Išmokti bet kurią kalbą nesudėtinga, svarbiausia tai daryti įdomiai ir nesėdėti prie nuobodžių pratimų, sako poliglotas, filosofijos mokslų daktaras G.Degėsys. „Visuomet klausausi dainų, bandau išsiversti, suprasti. Pamažu prisijaukinu kalbą, vis daugiau sužinau, pabandau ištarti žodį, paskui – žodžių junginį, paskui – sakinį“, – pasakoja jis.
Keliolika užsienio kalbų mokantis G.Degėsys prasitaria, kad iki šiol kalba puikia dzūkų šnekta, o su savo močiute visada kalbėjo tik dzūkiškai: „Atsimenu, kai su močiute keliavome po Suvalkiją, ji pasakė: „Dzievuliau, šitokios lygumos, taip kap cia gerai jiem gyvenc, ir tam arklukui nesunku plūgucį traukt.“
Visuomet klausausi dainų, bandau išsiversti, suprasti. Pamažu prisijaukinu kalbą, vis daugiau sužinau, pabandau ištarti žodį, paskui – žodžių junginį, paskui – sakinį.
– Jūs mokate keliolika užsienio kalbų. Kaip kalbos atėjo į jūsų gyvenimą? Kada supratote, kad kalbą išmokti nėra labai sudėtinga?
– Kalbą išmokti nesudėtinga tada, kai jau turi pagrindus, kai esi įgudęs mokytis gramatikos, pajusti, kaip formuojami nauji žodžiai.
Kad kalbos man patinka, supratau ankstyvoje vaikystėje. Prisimenu, kai suvažiuodavo mano pusbroliai, kiti vaikai ir susirinkdavome žaisti, aš kurdavau kalbą ir visus versdavau mokytis mano sugalvotų žodžių.
– Žmonės mokosi prancūzų, anglų, vokiečių, galų gale kinų kalbos. Jie tikisi keliauti po tas šalis, gal dirbti. Jūs mokate keletą Afrikos kalbų, o zulų, suahelių kalbas dėstote Vilniaus universitete. Kam jums jų prireikė?
– Manau, kad žmones sugadino žodis „motyvacija“. Jokios motyvacijos neturėjau, man niekada niekas nesiūlė, nereikalavo mokytis kalbų.
Su suahelių kalba susidūriau, kai, studijuodamas Romoje, Laterano universitete, susipažinau su ten studijavusiais afrikiečiais. Su jais ir pradėjau mokytis. Man tiesiog buvo labai gražu.
Manau, kad dažnai tėvai vaikams įkala į galvą „na, nėra motyvacijos“... Vaikai perima tokią dvasią – gal nereikia, čia niekam nereikės... Tokiu atveju būčiau jokios kalbos neišmokęs, nes niekas niekada nereikalavo išmokti, išskyrus mokykloje.
Manau, pirmiausia turime žiūrėti, kas mums gražu, patrauklu. Taip ir apie darbą galime jauniems žmonėms kalbėti – juk būsi laimingas, jei dirbsi įdomų, malonų darbą.
Žmones sugadino žodis „motyvacija“. Jokios motyvacijos neturėjau, man niekada niekas nesiūlė, nereikalavo mokytis kalbų.
– Zulų ir suahelių kalbų universitete mokosi studentai. Kur jie žada jas panaudoti? Ar jie ketina važiuoti į Afriką ir ten kurti verslą, gal savanoriauti?
– Studentų visada paklausiu, kodėl jie pasirinko šias kalbas, nes jos – laisvai pasirenkamas dalykas.
Yra studentų iš įvairių fakultetų. Iš Medicinos fakulteto ateina nemažai medikų, nes jiems yra ypač daug galimybių ir jie labai pageidaujami Juodojoje Afrikoje kaip savanoriai. Kiti studentai, pavyzdžiui, matematikai, fizikai, domisi, nes apie tai nieko nėra girdėję. Jie sako „oi, įdomu, kokia čia kalba, kaip čia jos reikės mokytis“. Bet dažniausiai studentai galvoja apie savanorystę.
– Kada suprantate, kad norite mokytis naujos kalbos? Kai jau nusprendžiate, kad mokysitės, kaip tai darote? Gal turite savo metodiką: klausotės dainų, žiūrite televizorių, einate į kursus?
