Bendrovės vadovas Jurijus Laneckis 15min.lt teigė, jog prabangi vila, bilietai ir kitos išlaidos įmonei atsipirko keleriopai, o šiuo metu jau braižomi nauji kelionių maršrutai. Šį pavasarį planuojama mažiausiai mėnesiui bendrovės biurą perkelti į Aziją.
– Kaip kilo mintis savo biurą laikinai perkelti prie Viduržemio jūros?
Mes privalėjome darbuotojus motyvuoti dirbti daugiau.
– „PriceOn“ Lietuvoje kūrėme kaip eksperimentinį projektą – kuo greičiau ir kuo mažesne kaina.
Pasiekus 200 tūkst. vartotojų, sistema pradėjo strigti. Grėsė labai didelės sąnaudos, nes kurdami sistemą mes ne viską dokumentavome, kaskart reikėjo ieškoti, kur daryti pataisas.
Verslo modeliui pasiteisinus nusprendėme sistemą kurti nuo nulio. Tačiau pirmąją sistemą kūrėme 18 mėnesių, o šią reikėjo padaryti per tris. Tuo pat metu turėjome palaikyti seną sistemą, nes daug žmonių ja naudojosi, todėl varianto ją išjungti net nesvarstėme.
Buvo situacija, kai privalėjome darbuotojus motyvuoti dirbti daugiau. Kažkada skaičiau apie Rusijoje veikusį startuolį, kuris apskaičiavo, kad bus efektyviau ne nuomotis brangų biurą Maskvoje, o išvykti dirbti į Filipinus. Ši mintis man patiko.
Šią idėją paminėjau savo darbuotojams ir ji iš karto sulaukė pritarimo. Jautėsi didžiulis entuziazmas, kurį nusprendėme paversti motyvacija padaryti daugiau negu reikia.
– Ar visiems darbuotojams ši mintis pasirodė patraukli?
Komandos narių prašėme 6 savaites skirti darbui. Jie turėjo palikti savo šeimas, mokslus, draugus.
– Reikia suprasti, kad iš komandos narių prašėme 6 savaites skirti darbui. Jie turėjo palikti savo šeimas, mokslus, draugus. Tai siūlant būtina papildoma motyvacija, kitaip tai bus tiesiog darbuotojų išnaudojimas.
Norint, kad kolektyvas sutiktų, būtinos kelios sąlygos.
Pirmiausia tai turi būti projektas, kuriuo jie tikėtų. Antra, jiems turi patikti jų atliekamas darbas. Ir tik trečioje vietoje yra geresnės darbo sąlygos ar kita motyvacija. Siūlymas važiuoti iš Lietuvos, kurioje šalta, į Ispaniją, kurioje šilta, visai neblogai suveikė. Jei siūlytume žiemą važiuoti į kokią Palangą, tai efektas galėjo būti priešingas.
– Erdvi vila su vaizdu į jūrą, baseinas, kalnai – sutikite, nelabai darbui įkvepianti aplinka. Kiek laiko galėjote skirti laisvalaikiui?
– Taip, gyvenome kurortinėmis sąlygomis – viloje su baseinu, prie jūros. Laisvalaikio kiekvienas turėjo tiek, kiek pats norėjo. Niekas nesakė, kad tiek valandų dirbsime, o tiek ilsėsimės. Laisvalaikiu mūsų laukė jūra, barai, klubai, pasivaikščiojimai po kalnus ir kiti dalykai.
– Kiek žmonių vyko į Ispaniją? Ar nebijojote galimų konfliktų?
– Iš viso išvažiavo 9 žmonės. Įtampa nuo pat pradžių buvo didžiausias mano rūpestis. Atvirai apie tai kalbėjome ir prieš išvažiuodami. Buitiniai dalykai gali labai erzinti. Jeigu vienam šlapios vonios grindys yra normalu, tai kitam tai gali būti visiškai nepriimtina.
