Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Poetė Anastasija Dmitruk: „Žūstantiems Ukrainos vaikinams nereikia Vakarų susirūpinimo“

Maidano himną parašiusi jaunutė poetė iš Ukrainos Anastasija Dmitruk viliasi, kad jos tėvynėje greit liausis lietis kraujas ir jauni ukrainiečiai galės pradėti kurti savo šalį. Interviu 15min.lt mergina teigė, kad Ukraina laukia pasaulio pagalbos ir įrodymo, kad kalbos apie gyvybės vertę nėra vien gražūs politikų žodžiai.
Anastasija Dmitruk
Anastasija Dmitruk / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

A.Dmitruk praėjusią savaitę atvyko į Lietuvą susipažinti su atlikėjais, parašiusiais muziką jos eilėms ir įrašiusiais dainą „Niekada mes nebūsime broliai“.

Ši daina sulaukė neįtikėtino populiarumo, o 23 metų poetė tapo Maidano veidu.

VIDEO: Daina „Mes niekada nebūsime broliai“

Muziką kijevietės eilėms parašė Klaipėdos muzikinio teatro solistas Virgis Pupšys, aranžavo grupės „Studija“ muzikantas Gintautas Litinskas. Dainą rusų kalba atliko Virgis Pupšys, Jeronimas Milius, Kęstutis Nevulis ir G.Litinskas, jiems pritarė Klaipėdos muzikinio teatro choras.

Po Krymo aneksijos parašytas eilėraštis – piktas, jame rusai vadinami beveidžiais, bijančiais caro, nedrįstančiais tapti laisvais.

Šių žodžių nusipelnė ne visi rusai, tačiau jai skauda širdį, kad mąstančių savo galva žmonių Rusijoje – mažuma.

Pasak A.Dmitruk, šių žodžių nusipelnė ne visi rusai, tačiau jai skauda širdį, kad mąstančių savo galva žmonių Rusijoje – mažuma.

Kad tokių yra, mergina dar kartą galėjo įsitikinti sekmadienį Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčioje, kur po pamaldų už žuvusiuosius Ukrainoje skaitė savo kūrybos eiles.

Jų paklausyti atėjo grupelė turistų iš Rusijos. Vienas pusamžis vyriškis žurnalistams atsisakė kalbėti apie Rusijos veiksmus Ukrainoje.

„Jūs ką – mes gi iš Mordoro (blogio šalis Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno romane „Žiedų valdovas“ – aut.), iš Maskvos. Nekorektiškai kalbėti negaliu, o korektiškai kalbėti nenoriu. Man dar Maskvoje gyventi teks, deja“, – sakė jis.

 

– Daugiau kaip savaitę praleidote Lietuvoje, kaip jums čia patiko, ką spėjote nuveikti? - 15min.lt pasiteiravo A.Dmitruk.

– Man labai patiko – pirmiausia įsimylėjau Lietuvos muzikantus, o paskui įsimylėjau Lietuvą. Buvau labai šiltai priimta, jūsų šalis labai jauki, tuo panaši į Ukrainą, todėl čia jaučiuosi kaip namuose. Atvykau į Lietuvą susipažinti su muzikantais, kurie sukūrė dainą pagal mano eiles. Jie neįtikėtinai talentingi, tiesiog genialūs. Jums labai pasisekė. Šiek tiek pailsėjau, užmezgiau labai įdomių pažinčių. Įdomu buvo pažiūrėti, kaip jūs gyvenate. Labai patiko, norėčiau greitai čia sugrįžti.

– Pagal jūsų eilėraštį sukurta daina tapo Maidano himnu, tačiau ji labai nepatiko kitai pusei – jus ėmė užgaulioti, vadinti „banderovka“, rusofobe. Ar po to, kai ši daina taip išgarsėjo, nesibaiminote dėl savo saugumo?

Gatvėje prieina žmonės ir kone su ašaromis akyse dėkoja už eilėraštį.

