– Jau aštuonis mėnesius esate Vilniaus meras. Tai ar kieta ta mero kėdė ir ar jau jaučiatės tikras miesto šeimininkas?
– Klausimas apie tikrąjį miesto šeimininką yra toks šiek tiek su dvigubu dugnu. Aš manau, kad tikru miesto šeimininku turi jaustis kiekvienas vilnietis.
Aš ir pretenduodamas į mero postą tą sakiau, ir šiandien taip jaučiuosi – mano tikslas nėra tapti miesto šeimininku. Mano tikslas yra padaryti taip, kad kiekvienas vilnietis būtų miesto šeimininkas. Nesibaidau jokios atsakomybės ir ją prisiimu, manau, kad viskas, kas vyksta Vilniuje net jei ne dėl savivaldybės, o privačių ar valstybinių institucijų veiklos – geri ar blogi dalykai, tai vis tiek meras čia kažkuo dėtas ir negali bei neturi nusišalinti. Ir vis dėlto – šeimininkais turi būti vilniečiai.
O kalbant, ar pavyksta įsivažiuoti į vaidmenį, užtikrinti darbus, tai yra dalykų, dėl kurių labai džiaugiuosi, kad pavyko, o yra tokių, kur, man atrodo, reikia dar gerokai pasistengti.
Pats valdymo stiliaus pasikeitimas, kai kurių užstrigusių projektų išjudinimas yra įvykęs, bet tose srityse, kurioms skirta mažiau dėmesio ir į kurias neorientavome savo pastangų, tai aš daug kur matau, kad žmonės neretai laukia, kol kažkas ateis ir pasakys, ką jiems reikia daryti. Iš savivaldybės darbuotojų pusės trūksta tikro entuziazmo kūrybingai žiūrėti į alternatyvas, jas vertinti, pasitelkti privačią iniciatyvą, išsirinkti geriausius dalykus ir tada kryptingai toliau eiti. Man to norėtųsi daugiau.
– Gal darbuotojai tiesiog bijo rodyti iniciatyvą, nėra pratę prie to?
– Tikrai taip. Tai yra iššūkis visoms valstybinėms institucijoms, o Vilniaus savivaldybėje tą ypatingai jaučiu. Žmonės yra labai gerai išmokę taisyklę, kad jeigu neišsišoksi, tai galėsi ilgai ir ramiai gyventi.
O jeigu išsišoksi, tai ir su geromis iniciatyvomis gali pasitaikyti klaidų, tada ši klaida bus pasigauta ir ištąsyta po visur. Tą pamoką žmonės labai gerai išmokę ir jiems labai sunku persiorientuoti, kad iš tikrųjų reikalaujama kitų dalykų.
Kad ir švietimo sistemoje – mes specialiai darome akcijas, renginius, siekdami, kad žmonės mokytųsi vieni iš kitų. Mes dažnai paslystame ant tokios banano žievės, kai bet kurį dalyką vertiname tik gerai arba tik blogai. Pvz., darželiai ir mokyklos – visi turime nuomonę, geros jos ar blogos, o iš tikrųjų apie kiekvieną galima pateikti ir gerų, ir blogų dalykų.
Mano tikslas yra identifikuoti kiekvienoje iš tų sričių, ar tai būtų transportas, švietimas, viešos erdvės, gerus ir blogus atvejus, darbuotojus, vietas ir t.t. O tuomet – užtikrinti, kad tie, kurie nėra geriausi, bet nori būti geresni, mokytųsi iš geriausiųjų, o geriausieji turi būti apdovanoti ir paskatinti, kad ir toliau nebijotų ieškoti inovacijų. Visose srityse tą kultūrą diegiu. Suprantu, kad kartais tai užtrunka ilgiau, nei ateiti ir pirštu parodyti, ką daryti. Bet aš manau, tai jau artimiausiu metu duos kur kas geresnius rezultatus.
– Ar tai susiję ir su tais pokyčiais, kuriuos matome departamentuose, įmonėse, kur keičiasi vadovai? Ar jūs tiesiog norite kitų žmonių, nedirbusių su buvusia valdžia?
Esame sumažinę darbuotojų savivaldybėje skaičių, tą reikėjo padaryti, bet liekantiems sąlygos turi būti sudarytos labai geros, jie turi jaustis mylimi ir gerbiami.
