– Kaip susidomėjote technologijų sritimi? Kiek žinau, giminėje buvo ne vienas mokslininkas.
– Tokia jau mūsų šeimos istorija, kad mano senelis Pranas Kuzas, kuris prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo skardininkas, sukonstravo prietaisą, leidusį mechanizuoti tais laikais rankinį ir nenašų stogų dengimo procesą. Mechanizmo dėka darbas paspartėjo net 10 kartų.
Tai buvo ne vienintelis mano senelio sukonstruotas mechanizmas – savos gamybos javų kūlimo mašina su vidaus degimo varikliu tarnavo ne vienerius metus prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, tačiau 1949 m., į Vakarų Lietuvą atsiritus trėmimų bangai, kūlimo mašina tapo pretekstu, dėl kurio seneliai buvo ištremti į Sibirą.
Mano tėvas Antanas Kuzas [...] 1977 m. apsigynė disertaciją, kurios rengimo laikotarpiu užpatentavo specialų įrenginį, skirtą mikropjūviams atlikti.
– Ar tiesa, kad mokslininkams, lygiai kaip ir menininkams, reikia įkvėpimo?
– Į mokslininko sąvoką įeina ir meno srityje pripažinto menininko apibrėžimas, tad ir moksle, ir mene tam, kad būtum pripažintu savo srities specialistu, būtina nuveikti prasmingų darbų.
Mokslo darbai viešinami akademinėje bendruomenėje straipsnių pavidalu arba šalies ir tarptautinėse teminėse mokslinėse konferencijose. Menas dažnai randa savo vietą mokslininkų gyvenime – pažįstu ne vieną technologijų mokslo bendruomenės atstovą, kuris laisvalaikiu užsiima kuriuo nors menu – tapyba, muzika.
Dėl įkvėpimo, manau, kad prie kiekvieno darbo galima prieiti labai įvairiai. Iš tikrųjų yra dalis darbų, kuriems atlikti reikia daugiau užsispyrimo negu įkvėpimo. Kai svarbu kruopščiai suplanuoti ir atlikti eilę eksperimentų, duomenis susisteminti ir iš jų gauti naujų rezultatų. Tačiau yra ir darbų, kuriuos galima pasukti netikėta linkme, spontaniškai kilus netikėtai idėjai. Kartais tos idėjos būna labai prasmingos ir vertingos.
Taipogi jau seniai pastebėta, kad žmogaus smegenys dirba net ir tada, kai tiesiogiai negalvoji apie konkretų darbą. Pakanka įsigilinti į problemą – „užsikrauti duomenis“ gautus iš eksperimentų. Tada ta problema pati pradeda gyvenimą mintyse. Kartais smegenys pasiūlo sprendimą buvusiai problemai dirbant visiškai kitą darbą.
– Prisidėjote prie pirmosios Lietuvos kosmoso misijos. „Iš mažo miestelio – į NASA“ – tokios antraštės buvo nušvietusios Lietuvos dienraščius. Ar tikėjotės tokios sėkmės?
– Tiek mano, tiek ir komandos, kurioje dirbu, tikslas nebuvo patekti į spaudą. Taip jau kartais nutinka, kad vieni darbai būna plačiai nušviečiami žiniasklaidoje, o kiti lieka plačiosios visuomenės nepastebėti, nors savo esme būna mokslui reikšmingi ir techniškai sudėtingi. Dirbant technologinių mokslų srityje, kuri yra labai dinamiška, svarbu neatsilikti nuo pasaulinio lygio, tad reikia nuolat gilintis į tai, kas konkrečioje srityje daroma, kurlink juda tendencijos.
Ne mažiau svarbu ir naujos aparatūros galimybių sekimas, nes kai kurie dalykai seniau buvo neįmanomi vien dėl to, kad nebuvo reikiamos techninės bazės.