– Grasinimų tikrai buvo, man rašė labai daug nemalonių, bjaurių dalykų. Tačiau kai per dieną gauni šimtus ukrainiečių laiškų, kuriuose jie dėkoja, palaiko, apgailėtini keiksmai nieko nereiškia.

Gatvėje prieina žmonės ir kone su ašaromis akyse dėkoja už eilėraštį.

Žiemą, kai Kijevo gatvėse šaudė į taikius žmones, nebuvo baimės. Ačiū Dievui, niekas fiziškai man pakenkti nebandė.

– Jūs eilėraštyje „Niekada mes nebūsime broliai“ rašote, kad rusai niekada netaps laisvi. Kaip manote, kodėl susiklostė taip, kad didžioji dalis rusų, net ir išsilavinusių, gyvena tarsi kitoje realybėje?

– Tą kitą realybę jiems labai kokybiškai sukūrė. Propaganda per žiniasklaidos kanalus atėmė žmonėms protą. Tai sunku suprasti, tačiau tie žmonės yra infekuoti melu. Su jais kalbėtis labai sunku, nes jie nepasirengę girdėti argumentų. Jie užsispyrusiai kartoja savo tiesą ir neketina ieškoti tikrosios.

Rusijoje yra alternatyvių informacijos šaltinių, ir nemažai. Tačiau jiems patinka tikėti tuo, ką mato per televizorių.

Tačiau ne visi rusai tokie – šiandien prie manęs priėjo mergina, kuri apsiverkė ir pasakė, kad jai gėda už Rusiją ir už šalies prezidentą Vladimirą Putiną. Ji pasakojo nebegalėjusi gyventi tokioje valstybėje, todėl susikrovė daiktus ir išvažiavo. Baisiausia, kad tokių žmonių yra mažai, tuo metu didžioji dalis apskritai nesupranta, kas vyksta.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Anastasija Dmitruk
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Anastasija Dmitruk

– Kaip manote, kada ir kaip viskas baigsis Ukrainoje?

– Jei būtų mano valia – viskas baigtųsi šiandien. Norisi, kad kaip galima greičiau. Aš tikėjausi, kad rudenį įsivyraus ramybė, tačiau dabar sunku ką nors prognozuoti. Daug kas priklauso nuo mūsų ir pasaulio, kaip greitai ir ryžtingai jis reaguos.

Vakarai beveik nieko nedaro, jie visada susirūpinę, kartais – labai susirūpinę.

Aš pažįstu žmonių, kurie kaunasi už Ukrainą, pažšstu tuos kareivius. Kai žinai, kas jie tokie, daug sunkiau ir skausmingiau priimti tai, kas ten vyksta. Norisi, kad taika ateitų greitai ir mes galėtume pradėti kurti savo šalį.

– Kai kurie Lietuvos politikai mėgsta pabrėžti, kad Vakarai nepadeda Ukrainai akistatoje su Rusija. Ką apie tai mano ukrainiečiai?

– Ukrainiečiai mano tą patį. Jie mano, kad Vakarai beveik nieko nedaro, jie visada susirūpinę, kartais – labai susirūpinę. O veiksmų nėra.

Mums nereikia jūsų susirūpinimo, pas mus žūsta žmonės, juos sušaudo, krenta lėktuvai, gyvenimo nematę jauni vaikinai miršta ir jiems nereikia Vakarų susirūpinimo. Jiems reikia, kad kažkas sustabdytų kraujo praliejimą. Jeigu Vakarai nenori arba negali to padaryti, reiškia, kad kalbos, jog žmogaus gyvybė yra vertybė, buvo melas.

– Kaip, jūsų nuomone, Vakarai turėtų elgtis? Kokie turėtų būti konkretūs žingsniai? Sutikite, kad tai nėra labai paprastas klausimas.

Kol nenukrito Malaizijos lėktuvas, visiems buvo tas pats, kad mūsų lėktuvai krenta kiekvieną dieną.