– Kas kartą labai apsidžiaugiu, kai savivaldybės struktūroje, savivaldybės administracijoje ar kitur sutinku žmonių degančiomis akimis, orientuotų į tikslą ir norinčių kažką pasiekti, galinčių dirbti atvirai ir kūrybingai.
Man tai didelis džiaugsmas. Todėl jeigu randame viduje žmogų, skatiname daryti karjerą, išsaugoti savo poziciją. Kalbant apie vadovus, nėra tokio noro, kad būtinai ateitų iš šalies žmogus, jeigu ta kaita yra reikalinga. Pirmiausia žiūrime, ar viduje nėra žmogaus, kuris galėtų augti. Turime keletą tokių pavyzdžių, džiaugiuosi, kad galima rasti, identifikuoti. Gal kai kur nepastebime, bet bandome to ieškoti.
Taip pat yra ir savivaldybės administracijoje. Yra žmonių, kurie labai entuziastingai, iš širdies nori dirbti vilniečiams, tai tokius norime ant rankų nešioti, kiek tik leidžia įstatymas.
Esame sumažinę darbuotojų savivaldybėje skaičių, tą reikėjo padaryti, bet liekantiems sąlygos turi būti sudarytos labai geros, jie turi jaustis mylimi ir gerbiami. Kiek tai leidžia finansiniai ištekliai ir įstatymas (o leidžia ne viską), tiek ir darome.
– Pokyčių dar sulauksime?
– Pokyčių dar tikrai bus. Be to, meluočiau, jei sakyčiau, kad ateis tas laikas, kai sakysiu: „Viskas, pokyčių nebėra“. Jei ateis toks laikas, vadinasi, darbą keisti reikia man. Kaip sakė „Alisos iš Stebuklų šalies“ veikėjai, norint išlikti vietoje, reikia labai greitai bėgti.
Todėl norint, kad Vilnius išliktų geras miestas, traukos centras, jam reikia smarkiai judėti. Tad judam, smarkiai judam. Smagu matyti gerus įvertinimus iš šalies ir jie net gerėja, bet bėgti reikia dar greičiau ir protingiau.
– Kokį miestą, savivaldybę radote balandžio pabaigoje ir kas pasikeitė? Kokius pagrindinius jau atliktus ar tik pradėtus darbus išskirtumėte?
– Pasakysiu ne apie savivaldybę, o apie miestą. Buvo labai ryškus disbalansas tarp to, koks miestas buvo realybėje ir koks jis yra vizijose bei planuose. Daug vizijų, bet akivaizdu, kad kai kurie planai niekada nebus įgyvendinti, bet vis buvo atnaujinami ir atnaujinami.
Net nekalbu apie tokius dalykus kaip Guggenheimas ar tramvajus, bet ir apie kai kuriuos žymiai praktiškesnius dalykus (Neries atnaujinimo vizija – akivaizdu, kad numatytų milijonų neužteks tam projektui įgyvendinti ir pan.).
Buvo labai ryškus disbalansas tarp to, koks miestas buvo realybėje ir koks jis yra vizijose bei planuose. Daug vizijų, bet akivaizdu, kad kai kurie planai niekada nebus įgyvendinti, bet vis buvo atnaujinami.
Mano tikslas buvo vizijas palikti, bet susiaurinti tomis kryptimis, kurios yra realios. O realybę pritempti iki tų vizijų. Čia yra tas pagrindinis pokytis, kurio siekiau. Kai kuriais atvejais tai jau pavyko padaryti, ta pati Neries krantinė – džiaugiuosi, kad per pusmetį pavyko perkelti planus į realybę ir startuoti su jų realizavimu. Kitose srityse irgi tą pavyksta daryti.
Transporto sritis šiemet labai sudėtinga, dėl aplinkkelio statybų yra spūstys padidėjusios. Ir dėl natūralaus miesto augimo. Bet kai kur šviesoforų pareguliavimas, daugiau geltonų linijų leido nedidelėmis lėšomis ar visai be jų išspręsti kai kurias lokalias problemas.
Žiūrėdami į kitus metus, irgi nesiorientuojame, kad vizualizacija būtų pagrindinis dalykas, reikia žiūrėti ir į kainą. Išskirčiau dar vieną dilemą – ar koncentruotis į centrą, į tokį pasirodymą, svečiams skirtą miestą, ar į tas vietas, kur žmonės daugiausia gyvena.