Svarbu ir tai, ko šiandien reikia rinkai. Vyksta nuolatinis dialogas tarp mokslo ir verslo, tad atsiranda terpė naujoms idėjoms gimti ir virsti realybe.
– Daugelis lietuviškų palydovų sukūrimą ir reikalingumą vertino skeptiškai. Ar daug kritikos sulaukėte?
– Su palydovu „LitSat-1“ misijos „Lituanica 80“ metu apvažinėjome nemažai miestų, aplankėme mokyklas, darėme pristatymus per vieno banko remiamą akciją, kurios metu buvo padovanota kelionė į NASA bazę, taip pat organizavau pristatymus užsienio svečiams, mokyklų ekskursijoms mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ metu, renginyje „Tyrėjų naktys“, dalyvavau pristatyme Vašingtono lietuvių bendruomenei JAV ir kitose Lietuvos institucijose.
Tikrai negalėčiau pasakyti, kad daugelis žmonių palydovų sukūrimą ir reikalingumą vertintų skeptiškai. Atvirkščiai – mokyklų mokytojai, su kuriais derindavome ekskursijas, stengdavosi kuo daugiau atsivežti mokinių, per pristatymus žmonės užduodavo labai įvairius klausimus. Jiems buvo įdomu, kaip atrodo palydovas, kas jo viduje, kaip jis pasieks kosminę orbitą, kas galės išgirsti transliuojamą informaciją, kiek laiko jis gyvuos, ar jam nebus šalta ir t.t.
Mes tikrai nuoširdžiai dirbome šitą švietėjišką darbą, stengėmės paaiškinti esmines palydovo funkcijas, ir bent jau man nepasitaikė tokių žmonių, kurie ateitų ir tiesiai į akis pasakytų kad palydovas neatlieka jokios misijos ar jis negarsina Lietuvos.
O tie, kurie taip galbūt galvoja, manau padarė klaidą, kad neatėjo į „LitSat-1“ komandos organizuojamus pristatymus. Misijos „Lituanica 80“ ir palydovo „LitSat-1“ vienas iš tikslų ir yra švietėjiška veikla. Ji orientuota į entuziastų, neabejingų technologijoms motyvaciją, pritraukimą dalintis idėjomis. Tai apima ir moksleivius, kuriems labai svarbu parodyti, kad technologijų sritis gali būti patraukli, skatinti domėjimąsi ja.
– Paprastais žodžiais paaiškinkite, kaip prisidėjote prie palydovų kūrimo?
– Darbų, atliktų kuriant „LitSat-1“ palydovą, gama labai plati. Norint sukurti palydovą iš brėžinio, reikia atlikti daug projektavimo, mechaninių, surinkimo, litavimo, programavimo, derinimo, paruošimo bandymams ir pačių bandymo darbų.
Mūsų darbas kuriant pirmąjį palydovą ne tik puikiai pavyko, bet ir gerokai pranoko lūkesčius
Pats palydovas susideda iš 5 plokščių, galima sakyti, kad kiekvienoje iš jų yra po procesorių. Visų esminių mazgų sujungimui į vieną visumą reikia labai konkrečiai žinoti kiekvieno mazgo funkciją. Vienam žmogui tai padaryti būtų labai sunku, ypač per trumpą laiką, kurį vyko palydovo projektavimo ir surinkimo darbai.
Todėl mūsų komanda išsidalijo darbus, o man teko palydovo navigacinio modulio (GPS) pajungimo į vieną visumą (programavimo, bandymų) darbai. Taip pat man buvo patikėtas galutinis prieš bandymus ir kelionę į NASA palydovo elektrinės dalies surinkimas, tarpblokinių kabelių litavimas ir bandažas. Šie darbai, beje, buvo vykdomi esant jau surinktam palydovui.
– Kaip dabar sekasi palydovams?
