– Kaip atsirado ši knyga? Ar ilgai brandinta?
– Knygos atsiradimą pirmiausia sieju su savo dėstomomis retorikos ir stilistikos disciplinomis Vilniaus universitete, su praktiniu jos poreikiu. Pavyzdžiui, vienas iš mano dėstomų privalomųjų kursų žurnalistams vadinasi „Žiniasklaidos kalba ir stilius“.
Aiškiai matyti, kad daug pateiktos medžiagos tiesiogiai siejasi su šio dalyko programa. Tikiuosi, kad studentams bus įdomu, kaip jų dėstytoja vertina patyrusių žurnalistikos „vilkų“ (aš juos vadinu tikrais senųjų laikų oratorių įpėdiniais) stilių, kokį įvaizdį susikuria iš jų tekstų.
– Esate parašiusi „Retorika. Iškalbos stilistika“, Jūsų akimis, tai jos papildymas, tęsinys ar visai kita tema?
– Ši knyga tęsia mano ankstesnių retorikos monografijų – „XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos“, jūsų minėtos „Retorika. Iškalbos stilistika“, taip pat „Juridinės retorikos pagrindai“ temas, bet jau kitu žvilgsniu, kitu rakursu. Tekstų ir jų kūrėjo asmenybės santykio analizės nė vienoje jų nebuvo. Taigi atsirado visai naujų temų.
Klausiate, ar ilgai brandinta ši knyga? Iki tol esu parašiusi retorinei analizei skirtų straipsnių (knygoje pateikiau jų sąrašą), tai buvo šioks toks teorinis pamatas, vieną kitą mintį iš jų panaudojau. Iškalbos pavyzdžius kaupiau ilgą laiką, jie man reikalingi dėstymui, o knygą parašiau maždaug per pusantrų metų, paskui dar pusmetį vis pildžiau, taisinėjau iki pat įteikimo leidyklai.
– Į kokį skaitytoją kreipiatės, kokio pašnekovo tikėjotės? Ar ji skirta tik studentui?
– Ir sąmonėje, ir pasąmonėje visą laiką orientavausi į studentus (jie mano prioritetas, mano alfa ir omega), bet jaučiau ir labai vyliausi, kad ji galės būti naudinga ir profesionalams kalbėtojams, sakytinių ir rašytinių tekstų autoriams: pirmiausia žurnalistams, politikams, pedagogams, apskritai visiems, kuriems rūpi iškalbos tobulumas.
Kad ir kaip tekstų autoriai savimi pasitikėtų, tikiu, kad gal atras kažką naudinga sau. Net „patys pačiausi“ turėtų ką patobulinti. Jie turi galimybę pažvelgti į savo kalbą ir asmenybę iš šalies kaip į veidrodį, jausdami daug didesnę atsakomybę už eilinius kalbėtojus. Juk jie formuoja dabartinę jaunosios kartos kalbėseną!
– Kokia šios knygos paskirtis? Mokyti skaitytoją? Siekti jūsų minėtų pavyzdžių? Ar eiti minėtais pėdsakais, bet kažkokiu būdu ieškoti savo stiliaus?
– Jeigu pasižiūrėtume į retorikos teorijos esmę, tai matytume, kad ji visada tarnauja praktikai. Be praktikos ji būtų tikra nebylė. Pati retorikos prigimtis nuo antikos laikų edukacinė – mokyti, lavinti, auklėti, ugdyti asmenybę. Nors nesu iš tų autorių, kuri grasina didaktikos pirštu, netgi atvirkščiai, kaip rašo viena knygos recenzenčių, esu „deimančiukų ieškotoja“, kiekvieno kūrėjo žodžiuose ieškanti gerųjų savybių, bet natūraliai siekiu to edukacinio tikslo, kad skaitytojai iš gerų pavyzdžių pasimokytų, o negerų vengtų.
Be pavyzdžių neišaugo nei Demostenas, nei Ciceronas. Antra vertus, laikausi nuomonės, kad pasimokius gero stiliaus svarbiausia žengti savu, individualios retorikos keliu, ugdytis savo stilių.
– Knyga tarsi skyla į dvi dalis, pirmoji panaši į „retorikos ir stilistikos“ modelį, kurioje dėstomos retorikos ir stilistikos subtilybės bei pavyzdžiai, antroje matyti, kad išskirtinis dėmesys keturioms asmenybės, kodėl pasirinkote būtent tokią formą?
– Visai teisingai pastebėjote: pirma dalis teorinė, antra – praktinis tos teorijos įgyvendinimas konkrečiais publicistinių tekstų (rašytinių ir sakytinių) kūrėjų pavyzdžiais. Pradžioje mano sumanymas buvo parašyti tik metodinę knygą, bet po kiek laiko įsitikinau, kad be teorijos ji lieka tarsi be pamato. Šioje knygoje teikiamos tik tos teorinės temos, kurios būtinos tekstų analizei.