Ne vienas taiklią akį turintis apžvalgininkas yra pastebėjęs, kad, deja, gražusis Vilniaus centras net daugeliui vilniečių yra kaip turistinis objektas – atvažiuoji iš daugiabučių rajonų į miestą ir pajunti, kad esi gražiame mieste. Toks vidinis miesto turizmas, nėra to jausmo, kad tai tas pats miestas. Todėl Bendrajame plane, kuriam tam tikrus apmatus jau darome, norime aiškiai pažymėti tris miesto zonas: centrinę gražiąją, reprezentacinę, tada turime kevalą, kuriame gyvena daugiausia žmonių – sovietinės statybos daugiabučius, ir priemiesčio rajonus.
Be abejo, reprezentacija turi būti, tai neišvengiamai yra miesto ašis, bet ketiname daugiau lėšų skirti ir daugiabučių rajonams. Perdėliojome planus ir kitais metais jau turėsime gerų naujienų dėl vidinių kiemų, kurie yra kartais labiau tranzitinės gatvės, dėl skverų įrengimo daugiabučių rajonuose, iš kurių yra toli iki kitų miesto parkų, dėl pagalbos kaimynijoms, kurios vienys kelis daugiabučius, norinčius tvarkyti savo aplinką. Tam skirsime daug dėmesio – kol kas yra tik parengiamieji darbai, bet kitais metais bus labai ryškus posūkis.
Bendrajame plane, kuriam tam tikrus apmatus jau darome, norime aiškiai pažymėti tris miesto zonas: centrinę gražiąją, reprezentacinę, tada turime kevalą, kuriame gyvena daugiausia žmonių – sovietinės statybos daugiabučius, ir priemiesčio rajonus.
– Turbūt nepavyksta pabėgti nuo buvusios valdžios, buvusio mero A.Zuoko šešėlio? Prieš jus miestui vadovavęs A.Zuokas turėjo ilgametę patirtį, vienų buvo peikiamas, kitų gal mėgstamas, bet turbūt pripažinsite, kad gana gerai išmanė miesto reikalus. Ar jaučiate, kad jus su juo lygina?
– Dažniausiai jaučiuosi lyginamas, kai žurnalistai paklausia, nes kasdieniame gyvenime tai ne. Gal tik pirmas porą savaičių taip buvo, kas yra natūralu, nes daug kas vyko kitaip ir tada kilo klausimų, kad buvo taip, o dabar kitaip. Dabar tai nėra aktualu.
Bet kartais žurnalistai ar šiaip žmonės paprašo palyginti – kas keičiasi ar bus tęsiami darbai, ar bus kitaip. Tik tada ir prisimenu. Mano požiūris toks: natūralu, kad daug darbų yra tęstiniai. Tas tęstinumas nebūtinai reiškia, kad viskas bus daroma lygiai taip pat, bet galbūt tai būtų ir taip pakoreguota be valdžių kaitos.
Aš į tai labai ramiai žiūriu, natūralu, kad kiekvienas meras, ypač vadovavęs ilgiau, palieka savo pėdsaką mieste. A.Zuokas ilgai vadovavo, todėl tas pėdsakas ryškus ir dėl jo paties, ir kitų žmonių, kurie kartu buvo. Aš puikiai tą žinau, nes dukart buvau Vilniaus taryboje, labai gerai mačiau, iš kur realiai kyla idėjos ir kas jas pasigauna.
– Vos jums ir jūsų suformuotai valdančiajai koalicijai pradėjus darbą nebeliko „Air Lituanica“ ir „Vilnius veža“ bendrovių. Buvo gąsdinama, kad dėl oro linijų uždarymo Vilnių bus pasiekti sunkiau, taksi paslaugos irgi pablogės. Kaip šiandien vertinate situaciją oro susisiekimo ir Vilniaus taksi rinkoje? Ar miestas prarado, kad nebevykdo oro ir taksi susisiekimo funkcijų?
– Dėl miesto taksi klausimas yra lengvesnis, manau, kad miestas tikrai nieko neprarado. Pati įmonė de facto buvo bankrutavusi jau tuo metu, apie du mėnesius buvo nemokėta lizingo bendrovei. Net automobilių perleidimas kitai įmonei buvo padarytas.
