„Jei žmonės vieni kitais nesirūpina, jei visiems nenutiesiame kelių, kurie vestų lygybės link, tuomet tie, kurie jaučiasi engiami, persimes į kitas barikadų puses – destruktyvias, apgaule žadančias grupes, sukuriančias solidarumo iliuzijas. Tuomet jie gali sugriauti visos žmonijos laisves. Tai rodo nacių pavyzdys. Tai – ypač svarbi problema, kurią pabrėžė popiežius Pranciškus“, – LRT Klasikos laidai „Manasis aš“ sako K. T. McCrea.
Jos teigimu, tokiose srityse socialiniai darbuotojai gali vaidinti labai didelį vaidmenį. Tuo labiau kad tokio darbuotojo pagalbos anksčiau ar vėliau, K. T. McCrea manymu, prireiks visiems.
– Kas jus atvedė į Lietuvą?
– Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorės Violeta Ivanauskienė ir Daiva Kuzmickaitė mokėsi Čikagos Lojolos universitete, Socialinio darbo katedroje. Taip susipažinome. 2001-aisiais D. Kuzmickaitė surengė vasaros mokyklą Lietuvoje ir mane pakvietė dėstyti. Žinoma, atvykau. Tai man buvo nepaprasta patirtis – pirmas kartas, kai iš tikrųjų susipažinau su Lietuvos istorija.
Kai augau, Lietuva buvo už geležinės uždangos. Praėjus 12 metų po nepriklausomybės paskelbimo, žmonės dar garsiai kalbėjo, kas nutiko per visą šį priespaudos laikotarpį, o socialinės gerovės pagrindai dar tik kūrėsi, žengė pirmuosius žingsnius, socialiniai darbuotojai klinikas kūrė savo garažuose.
Tas entuziazmas kurti, padėti žmonėms buvo nuostabus. Visa tai mane labai įkvėpė. Grįžau į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), pasakojau visiems, kaip Lietuvoje nuo nulio gimsta socialinio darbo profesija ir kaip bus imamasi gydyti šią šalį nuo visų sovietų priespaudoje patirtų traumų. Pasakojau, kad imamasi atkurti demokratiją – stiprią ir laisvą – tokią, kokia buvo pirmojoje respublikoje. Viskas mane labai įkvėpė. Labai džiaugiuosi, kad buvau pakviesta sugrįžti. [...] Tai mano šeštoji viešnagė čia.
– Kokius skirtumus pastebite? Kuo skirtingos ir kuo panašios socialinės problemos Lietuvos ir JAV visuomenėse?
– Manau, kad į egzistuojančias socialines problemas galima žiūrėti skirtingais būdais. Lietuvoje žmonės labai nori pabaigti institucionalizacijos, t. y. institucijų, kaip pagalbos būdo, erą, ypač pagalbos našlaičiams ar žmonėms, turintiems negalią. Matau dedamas kryptingas pastangas šį etapą pabaigti ir vystyti bendruomeninės pagalbos būdus. Tai – labai svarbu.
JAV taip pat bandome to siekti. Lietuva, vystydama šiuos naujus socialinės pagalbos tinklus, iš kitų šalių mokosi sėkmingos praktikos pavyzdžių, juos pritaikydama savo valstybėje. Man labai smalsu matyti, kad Lietuva iš svetur skolinasi tiek daug gerų idėjų, tačiau taip pat kuria ir savas.
Pavyzdžiui, čia, Kaune, jūs turite kartų namus, kur gyvena skirtingų kartų žmonės – jauni, vieniši tėvai su vaikais gyvena drauge su senoliais. Pastarieji rūpinasi mažaisiais, jiems tampa tarsi seneliais. Jauni tėvai sulaukia pagalbos, jų vaikais rūpinamasi, kol jie dirba. JAV nieko panašaus neturime. Mums to reikia. Kai man sukaks 80 metų, ten įkursiu kartų namus pagal lietuvišką modelį.
Kalbant apie panašumus, Lietuvoje žmonės ima pavyzdį ir iš JAV. Pavyzdžiui, kalbėjome apie dramos teoriją, kuri labai svarbi ir veiksminga problemoms Lietuvoje spręsti, padėti žmonėms susidoroti su potrauminio streso sindromu, atsiradusiu būnant sovietų valdžioje, patyrus dramatiškų gyvenimo įvykių, skaudžių traumų.
