– Kodėl reikia atskirai kalbėti apie moterų teises ar jų diskriminaciją? Juk jei vyrai ir moterys lygūs, iš kur kyla ši atskirtis?
– Egzistuoja tokia priemonė, kaip laikina pozityvi diskriminacija. Jeigu mes vertiname vyrą ir moterį kaip du lygius individus ir jeigu tai atsispindėtų realiame gyvenime, tai būtų visiškai nereikalinga turėti atskirai moterų teises, pakaktų žmogaus teisių. Bet juk taip nėra! Realybė – visa tai, ką mes kalbame – rodo, kad moteris vis dar yra antroji lytis. Todėl mes nuolat turime priminti, kad moterų teisės yra žmogaus teisės.
Juk visai neseniai moterų teisės neatsispindėjo ne tik realybėje, bet ir teisinėje sistemoje.
– Kodėl taip yra? Kas tai – pagarbos trūkumas?
-Tai patriarchalinės visuomenės stereotipai. Jie įgauna tokių keistų formų! Jokios abejonės, kad moterų padėtis dabar yra nepalyginamai geresnė, negu sovietmečiu ar XIX amžiuje.
Niekas nepaneigs, kad Lietuvos moterys yra veiklios, jos daug pasiekia, kartais daugiau už savo vyrus, galima net kalbėti apie vyrų krizę.
Bet šalia jų pastebimos ir jaunos moterys (ir, beje, jauni vyrai taip pat), kurie gimė prieš pat nepriklausomybę, jiems dabar 30–40 metų ir kurie, kaip viena sociologė neseniai juos apibūdino, yra tarsi paaugliai: jie neturi nei ryžto, nei noro tvarkyti savo gyvenimą, jie ilgai nesukuria šeimos, neturi vaikų, nesugeba savęs nei realizuoti, nei išlaikyti. Pavyzdžiui, tokia moteris ieško, kad kažkas visas jos problemas išspręstų, t.,y. susiranda vyresnį ir turtingą vyrą.
Ir šalia, kaip sakiau – tokio pat amžiaus žmonės, kurie labai atsakingai tvarkosi savo gyvenimą: vyrai, kurie nebijo išeiti tėvystės atostogų, kurie neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus, žmonės, kurie keliauja, moka daug kalbų, kurie yra vakariečiai.
Taigi tie neatitikimai tarp skirtingų visuomenės grupių – tai tokie posovietiniai paradoksai.
– Kokios opiausios problemos, susijusios su moterų diskriminacija pasaulyje?
– Smurtas prieš moteris. Viena smurto atmainų – moterų apipjaustymas – žaloja milijonus Afrikos moterų ir mergaičių. Net ir Lietuvos buvo prašyta įvertinti, ar mes neturime šios problemos. Žinoma, klausimas daugiau buvo iškeltas dėl galimai čia gyvenančių imigrantų.
Taip pat moterų prievartavimas. Moterys tampa pigiu ginklu karo zonoje. Pilietinio karo siaubiamose valstybėse, kaip pavyzdžiui, Sirijoje, moterys prievartaujamos masiškai – dešimtimis tūkstančių.
– O Vakarų šalyse kas labiausiai aktualu?
– Daug dėmesio skiriama diskriminacijai darbo rinkoje, pavyzdžiui, vyrų ir moterų atlyginimo skirtumas. Ši problema niekaip neišsprendžiama nežiūrint kaip gerai šalis būtų išsivysčiusi. Taip pat ir moterų atstovavimas politikoje ir versle.
Tik 30 pasaulio valstybių parlamentuose moterys užima 30 proc. vietų ir daugiau. Dabartiniame mūsų Seime moterys sudaro vos 24,5 proc. narių, Lietuva užima 47 vietą pagal moterų atstovavimą parlamente. Tačiau JAV Kongresų rūmuose moterų yra tik 17 procentų.
Ruanda pirmauja pagal moterų atstovavimą politikoje, ten net 56,3 proc. moterų dirba parlamente, tačiau šioje šalyje taikomos kvotos. Kaip ir Skandinavijoje. Tarp mano minėtų 30 valstybių 26 valstybėse taikomos kvotos moterims. O vis dar yra šalių, kur visai nėra moterų valdžioje.
Dabartiniame mūsų Seime moterys sudaro vos 24,5 proc. narių, Lietuva užima 47 vietą pagal moterų atstovavimą parlamente. Tačiau JAV Kongresų rūmuose moterų yra tik 17 procentų.
Galima kalbėti stereotipais, kad moterys labiau linkusios rūpintis namais, ir kad gal tai jų pačių pasirinkimas, bet tada grįžtame prie auklėjimo ir vaikystės, kaip buvo suformuotas tas pasirinkimas.
– O kaip smurtas šeimoje?
– Jį patiria visos pasaulio moterys. Šis reiškinys yra valdomas, priklauso nuo to, kiek šalis yra išsivysčiusi ekonomiškai, kiek ji demokratiška. Lietuvoje pagaliau priimtas įstatymas, kuris užtikrina, kad ne moteris turi bėgti iš namų su vaiku, o smurtautojas iškeldinamas. Kita vertus, mūsų šalis dar nėra tokia ekonomiškai stipri, tad kyla klausimų, o kur dėti tą smurtautoją.
Lietuva kilo iš tokios tradicinės visuomenės, kuri nėra smurtaujanti, bet tradiciškai ji – palyginti atšiauri visuomenė. Vyrų ir moterų santykiai, ypač šeimoje, visada buvo šiurkštūs.