Manau, kad tai, jog miestas investavo apie 2 mln. eurų, kiek atsimenu, į kompaniją, kuri buvo pasmerkta žlugti, buvo klaida, tai, kad taksi versle atsirado kampanijų ir be „Vilnius veža“, kurios kartelę kilstelėjo, buvo gerai.
Bet žiūrint į šitą pusmetį, situacija su taksi verslu kai kur liko tokia pat bloga, pvz., oro uoste, kai kuriais atvejais pagerėjo. Tarkim, „Uber“, aš pats aktyviai dėjau pastangas dėl jos atėjimo, tai pagal mano turimą informaciją, Vilnius yra ta vieta, kur „Uber“ greičiausiai startavo – nuo pirmo pokalbio iki realios veiklos pradžios užtruko keturias savaites. Tai davė labai gerą impulsą. Ir ne tik todėl, kad ši kampanija atėjo, bet konkurencija verčia pasitempti kitus, pasirinkimo galimybės padidėja.
Dėl taksi mes ir su Oro uostu bendradarbiaujame, turime planų, kaip ten pertvarkyti, kad tas įvaizdžio dalykas, keliaujančių vilniečių patogumas būtų išspręstas.
Žiūrint į aviakompaniją, tai iš vienos pusės esminės įtakos nebuvo, nes „Air Lituanica“ užėmė labai mažą rinkos dalį, nepaisant socialinių reklamų Vilniaus mieste, kuriomis buvo užtvindyta. Keista tik, kad tai buvo socialinės reklamos. Dabar kiekvienas mėnuo Vilniaus oro uostui yra rekordinis, tiek dėl keleivių, tiek dėl skrydžių. Šiandien tiesioginių krypčių yra dviem daugiau, nei buvo iki uždarant „Air Lituanica“.
Žiūrint į aviakompaniją, tai iš vienos pusės esminės įtakos nebuvo, nes „Air Lituanica“ užėmė labai mažą rinkos dalį, nepaisant socialinių reklamų Vilniaus mieste, kuriomis buvo užtvindyta.
Kita vertus, išlieka problema, kaip pasiekti kai kurias vietas. Labiausiai trūksta patogaus verslo skrydžio į Londoną, tikiuosi, kad tą pavyks bendromis jėgomis su Susisiekimo ministerija išspręsti.
Bet nuostolis dėl „Air Lituanica“ išėjimo santykinai yra labai nedidelis, daugeliui keleivių jis su kaupu kompensuotas, dėl verslo keleivių dar reikia pasistengti norint pasiekti tuos tikslus, kuriuos „Air Lituanica“ turėjo, bet nebuvo įgyvendinusi.
Net ir praėjus pusmečiui, galiu pasakyti, kad gal teorinių galimybių išsaugoti bendrovę buvo, bet mieste ne tik aviakompanija turi būti – ir darželiai statomi, ir gatvės valomos, ir viešos erdvės tvarkomos. Tai man neatrodo normalu, kad Vilniaus miesto subsidija dviem mėnesiams aviakompanijai sudaro vos ne vieno darželio statybos kainą.
Po žlugimo pastebėjome ir tai, kad atsirado niša ir atėjo kitos kompanijos. Tas miestui dabar nieko nekainuoja, o prieš tai kainavo milijoną per mėnesį. Aš manau, kad jeigu Vyriausybė būtų norėjusi investuoti, tai būtų kita tema. Padariau viską bandydamas išaiškinti, įtikinti, bet noro nebuvo. Tad kitos išeities neturėjome.
– O kaip su Vilniaus miesto finansais – ar pavyko bent šiek tiek juos suvaldyti?
– Kol kas viskas vyksta pagal planą ir pavyksta. Šių metų biudžetas buvo suplanuotas su 63 mln. eurų deficitu. Dėl ekonomikos augimo, bendros neblogos Lietuvos situacijos keliolika milijonų eurų gavome neplanuotų pajamų, vadinasi, tiek pasidengė to deficito.
Metų pabaigoje, tikiuosi, Vilniaus skola išliks tokia pati, kokia buvo metų pradžioje arba šiek tiek padidės. O užprogramuota buvo, kad 63 mln. eurų turėjo būti padidėjimas – tokio tikrai nebus.
Taip pat matome, kad dėl įvairių taupymo priemonių dar 20 mln. eurų turėtume sutaupyti. Ir metų pabaigoje, tikiuosi, Vilniaus skola išliks tokia pati, kokia buvo metų pradžioje arba šiek tiek padidės. O užprogramuota buvo, kad 63 mln. eurų turėjo būti padidėjimas – tokio tikrai nebus.