– Kalba į mano gyvenimą ateina kaip naujas žmogus. Nebūna, kad tiesiog nutariu mokytis kažkurios kalbos. Tokiu atveju ji man neprilimpa ar kažkas sutrukdo.
Kalba visuomet ateina netikėtai. Pavyzdžiui, per pastarąją kelionę po septynias Afrikos valstybes dalyvavau ekspedicijoje „Septynios Afrikos“ ir išgirdau volofų kalbą, kuria daugiausia kalbama Senegale ir aplinkiniuose kraštuose. Labai graži, labai skambi kalba. Užsirašiau vieną kitą žodį, man labai patiko ir pagalvojau, kad reikėtų ateityje pasigilinti, nes yra labai gražių dainų, poezijos.
Kaip aš mokausi? Mokausi labai linksmai ir įdomiai. Manau, kad visi turėtų taip mokytis, nebent patinka sėdėti prie stalo ir atlikti nuobodžius pratimus. Visuomet klausausi dainų, bandau išsiversti, bandau suprasti.
Pamažu prisijaukinu kalbą, vis daugiau sužinau, pabandau ištarti žodį, paskui – žodžių junginį, paskui – sakinį. Mėginu kokį nors filmą parsisiųsti. Jei filmas patinka, žiūriu jį daug kartų, kol beveik viską suprantu.
Kalbos mokymasis turi teikti malonumą. Man atrodo, kad dar liko iš anų laikų atėjęs požiūris į kalbą. Nors iš Vakarų kraštų atsiųsti anglų, prancūzų kalbos vadovėliai linksmi, bet mūsų dėstytojai ir mokytojai (gal daugiau, sakyčiau, mokytojai) yra senesnės mokyklos. O vaikui norisi mokytis linksmai. Tie vadovėliai mus linksmina, bet, kaip aš sakau, dažnai nuliūdina mokytojai.
Kaip aš mokausi? Mokausi labai linksmai ir įdomiai. Manau, kad visi turėtų taip mokytis, nebent patinka sėdėti prie stalo ir atlikti nuobodžius pratimus.
– Esate ne tik poliglotas, bet ir filosofijos mokslų daktaras. Kaip dera filosofija ir kalbos?
– Labai dera, nes XX a. filosofija daro esminį posūkį į kalbą. Juodosios Afrikos kraštai neturėjo rašto kultūros, tad, tyrinėjant jų mąstymo tradicijas, daug kas atskleidžiama per kalbą, meną.
Net galima rasti įvairių autorių raštų, kuriuose analizuojami tautos charakterio bruožai. Labai įdomių dalykų galima atskleisti. Tarkim, lietuvių kalboje yra daugiau nei 100 žodžių arkliui pavadinti. Tai ženklas, kad mes esame artojų tauta. Sibiro tautelės, pavyzdžiui, eskimai, daugybe žodžių nusako baltą spalvą, nes ten daug sniego: yra baltas, balkšvas, baltas į geltonumą, baltas į mėlynumą... Afrikos tautelės – taip pat. Tos gentys, kurios gyvena džiunglėse ar miške, daug žodžių turi pavadinti džiunglėms ir miškui.
– Dėstote universitete, esate parašęs kalbos vadovėlių ir mokote mokinius. Kokie jūsų mokymo metodai? Ar tokie pat linksmi?
– Taip, į kalbų pasaulį stengiuosi vesti linksmai: žiūrime filmus, verčiame. Naudojame vieną kitą vadovėlį, jei reikia tekstuką paskaityti. Būna, kad ir eilėraštį išmokstame, dainelę dainuojame.
Viskas labai priklauso nuo mokinio. Aš turiu savo požiūrį į kalbą, kaip jos mokytis ir ją pajusti, bet visuomet atsižvelgiu į mokinį. Jei ateina vyresnio amžiaus mokinys, paklausiu, kuo jis domisi, ką mes galime paskaityti. Kitiems, pavyzdžiui, nepatinka filmai – tada stengiamės daugiau skaityti, klausyti.
– Esate sakęs, jei tėvai nori padovanoti vaikams dovaną, tegul dovanoja kalbas. Nuo kelerių metų jau galima pradėti vaikus mokyti kalbų? Ar galima mokyti iš karto kelių kalbų, ar pirmiausia reikia išmokti vieną kalbą ir tada pereiti prie kitos?
