„Negalėčiau prognozuoti, kokias pasekmes tai galėtų turėti visai Europai, bet manykime, kad ir Europos Parlamente ir kitose paneuropinėse struktūrose bus pradėta kalbėti, kaip dar labiau apsaugoti Europos visuomenę. Kitaip tariant, mažinti laisvių ir teisių, ypač tam tikrom asmenų grupėms, kad būtų išsaugotos gyvybės“, – sakė profesorius.
– Ką reiškia tai, kad redakcija ir redaktorius buvo saugomi, bet išpuolis vis tiek įvykdytas?
– Šis žurnalas ir jo redaktorius bei pagrindiniai redakcijos darbuotojai ilgą laiką buvo žinomi kaip skandalistai, kurie kvietė į save ugnį, kurdami tokį turinį, kuris buvo įžeidus, kaip dabar suprantame, ne tik musulmonams, bet ir kitų religinių grupių žmonėms.
– Ar išpuolis galėjo būti susijęs su „Islamo valstybės“ kovotojais?
– Teoriškai, taip, bet didžiausia problema ta, kad dažniausiai įsivaizduojame, jog „Islamo valstybė“ – organizacija kaip kokia partija ar profsąjunga, kurioje yra narystė ir žmonės susimoka nario mokestį. Apie „Islamo valstybę“ reikėtų kalbėti kaip apie plataus džihadistinio sąjūdžio vieną iš atmainų.
Žmonės, kurie įvykdė išpuolį, gali būti arba labai glaudžiai susiję – kovoję Sirijoje ir Irake, galbūt net asmeniškai susitikę su „Islamo valstybės“ vadovu – arba gali apskritai nieko bendro neturėti su fizine „Islamo valstybe“, bet tiesiog pritarti džihadistinei ideologijai ir jos įkvėpti organizuoti tokius išpuolius.
– Iš pirminės informacijos, nors ne visos aplinkybės žinomos, susidaro įspūdis, kad tie trys kaukėti asmenys buvo gerai paruošti ir veikė labai profesionaliai.
– Toks įspūdis yra. Iš informacijos, ypač videomedžiagos, galima pasakyti, kad pirmiausiai jie elgėsi ne tiek profesionaliai, kiek šaltakraujiškai ir užtikrintai. Kitaip tariant, tie žmonės tikrai ne atsitiktinai atsirado toje vietoje. Matyt, pirmiausiai ilgą laiką ruošėsi psichologiškai. Gal ne konkretaus žurnalo redakcijos užpuolimui, bet pasiaukojimui, kaip jie neabejotinai būtų įvardiję.
Kad tai – tikslui tikrai atsidavę žmonės, matyt, galima sutikti, bet, ar jie priklauso vienai ar kitai organizacijai Vidurio Rytuose ar Afrikoje, pasakyti sunku. Prisiminkime, Prancūzija labai aktyviai dalyvavo, tiesą sakant, nulėmė tiek tuaregų suverenios valstybės sužlugdymą, tiek atitinkamai Šiaurės Afrikos islamistų ar net džihadistų iškilimo sustabdymą.
Prancūzija priešų tarp musulmonų ir ne tik tikrai turi visame pasaulyje.
Prancūzija priešų tarp musulmonų ir ne tik tikrai turi visame pasaulyje. Tai galėjo būti žmonės, kurie jau kelerius metus rengėsi vienokiam ar kitokiam išpuoliui, o žurnalas tiesiog pasirodė kaip gana priimtinas taikinys, labai simboliškas, rezonansinis. Mes tai matome. Jei būtų užpulta drabužių parduotuvė, turbūt nebūtų tiek daug šnekama žiniasklaidoje ar politikų.
– Pasaulio valstybės smerkia šį išpuolį. Kokia banga kils ne tik Europoje, bet, ko gero, ir visame pasaulyje?
– Apie visą pasaulį – 200 valstybių, kurių ketvirtį sudaro musulmonų valstybės, kurių didelė dalis tikrai nėra palankios nei Prancūzijai, nei JAV – nekalbėčiau. Būtų per anksti ar per platu. Apie koalicijos partneres, NATO valstybes, Europos Sąjungos valstybes turbūt būtų galima šnekėti. Negalėčiau prognozuoti, kokias pasekmes tai galėtų turėti visai Europai, bet manykime, kad ir Europos Parlamente ir kitose paneuropinėse struktūrose bus pradėta kalbėti, kaip dar labiau apsaugoti Europos visuomenę. Kitaip tariant, mažinti laisvių ir teisių, ypač tam tikrom asmenų grupėm, idant būtų išsaugotos gyvybės.
Gyvybių išsaugojimo dėlei, laisvių ir teisių atsisakymas, matyt, yra didžiausia perspektyva. Konkrečiai kalbant apie Prancūziją, prasidės raganų medžioklė. Negaliu sakyti, ar tai gali tapti savotiškais pogromais, nukreiptais prieš musulmonus. Kadangi Europoje apie musulmonus ir islamą išmanoma itin mažai, matyt, skirties tarp musulmonų grupių, ideologijų nebus daroma. Greičiausiai pirmiausia turėtų nukentėti dauguma musulmonų, kurie nėra radikalūs, o labai nuosaikūs ar net nelabai tikintys. Prancūzijai reikėtų laukti reakcinės bangos, taip pat ir smurtinės.