Kitiems metams turime ir daugiau priemonių, nes ne viską galima pradėti taikyti nuo pirmos dienos. Judame tikrai į gera.
Problema yra ta, kad pradelstų mokėjimų yra labai daug, todėl lengvo gyvenimo, atsipūtimo artimiausius kelerius metus tikrai nebus. Yra įmonių, kurioms savivaldybė skolinga jau kelerius metus, taip pat ir savo pačios įmonėms. Jeigu nebūtų tokių skolų „Vilniaus viešajam transportui“, tai viešojo transporto kokybės pagerinimas jau būtų pajudėjęs. Kadangi situacija gana sudėtinga, tai planus atidėjome kitiems metams.
– Stebite, audituojate savivaldybės įmones. Kaip įvertintumėte jų veiklą ir situaciją?
– Tikrai nedrįstu apibendrinti, kad visur situacija vienoda. Visur matau pagerinimo galimybių, bet visur situacija skirtinga. Vienur ūkiškumo trūksta, kitur tvarkomasi ūkiškai, bet trūksta skaidrumo ir pasitikėjimo. Kai kur lyg normaliai tvarkomasi, bet kyla klausimų dėl ES investicijų kryptingumo.
Apie kiekvieną įmonę galima papasakoti atskirą istoriją. Tarkim, „Vilniaus viešasis transportas“, viena vertus, nustekenta įmonė dėl nemokamų savivaldybės skolų, kita vertus, matau labai rimtas vadovavimo problemas – įmonė net nėra susiskaičiavusi, kiek jai kainuoja senų transporto priemonių remontas, todėl susidaro įspūdis, kad tiesiog bandoma išlaikyti dideles dirbtuves.
„Susisiekimo paslaugos“ yra neblogai tvarkoma įmonė, bet ilgą laiką jai buvo primetamos keistos funkcijos, kurios užkraudavo kaštų. Tų funkcijų atsikratymas leidžia įmonei atsitiesti, ekonomiškiau tvarkantis pasiekti daugiau.
„Vilniaus šilumos tinklai“ buvo tapę „Vilniaus energijos“ kišenine kompanija, ten atskiros rimtos bėdos.
„Vilniaus vandenys“ lyg ir tvarkingai valdomi, bet peržiūrėję didelius investicinius projektus matome, kad tų pačių dalykų galima pasiekti už 10 mln. eurų mažesnę sumą, o už tuos pinigus prijungti naujus vartotojus. Atrandame, kad nebuvo aiškios sistemos, kada kokie vartotojai prijungiami ir kur investuojama. Tarkim, Subačiaus gatvėje, kur du kartus šiemet buvo nuplaukęs šlaitas, trasa nebuvo planuojama atnaujinti.
„Vilniaus šilumos tinklai“ buvo tapę „Vilniaus energijos“ kišenine kompanija, ten atskiros rimtos bėdos. „Vilniaus gatvių apšvietimo elektros tinklai“, toks įspūdis, tebuvo rengiami perduoti kažkokiam investuotojui.
Apie „Vilniaus vystymo kompaniją“ mieste vaikšto daug gandų, bet pati kompanija valdoma gerai, tvarkomasi su užduotimis. Bet lengvumo ir pasitikėjimo, kad tikrai viskas skaidru ir pagrįstai daroma, neturiu šiandien.
– „Vilniaus energijos“ nuomojamo turto perėmimas tikriausiai bus 2016 metų vienas iš iššūkių, kuris turbūt nebus nei lengvas, nei paprastas?
– Ir nėra nei lengva, nei paprasta. Galiu pasakyti, kad tie santykiai, kurie susiklostė tarp „Vilniaus energijos“, savivaldybės ir „Vilniaus šilumos tinklų“, buvo tokie – „Vilniaus energija“ visą laiką užduodavo toną ir madą, viskas vyko pagal ją.
Savivaldybė buvo tapusi „Vilniaus energijos“ ruporu ir pageidavimų vykdytoja. Kai kuriais atvejais privačios bendrovės interesai sutapo su viešuoju interesu, bet buvo ir tokių atvejų, kai nesutapo. O „Vilniaus šilumos tinklai“ buvo tapę tiesiog „Vilniaus energijos“ satelitu.