– Mokyti reikia kuo anksčiau, nes vaikai labai gerai gaudo kalbų bangas, gali labai gerai išmokti tarimą ir kalbėti be akcento.
Kai vaikas pradeda ką nors tarti lietuviškai, jau galima pradėti mokyti kitos kalbos. Tuo atveju net nereikia mokytojo, imtis tam tikrų priemonių ir patys pradėti procesą gali tėveliai.
Paskui, nuo kokių 5–6 metų, jau būtų gerai mokytojas. Vėliau galima mokytis dar vienos kalbos. Tikrai netiesa, kad vaikui kita kalba kliudys, jis maišysis. Atvirkščiai – lygindamas su kita kalba, geriau suvoks pirmąją arba antrąją, nes kalbos, ypač Europos, turi labai daug panašumų: dažnai galūnės būna panašios (pavyzdžiui, kokia nors raidė atsikartoja galūnėje) arba koks nors žodis prasideda s raide (tarkim, „saulė“ beveik visose Europos kalbos prasideda s).
Kai vaikas pradeda ką nors tarti lietuviškai, jau galima pradėti mokyti kitos kalbos. Tuo atveju net nereikia mokytojo, imtis tam tikrų priemonių ir patys pradėti procesą gali tėveliai.
Kai tėvai sako, kad pirma vaikas turi išmokti anglų, galiu pasakyti tik tiek, kad anglų jis mokysis iki gyvenimo galo.
Tai reiškia – antros kalbos niekada ir nebus. Neužmirškime, kad šių dienų daugiakalbiame pasaulyje anglų kalba tikrai nėra ta pirmoji kalba, kuria kalba visi be išimties.
Taip, ji labiausiai pasaulyje paplitusi kalba, bet vis tiek daugelis žmonių gimtąja kalba šneka daug geriau negu angliškai. Netgi jei Turkijoje ar Egipte pamėginsite plėtoti kokią sudėtingesnę temą, tikrai susidursite su bendravimo problemomis. Todėl rekomenduoju mokyti ir antros kalbos, o paskui, 10–12 metų, galima ir apie trečią pagalvoti.
– O gimtąją kalbą ar gerai mokate?
– Manau, kad neblogai, ir lietuvių kalbą labai myliu. Kai gyvenau Italijoje, vedžiau lietuvių kalbos kursus. Tuomet supratau, kokia ji sudėtinga, kaip prie veiksmažodžių pridedami įvairūs priešdėliai, kaip keičiasi žodžių prasmės.
Lietuvių kalba be galo graži. Daug metų dirbau turizmo srityje su užsieniečiais – iš jų girdėdavau, kokia skambi mūsų kalba. Beje, noriu pasigirti, kad iki šiol kalbu puikia dzūkų šnekta – su amžinatilsį savo močiute visada kalbėjau tik dzūkiškai.
Mano bičiulis Stasys paklausė, kodėl aš į jį visada kreipiuosi „Stasiukai“. Aš dažnai žmones šaukiu mažybiniais, maloniniais vardais. Net katiną mažybiniu vardu šaukiu. Tada pagalvojau kodėl.
Matyt, dėl to, kad gimiau ir augau Dzūkijoje. Nuvažiuodavau į kaimą, o močiutė sakydavo: „Slugela, paimk kašikucį, nueik, karvukei žolukės papjausi.“ Matot, kaip gražiai skamba? Močiutė visada taip kalbėjo. Ir dabar, kai būnu Dzūkijoje, atkreipiu dėmesį, kad žmonės vartoja labai daug mažybinių, maloninių daiktavardžių.
Beje, lietuvių kalba gali tuo didžiuotis, nes ne visos kalbos turi mažybines formas. Kitose kalbose dažnai būna atskiras žodis, o mes iš kiekvieno žodžio, naudodami priesagas, galime padaryti mažybinius, maloninius daiktavardžius. Tai, kaip minėjau, atsispindi žmonių charakterį. Dzūkai paprastai – linksmi, draugiški žmonės, ir mūsų gamta linksma, aplink kalneliai. Atsimenu, kai su močiute keliavome po Suvalkiją, ji pasakė: „Dzievuliau, šitokios lygumos, taip kap cia gerai jiem gyvenc, ir tam arklukui nesunku plūgucį traukt.“