– Mūsų darbas kuriant pirmąjį palydovą ne tik puikiai pavyko, bet ir gerokai pranoko lūkesčius. Nuo vasario 28 d. iki mūsų Nepriklausomybės atkūrimo dienos mes užmezgėme ryšį, atlikome daug darbų tobulinant žemės stotį Kauno technologijos universiteto radijo klube, pasiekėme puikių rezultatų.
Ne tik turime automatizuotą palydovo sekimo sistemą, kuri valdo antenas, automatiškai dekoduojame praskridimo metu gautus duomenis, bet ir realizavome patikimą dvipusį ryšį, įjungėme mano programuotą GPS imtuvą ir nuolat gauname iš jo palydovo koordinates, skridimo greitį, aukštį. GPS imtuvo sėkmingas įjungimas ir duomenų gavimas įrodė, kad mažųjų palydovų navigacija gali būti sėkmingai realizuota, nes iki šiol bandymai diegti sekimo sistemas nano palydovuose užsibaigdavo nesėkmėmis.
– Palydovų misija pavyko. Kokio naujo projekto imsitės dabar?
– Sėkmingas palydovo „LitSat-1“ startas, kuris, manau, pradžiugino ne tik jo kūrėjus, bet ir visus neabejingus technologijoms bei kosmosui. Jis įpareigoja nesustoti ir mūsų visa komanda aktyviai dalyvaus vykdant tyrimus ir eksperimentus, kurie buvo numatyti misijos „Lituanica 80“ metu. Gauti rezultatai leis maksimaliai išnaudoti turimą palydovo platformą ateities misijų metu vyksiantiems eksperimentams.
Jau dabar vyksta pasiruošimo darbai 2015 m. misijai, kuomet kosmoso sąlygomis bus išbandomi pjezo varikliai. Taip pat lygiagrečiai vyksta ir kiti projektai, kuriuose dalyvauju, susiję su inovatyvių ir išmanių matavimo prietaisų projektavimu, tyrimais bei taikymais.
– Koks yra bendras lietuviškų technologijų raidos lygis, lyginant su didžiausiomis Vakarų šalimis? Ar mūsų švietimo sistema gali paruošti tarptautinio lygio mokslininkus?
– Pirmųjų lietuviškų palydovų sėkmė rodo, kad mūsų darbas buvo prasmingas ir technologinis lygis mūsų universitete yra tikrai pasaulinis – mes galime nuo nulio sukurti pilnai veikiantį kosminį prietaisą.
To įrodymu tapo kovo 11 dieną ištransliuoti mūsų tautos išrinkti trys žodžiai – „Lietuva myli laisvę“ [...] Transliavimo metu mus girdėjo visa Europa nuo šiaurės Norvegijos iki Šiaurės Afrikos, pradedant Ispanija ir baigiant vakarine Rusijos dalimi.
Mes, Lietuvos mokslininkai, esame žinomi pasaulyje ne tik dėl pirmųjų lietuviškų palydovų.
Yra stiprios ir kitos mokslo sritys – biochemija, lazerinės technologijos ir t.t. Sėkminga palydovų misija tik sustiprino mūsų įvaizdį tarptautiniu lygmeniu, apie mus aktyviai diskutuoja ir viso pasaulio radijo mėgėjai, kuriuos traukia mūsų palydove esantis linijinis radijo transponderis. Jau dabar esame pripažinti ir NASA.
– Ar Lietuvoje mokslininkams užtenka medžiagos, įrangos, finansavimo pasiekti reikiamų rezultatų?
– Kiekvienam dideliam projektui reikalingos investicijos. Privatus verslas investicijas į mokslinius tyrimus daro konservatyviai, todėl svarbu naudotis įvairių valstybinių ir Europos Sąjungos fondų parama.
Kartu su tarptautiniu pripažinimu ateina ir pasitikėjimas, o tuo pačiu ir investicijos, nuo to gerėja ir mokslinių tyrimų bazė, didėja projektų apimtys ir ateina dirbti motyvuotas jaunimas.