– Tik ekonominėmis sankcijomis. Kai kalba pasisuka apie pinigus, niekas jų nenori atsisakyti, net jeigu tuo pat metu kalbama apie idėjas ir idealus.

Pasaulis demonstruoja savo moralę. Kol nenukrito Malaizijos lėktuvas, visiems buvo tas pats, kad mūsų lėktuvai krenta kiekvieną dieną.

Kai nukentėjo europiečiai, pasaulis tik tada susimąstė, tik tada pabudo moralė. Greitai pamatysime, ar iš tiesų.

– Kaip jus ir jūsų kartą pakeitė tai, kas įvyko ir vis dar vyksta jūsų tėvynėje?

– Tai, kas dabar vyksta pas mus, būtų galima vadinti patriotizmo plyksniu. Pernai daugelis mano pažįstamų ketino emigruoti, tačiau persigalvojo.

Po Maidano paaiškėjo, kokie žmonės gyvena Ukrainoje, įvyko lūžis mūsų sąmonėje. Maidane stovėjo mūsų šalies žiedas.

Dabar daugelis apsigalvojo – nebenori išvykti, nes mato galimybę pastatyti šalį ant kojų. Mes žinome, kad tai nebus paprasta. Bus sunku, tačiau visi esame tam pasirengę.

– Ar jūs turite draugų, kurie nesupranta viso to patriotizmo, kovos už Ukrainą?

Pažiūrėsime, ką jiems duos Rusija. Žiūrėsime į jų sėkmę bei klestėjimą ir džiaugsimės.

– Taip, buvo tokių draugų Kryme, kurie dabar man – nebe draugai. Jie pasirinko, todėl mums ne pakeliui.

Jie save laiko rusais, labai džiaugiasi, kad ten dabar visur Rusijos vėliavos plėvesuoja.

Ką darysi, tiesiog apmaudu, kad Ukraina jiems davė išsilavinimą, darbą, maitino juos ir rengė, o dabar jie rėkia, kad, ačiū Dievui, viso to atsikratė.

Na ką gi, pažiūrėsime, ką jiems duos Rusija. Žiūrėsime į jų sėkmę bei klestėjimą ir džiaugsimės.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Lietuvoje lankėsi Maidano himno autorė Anastasija Dmitruk.
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Lietuvoje lankėsi Maidano himno autorė Anastasija Dmitruk.

– Įsivaizduokime, kad viskas baigiasi – teroristai palieka šalį, įsivyrauja taika. Kaip reikėtų atkurti vienybę Ukrainoje, kurioje gyvena nemažai Rusijos entuziastų?

– Įvyko ne šalies padalijimas į dvi stovyklas, o jos suvienijimas. Sunkumai, su kuriais susidūrėme, suvienijo žmones, jie kovoja už vieną idėją, už Ukrainą. Miestų pagrindinėse gatvėse iš langų kyšo Ukrainos vėliavos. Aršieji futbolo fanai, kurie pykosi tarpusavyje, dabar stovi ir vieningai gieda himną. Tai Ukrainai yra labai daug.

O išdavikų visada buvo ir bus, juos reikia auklėti.

– Jei turėtumėt progą persimesti porą žodžių su Vladimiru Putinu, ką jam pasakytumėte?

– Tikrai nežinau. Aš manau, kad laimingas žmogus kitiems linki laimės ir ją dovanoja. Tai, kad jis sėja karą, byloja, kad jam kažko trūksta iki asmeninės laimės. Norėtųsi, kad jo laimė nepriklausytų nuo Ukrainos, kad jis būtų laimingas ir paliktų mūsų šalį ramybėje.

– Kokius kuriate ateities planus, apie ką dabar svajojate?

– Noriu kurti, tai man yra malonu ir įdomu. Dabar į tolimą ateitį nežiūriu, tiesiog norisi taikos. Šiomis dienomis mintimis grįžtu į Ukrainą ir žinau, kad grįžus mane pasitiks liūdnos naujienos. Norėtųsi, kad greičiau ateitų taika ir naujienos būtų tik geros.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?