano nuomone, – pakankamai išvystyta infrastruktūra ir motyvuoti darbuotojai.
Tobulėjimo sritys – nuolatinis kvalifikacijos kėlimas, paslaugų gyventojams gerinimas, darbuotojų motyvacijos, patriotizmo didinimas ir ugdymas, gebėjimų, kovinių pajėgumų gerinimas.
– Kokie bus pirmieji jūsų žingsniai?
– Pirmieji žingsniai jau žengti – konstatuota, kad reikalingos skaidrios permainos. Dėl kai kurių projektų bus diskutuojama su bendruomene ir tik atvirai išdiskutavus bus priimami sprendimai. Permainos reikalingos siekiant didinti veiklos efektyvumą, informacinių technologijų panaudojimą, ugdyti darbuotojų gebėjimus ir didinti motyvaciją.
Todėl rezervų stengsiuos ieškoti tobulinant organizacijos vidinę struktūrą, optimizuojant valdymo funkcijas, centralizuojant tam tikras sritis (finansus, personalo politiką, viešuosius pirkimus, logistiką). Dėl to mano įsakymu sudaryta pokyčių darbo grupė, kurios darbo rezultatai diskusijai bus pristatyti bendruomenei.
Šalia to matau ir kitas problemas, tokias kaip darbuotojų aprūpinimas uniformomis, kriminalinės žvalgybos, reikalingų įrankių, technologijų neturėjimas ar jų neatitikimas poreikiams. Taip pat tęsime pradėtus darbus – stiprinsime bendrystę, stengsimės efektyviau bendrauti su kitomis institucijomis, bendradarbiauti su artimiausiais kaimynais.
Manau, man tikrai negresia tapti dideliu kabinetiniu viršininku – sieksiu būti lengvai pasiekiamu, betarpiškai bendraujančiu vadovu.
– Susidariusi nuomonė, jog pasieniečių profesija nėra populiari, pareigūnai verčiau renkasi kitas tarnybas. Kaip manote, kodėl taip vyksta? Kaip kelsite pasitikėjimą tarnyba ir prestižą?
– VSAT ir policija, manau, yra panašioje situacijoje, kuri dar netenkina ir mūsų, ir visuomenės. Kad ir kaip būtų, viskas eina geryn – vis daugiau motyvuotų vaikinų ir merginų nori papildyti mūsų institucijų gretas.
Mano požiūriu, labai svarbus faktorius – institucijos atvirumas, nebijojimas į išorę iškelti esamas ydas ir problemas.
Mano požiūriu, labai svarbus faktorius – institucijos atvirumas, nebijojimas į išorę iškelti esamas ydas ir problemas. Stengsimės formuoti teigiamą organizacijos įvaizdį, informuoti apie savo darbus, kelsime organizacijos vidinę kultūrą, formuosime vertybes, tradicijas ir jas puoselėsime. Tai paprasti, bet svarbūs motyvatoriai, viliojantys žmones pasirinkti pasieniečio profesiją.
– Kokią tarnybą jūs įsivaizduojate po 4-5 metų? Kokių pokyčių galime tikėtis?
– 4–5 metai šiame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje – labai ilgas laiko tarpas. Pabandyčiau ambicingai įsivaizduoti tarnybą, sakykim, po 2-3 metų. Tai aukštą gyventojų pasitikėjimą ir autoritetą turinti, reaguojanti į pokyčius ir besikeičianti, moderni, sėkmingo verslo įmonės principais veikianti organizacija.
Pastaroji daug investuoja į savo darbuotojus, organizacijos kultūrą ir vertybes bei dar efektyviau kuria savo veiklos produktą – valstybės ir jos gyventojų saugumą. Esminis pokytis, kurį norėčiau įgyvendinti: aiškus supratimas, kad kiekvienas, nepaisant užimamų pareigų, esame organizacijos sėkmės istorijos kūrėjai, todėl šios funkcijos nedeleguokime savo viršininkams, o darykime tai patys!