Dabar mes susigrąžiname šitų dalykų kontrolę. Tai nėra lengva, nes sutartis, kurį baigsis 2017 metų pradžioje, daug kur saisto. Bet situacija yra nenormali, kai reikia vos ne per teismus informacijos reikalauti.
Savivaldybė buvo tapusi „Vilniaus energijos“ ruporu ir pageidavimų vykdytoja. O „Vilniaus šilumos tinklai“ – tiesiog „Vilniaus energijos“ satelitu.
Kitas dalykas praktiškas – naujų namų pajungimas prie šilumos tinklų. Mes jau porą mėnesių diskutuojame ir niekaip nerandame sutarimo. Savivaldybės turimais duomenimis, pagal sutartį dar yra nemaža suma, kurią „Vilniaus energija“ turi skirti pajungimui, bet bendrovė teigia tą sumą jau pereikvojusi. Dokumentiškai pagrįstų šių teiginių mes nematome, o dalykiško, partneriško susikalbėjimo, sakysiu tiesiai, neturime.
Situacija jau dabar sunki, kitąmet ir dėl turto įvertinimo, ir dėl kitų dalykų turėsime sunkų procesą. Norisi tikėtis, kad nebus teismų, bet tikrai neatmesčiau tokios galimybės. Man rodos, mes jau turime daugiau, nei reikėtų, kreipimųsi į prokurorus, teisminių procesų, bet jeigu neišvengiama, tai neišvengiama.
Noriu padėkoti prokuratūrai, kad yra reaguojama į mūsų kreipimusis. Tarkim, santykiuose su Nacionaline žemės tarnyba dėl sklypo priešais, Konstitucijos pr. 14, kuris sąmoningai pažeidžiant visas procedūras grąžinamas restitucijai, prokuratūra atlieka savo darbą.
– Dar vienas dalykas, kuris buvo akcentuojamas rinkiminės kampanijos metu ir jau yra įgyvendintas – 100 eurų kompensacija vaikams, lankantiems privačius darželius. Ar šis sprendimas pasiteisino? Nebuvo piktnaudžiavimo atvejų iš darželių pusės?
– Turbūt reikės dar detaliai įvertinti. Birželį priimdami tą tvarką mes tarėmės, kad pavasarį įvertinsime, kaip sistema atrodo, gal ją reikėtų tobulinti, gal plėsti, nes paradoksalu – daugelis sistemos kritikų, sakiusių, kad negalimas toks sprendimas, galiausiai virto didžiulės plėtros rėmėjais. Net pateikta tokių pasiūlymų, ar nereikia auginantiems vaikus namuose tą paramą teikti.
Dėl kainų, tai tuo metu trys darželiai jas pasididino. Klausimas, ar padidino dėl kompensacijos, ar ne. Tai subtilu ir dvipusiška. Nedrįsčiau būti smerkėju, nes manau, kad konkurencija yra vienintelis vaistas nuo to. Vietų trūkumas darželiuose skatina didinti kainas, atsiradusi konkurencija – priverstų kainas mažinti. Mano tikslas – gerinti sąlygas ir privatiems darželiams, kad konkurencija atsirastų, jos būtų daugiau. Tada kainos kris.
Startavo ir vaikų registravimo sistema į darželius. Vienas iš dalykų joje, kuris atsirado pirmą kartą, – į vieną žemėlapį sudėti ir savivaldybės, ir privatūs darželiai, kad žmonės galėtų matyti, kokios įstaigos yra aplinkui, nueitų pažiūrėti ir įvertintų.
Aš manau, kad šita sistema labai pasiteisino, ji leido per tris mėnesius sukurti daugiau nei tūkstantį naujų vietų privačiuose darželiuose ir beveik tūkstantį savivaldybės darželiuose.
– Paskutinis klausimas: jeigu tiesioginiai mero rinkimai būtų jau šį pavasarį, ar dalyvautumėte?
– Kitų metų kovą tikrai dalyvaučiau. Esu šiems ketveriems metams užsiprogramavęs labai aiškiai, tad jeigu jau būtų rinkimai – tikrai dalyvaučiau.
Mano šeimai atrodo, kad mažiau manęs mato, ko gero, objektyviai žiūrint taip ir yra. Bet man tas darbas patinka. Jis sunkus, bet labai įdomus.