Prisiminkime Žemaitės raštus. Tyrimai liudija, kad smurtą – ar fizinį, ar psichologinį – patiria apie 70 proc. Lietuvos moterų. Nėra labai svarbu, kiek procentų, tie skaičiai mums nieko nereiškia – tai rodo, kad ši problema vis dar egzistuoja, o juk smurto išvis neturėtų būti.
Žiniasklaida dažnai praneša, kad net išsilavinę vyrai muša savo žmonas. Mes taip pat puikiai žinome, kad tiek vyrai, tiek moterys, ypač pablogėjus ekonominėms sąlygoms, panaudoja naujagimių žudymą kaip vieną iš gimstamumo reguliavimo priemonių.
– Kaip šiame kontekste atrodo su gimdymu susijusios teisės? Jei konkrečiai – šiuo metu Lietuvoje dėl galimybės rinktis gimdymą ne ligoninėje kovojančios moterys?
– Man tai atrodo tokia demokratijos saviraiška. Nes ginamos teisės į savo kūną, į teisę spręsti, kokiu būdu tavo vaikai ateis į pasaulį ir tai yra gerai. Bet tai yra alternatyva. Juk tikslas yra ne gimdymo procesas, o gimdyvės ir kūdikio sveikata.
Daugiau niekas neturi rūpėti. Viskas, kas tai užtikrina, tai ir turėtų būti siūloma šeimoms. Tačiau kai kažkas gyvena pagal savo įsitikinimus ir nori juos apginti, tada vyksta normali demokratijos raiška.
– Kodėl valdžios reakcija į pilietinę iniciatyvą tokia bekompromisė?
-Tai vėlgi grįžtame prie klausimo – o kiek toje valdžioje yra moterų, kurios galėtų suprasti šių moterų aspiracijas. Vieni kalba demokratijos kalba, o atsakymai ateina stereotipų kalba. Sprendimas paprastas – valdžios institucijose turėtų būti daugiau moterų.
Visais laikais veikia tam tikros nuostatos. Sovietmečiu buvo nusistovėjusi nuomonė, kaip turi elgtis “gera” besilaukianti mama, kaip turi elgtis idealus tėvas, koks turi būti idealus gimdymas. Besilaukianti motina ideali buvo, jei ji nuolankiai ir pagal grafiką lankydavosi moterų konsultacijoje, besąlygiškai klausė medikų nurodymų, o vėliau, lydima vyro, atvykdavo į gimdymo namus.
Vyras, ją palikęs, grįždavo namo ir, jei jis idealus, turėdavo sugebėti neprisigerti. Tokiuose gimdymo namuose gimęs kūdikis iškart buvo išnešamas į kitą patalpą.
Po Nepriklausomybės atkūrimo tie stereotipai buvo laužomi ir kuriami nauji, kurių kai kurie galioja ir šiandien. Kad “gera” besilaukianti mama ir “geras” tėvas turi kartu pasitikti kūdikį ir vos gimęs vaikelis turi būti padėtas ant krūtinės motinai. Ir visi jauni tėvai iš paskutiniųjų stengiasi tokį idealų gimdymą įgyvendinti.
Mes visi turėtume turėti savo gyvenimo ideologiją, mes renkamės. Mes neimame to diskurso, kuris mums siūlomas, bet patys turime formuoti savo gyvenimo ideologiją. Tai ir yra demokratija.
– Kas įvyksta, kai susiduria asmens teisė ir visuomenės spaudimas?
– Toks ir yra gyvenimas. Jeigu tau viskas duota ir neturi jokio konflikto kasdieniame gyvenime, vadinasi, tu jau pasiduodi sistemai. Jei tu jokioje gyvenimo srityje nejauti konfrontacijos, kiek tavyje yra pilietiškumo? Gulėjimas ant sofos nėra demokratija.
Prisiminkime 1968 metų Prancūzijos studentus, kai jie išėjo į gatves. Arba Amerikos studentus, kurie reikalavo apginti juodaodžių ir moterų teises. Tai yra pilietiškumas.
– Ko mus moko tokių judėjimų istorija? Kokiu keliu vyksta demokratiniai pokyčiai?
– Demokratiška ir pilietiška visuomenė yra aktyvi visuomenė. Jei nėra jokių pokyčių ir niekas nevyksta, tai, apsaugok Dieve, gyventi tokioje visuomenėje. Pavyzdžiui, Amerikoje, kai kilo septintojo dešimtmečio judėjimas už juodaodžių teises ir feministinis judėjimas, ne visuose JAV universitetuose moterys buvo laukiamos, jos negalėjo turėti dar ir savo banko sąskaitos.
Jei nėra jokių pokyčių ir niekas nevyksta, tai, apsaugok Dieve, gyventi tokioje visuomenėje.
Demokratinėse šalyse yra grupės žmonių, kurios kelia savo reikalavimus. Tačiau neišvengiamai turi atsirasti politinę galią turintis žmogus, kuris pasako: „Tai turi būti pakeista“. Taip konfliktas tarp valdžios ir piliečių nepereina į kruviną, priešingai, nei pavyzdžiui, Rusijoje arba Kinijoje, kur pasipriešinimas iš valdžios pernelyg didelis.
Jeigu mes išsirenkame į valdžią tokius žmones, kurie nuolat konfrontuoja su tais, kurie juos renka, tada tai ne tokia demokratija, kokia yra Vakaruose.
– Ar Lietuvos visuomenė pakankamai pilietiška, o valdžia – demokratiška?
-Negalima sakyti, kad valdžia yra pakankamai demokratiška, jei į Seimą renkami teisiami asmenys arba žmonės, sugebantys nupirkti rinkėjų balsus. Tačiau vis dažniau Lietuvoje girdime politinę valią turinčius asmenis, kurie atvirai gina pilietiškumą. Taigi, manau, esame normali posovietinė, pokomunistinė visuomenė.
