„Greenpeace“ atlikto tyrimo duomenimis, perfluorintų junginių, naudojamų siekiant padidinti audinių atsparumą vandeniui ir nešvarumams, randama net atokiausiuose planetos kampeliuose. Tai reiškia, kad šios medžiagos, pavyzdžiui, išmetus drabužius, nesuyra ir pasklinda ore.
– Ar teisinga sakyti, kad didžioji dalis vandeniui ir purvui atsparių gaminių sudėtyje turi perfluorintų junginių?
– Dauguma gamintojų vis dar naudoja šias medžiagas, nes jos drabužiams ir batams suteikia gerų savybių. Jos taip lengvai pritaikomos, kad kartais naudojamos ten, kur visai nebūtina. Dalis gamintojų jomis apdoroja net džinsus ar megztinius, kad jie būtų atsparūs vandeniui ir greitai nesiteptų.
Dėl to esame kalbėję su tokiais didžiaisiais gamintojais, kaip „Zara“, „H&M“ ir kitais. Prašėme atsisakyti PFC, kaip pavojingų chemikalų. Jie atliko tyrimus ir galiausiai priėjo išvadą, kad naudoti šių medžiagų nebūtina. Gamintojai pažadėjo tokius gaminius pašalinti iš rinkos. Tačiau laisvalaikio ir turizmo aprangos gamintojams minėtos savybės labai svarbios.
Vis dėlto „Greenpeace“ mano, kad tiek sningant, tiek lyjant galima leisti laiką gamtoje su apranga, kuri nebuvo apdorota perfluorintais junginiais. Įrodėme tai savo ekspedicijų metu. Kinijoje užlipome į 5 km aukštį, Slovakijoje keliavome tris dienas smarkiai lyjant, patekome į pūgą Čilėje, Patagonijoje. Visos mūsų komandos dėvėjo drabužius be PFC ir nesušlapo, nesušalo. Tai įmanoma.
– Kaip ir kodėl mėginius ėmėte atokiose vietovėse Pietų Amerikoje, Europoje, Rusijoje ir Kinijoje?
– Mes norėjome paimti 2014–2015 m. iškritusio sniego mėginių. Tai buvo svarbu siekiant gauti naujausius duomenis apie oro kokybę. Patekę į aplinką šie junginiai išlieka atmosferoje ir pasklinda po pasaulį. Kalnuose jie iš oro išsiskiria su sniegu. Aptikti neseniai iškritusiame sniege, jie gali būti laikomi naujos oro taršos įrodymu.
Pasirinkome atokias kalnuotas vietoves, nes jos nutolusios nuo kitų taršos šaltinių – miestų, gamyklų, turizmo traukos taškų. Kyla klausimas – kaip teršalai ten pateko? Vadinasi, tos medžiagos yra patvarios, nesuyra, geba pasklisti gamtoje. Mokslininkai jų aptinka Arktyje ir Antarktidoje, šiaurės meškų organizme, žuvyse, net geriamame vandenyje.
– Jūsų ekspedicijos nebuvo mokslinės. Labiau siekėte prisidėti prie visuomenės švietimo. Kodėl šios medžiagos nėra draudžiamos naudoti?
– PFC junginių grupė apima daug medžiagų. PFOA ir PFOS naudojimą riboja Europos Sąjungos REACH reglamentas. Gerai žinoma, kad jie gali sukelti vėžį. Visi kiti junginiai plačiai naudojami, nes nepakanka duomenų, įrodančių jų toksiškumą. Taip pat nėra žinoma, ar jie neskyla į pavojingesnes medžiagas. Kai kurios studijos tai patvirtina. Be to, yra daug mokslininkų, kurie ragina atsargiai elgtis su šiomis cheminėmis medžiagomis, todėl mūsų organizacija ragina jų nenaudoti, ypač, jei yra alternatyvų.
– Dalis gamintojų, ypač Skandinavijoje, teigia atsisakę šių junginių. Minėjote, kad funkcionalumu tie gaminiai nenusileidžia. Papasakokite daugiau.
– Tikrai yra slidinėjimo įrangos gamintojų, kurie nenaudoja PFC. Tai įmanoma. Mes juos išbandėme savo ekspedicijose, ir tai tiesa. Perfluorintus junginius naudojančios pramonės įmonės teigia, kad alternatyvų yra tik vandens atsparumui užtikrinti, bet ne teplumui ar atsparumui riebalams, ir tai tiesa. Vis dėlto tos savybės greičiausiai reikalingos tik laivų darbininkams ar panašia veikla užsiimantiems žmonėms, o ne žygeiviams, kuriems svarbu nesušalti ir nesušlapti.
– Jūsų organizacija siekia įtikinti gamintojus pakeisti perfluorintus junginius saugesnėmis cheminėmis medžiagomis. Kaip jie reagavo į ekspedicijų metu surinktus duomenis apie PFC pasklidimą atokiuose gamtos kampeliuose visame pasaulyje?
– Kai kurie gamintojai kalbasi su mumis, o kiti ne. Yra aiškus skirtumas tarp Šiaurės Amerikos ir Europos gamintojų. Taip yra todėl, kad Jungtinių Amerikos Valstijų aplinkos apsaugos agentūra ir Europos Sąjungos aplinkos agentūra skirtingai vertina šias medžiagas.
Europoje vyrauja požiūris, panašus į mūsiškį, – ateityje šių medžiagų laisvalaikio ir turizmo aprangoje neturėtų likti. Todėl Europos gamintojai deda kur kas daugiau pastangų ir ieško, kuo jas pakeisti, kai įsigalios ribojimai. Per pastaruosius dvejus metus šioje srityje įvyko daug pokyčių. Net didieji gamintojai skelbia žadantys atsisakyti PFC.
Net „DuPont“, kurie yra pagrindiniai „Teflon“ technologijos gamintojai, apie tai kalba. „Teflon“ technologijoje taip pat yra kenksmingų medžiagų. Vadinasi, mes neklystame. Žinoma, tai nereiškia, kad visos alternatyvos ekologiškos, bet jos turi būti palankesnės aplinkai, o nevalstybinių organizacijų darbas – stebėti pramonę ir patikrinti, kad jos daro tai, ką žada.
„Teflon“ technologijoje taip pat yra kenksmingų medžiagų.
– Paprastai tokių drabužių etiketėje yra įmantrus membranos pavadinimas, bet cheminės medžiagos neminimos. Kaip pirkėjui žinoti, kad perka gaminį be perfluorintų junginių?
– Tai išties svarbus aspektas. Mes prašome gamintojų, kad jie skelbtų tokią informaciją, bet jokie įstatymai neįpareigoja to daryti, todėl nelieka nieko kito, kaip klausti pardavėjų, prašyti, kad jie tuo pasidomėtų. Kai kurie gamintojai dabar skelbia apie tai, kad nenaudoja PFC, ir tai išnaudoja savo reklamai. Tačiau vartotojui kol kas gauti tokios informacijos nėra lengva.