Darbe šių dalykų nematai, bet kai tenka gyventi pusantro mėnesio, visa tai pasidaro labai svarbu. Tik nuvažiavę apsitarėme dėl kelių taisyklių, kurių svarbiausia – tu gali daryti, ką nori, tol, kol netrukdai kitam. Tai visai neblogai veikė.
– Kaip sprendėte nesutarimus?
– Mūsų komanda yra panašaus amžiaus, panašių pomėgių žmonės ir tai labai padėjo. Iš bendradarbių tapome draugais. Kai šiuo metu planuojame panašias keliones ir darome apklausas, tai aiškiai matyti, kad komandoje neturi būti konfliktiškų asmenų. Su jais į tokias keliones važiuoti negalima.
– Ar tokiam ilgam laikui darbuotojus jų šeimos išleido be konfliktų?
Vienas iš mūsų darbuotojų susituokė likus trims savaitėms iki išvykos. Žmona kelionei tikrai nepritarė ir jam atleido tik po to, kai jis grįžo į Lietuvą.
– Šeimų reakcija sužinojus apie tokius planus tikrai ne visada yra teigiama.
Vienas iš mūsų darbuotojų susituokė likus trims savaitėms iki išvykos. Pats apie kelionę žmonai jis pasakyti taip ir nesugebėjo – netyčia užsiminė brolis. Žmona kelionei tikrai nepritarė ir jam atleido tik po to, kai jis grįžo į Lietuvą.
Tai suprantama. Darbuotojai žino, kodėl ten važiuoja ir savo laiką leidžia intensyviai dirbdami arba ilsėdamiesi, bet jų artimieji toliau gyvena savo įprastus gyvenimus, kuriuose nebelieka vieno artimo asmens.
– Ar kelionė pasiteisino? Išlaidos, pasiekti rezultatai, įgyta patirtis?
Susumavę rezultatus mes pamatėme, kad gavome dvigubai už 30 proc. didesnes išlaidas.
– Kelionė visiškai pasiteisino. Mums tai kainavo papildomus 30 tūkst. litų. Galbūt daug kas sakytų, kad tai nesąmonė. Juk Vilniuje stovi nenaudojamas biuras, kuris per mėnesį kainuoja kelis tūkstančius. Tačiau sudėję viską pamatėme, kad gavome dvigubai už 30 proc. didesnes išlaidas.
Be to, gavome kitą pridėtinę vertę. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje rasti programuotojų yra labai sudėtinga, o po šios kelionės patys sulaukėme žmonių, kurie siūlėsi ateiti į mūsų įmonę. Mes išsiskyrėme iš kitų darbdavių ir matome, kad darbuotojai tai vertina.
– Ar tokį būdą motyvuoti darbuotojus rekomenduotumėte kitiems verslininkams?
– Reikia suprasti, jog nemotyvuota komanda blogai dirbs ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tada rezultatai bus prastesni, nes papildomai teks apmokėti kelionės išlaidas. Be to, koją pakišti gali ir kiti dalykai.
Aš pats neprogramuoju, bet į Ispaniją važiavau kaip vadovas. Jei įmonės nuspręstų komandiruoti dalį savo darbuotojų, tai gali atrodyti kaip priverstinio darbo stovykla. Kita vertus, nežinia, kaip į tai reaguotų nepakviesti kolektyvo nariai.
– Jei kelionė pavyko, ar neplanuojate naujų? Galbūt tai galėtų tapti reguliariomis darbo išvykomis?
– Kai planavome šią kelionę, galvojome apie Aziją, tačiau nusprendėme skristi kažkur arčiau. Nebuvome tikri, ar tai atsipirks.
Dabar matome, kad baimės buvo be pagrindo ir tokias keliones galime rengti vieną ar du kartus per metus. Galbūt trumpinsime kelionės laiką nuo šešių iki keturių savaičių, nes būtent jos buvo produktyviausios. Pavasarį tai planuojame pakartoti kurioje nors Azijos šalyje.
Panašų darbuotojų motyvavimo būdą taiko ir kitos bendrovės. Daugiau apie tai galite paskaityti čia.