– Knygoje minite labai daug pavyzdžių, įvairiausių tekstų ir skirtingų jų autorių, tačiau ypatingą dėmesį skiriate keturiems vyrams: Skirmantui Valiuliui, Marijonui Mikutavičiui, Rimvydui Valatkai ir Vytautui Landsbergiui, įdomu, kodėl pasirinkote būtent juos?
– Mano knygų oratoriai nuo Mažvydo, Sirvydo, Sarbievijaus, Valančiaus ir kitų vis jaunėjo, kol šioje knygoje pasiekė šių dienų iškalbos reprezentantus. Klausiate, kodėl pasirinkti būtent šie kūrėjai: Skirmantas Valiulis, Marijonas Mikutavičius, Rimvydas Valatka ir Vytautas Landsbergis? Pirmiausia jie nepanašūs vienas į kitą, savito stiliaus, individualūs, nemėgdžiojantys kitų kalbėtojų, tuo jie išskirtiniai.
Tikras lakmuso popierėlis buvo mano studentai (lituanistai ir žurnalistai), nes jie bent iki šiol analizei dažniausiai rinkosi šiuos autorius. Bet noriu pasakyti, kad teorinėje dalyje aš miniu kelias dešimtis mūsų dienų kalbėtojų – savito stiliaus autorių. Taip pat ir antrojoje knygoje „Iškalbos praktika“ (ji išėjo kartu su pirmąja kaip knygų komplektas) į areną išvestas naujas žurnalistų būrys: Žygintas Pečiulis, Rimvydas Stankevičius, Ferdinandas Kauzonas, Gražina Sviderskytė, Henrikas Vaitiekūnas ir kiti individualaus stiliaus kūrėjai.
Tikras lakmuso popierėlis buvo mano studentai (lituanistai ir žurnalistai), nes jie bent iki šiol analizei dažniausiai rinkosi šiuos autorius. Bet noriu pasakyti, kad teorinėje dalyje aš miniu kelias dešimtis mūsų dienų kalbėtojų – savito stiliaus autorių.
– Į akis krito kiekvienam iš minėtų žodžio vyrų jūsų priskirti stilistiniai įvaizdžiai, Skirmantą Valiulį vadinate Žemės vaiku, Marijoną Mikutavičių – džentelmenų klubo nariu, Rimvydą Valatką – lietuviškuoju Dzoilu, o Vytautą Landsbergį piešiate kaip Nepriklausomybės sargą. Suprantama, kad save vertinti sunku, bet, įdomu, kokį įvaizdį priskirtumėte pati sau?
– Na, tie asmenybių įvaizdžiai gal ir subjektyviai mano įvardyti, bet aš mėginau pateikti dalykinių argumentų, kodėl vadinu taip, o ne kitaip. Kiekvieną iš jų galėtume pavadinti ir kitokiomis metaforomis, bet norėjau parodyti, kad iš kūrėjo tekstų, iš jų kalbos ir stiliaus galima susidaryti gana tikslų jų asmenybės paveikslą, spręsti apie jų vertybes, jų santykį su pačia kalba, su valstybe, tauta, šeima, politika ir apskritai visu pasauliu.
Pridursiu, kad nė su vienu nesu bendravusi asmeniškai, pavyzdžiui, šiek tiek paradoksalu, kad M.Mikutavičiaus ne tik kad nepažįstu, bet ir niekada nesu mačiusi gyvo, o tik iš tekstų ir TV ekrano. Kitas jūsų klausimas skirtas mano pačios įvaizdžiui. Aš jį priėmiau kaip potekstę, kurią iššifruočiau taip: jeigu turi drąsos vertinti kitus, įsivertink ir save. Pirmiausia objektyviai gali spręsti tik kiti. Be to, aš iškrentu iš publicistinių tekstų autorių. Mano tekstai arba mokslinio stiliaus, arba moksliniai populiarinamieji. Nerašau laikraščiams nei žurnalams.
Be to, esu ne tiek oratorė, kiek retorė (oratorių ugdytoja), o tai visai kas kita. Vis dėlto nevinguriuosiu, būsiu atvira, kartą viena drąsesnė studentė man išdavė paslaptį, kokiais vardais jie mane vadina. Pasirodo, pirma, Vaikščiojančia Lietuva. Labai jau įpareigojantis įvaizdis! Gal tam įvaizdžiui turėjo įtakos mano lietuviška išvaizda, bet daugiausia, matyt, kalbėjimas per paskaitas. O kiti studentai: Minkšta kalba, kieta galva. Na štai, rinkitės, kuris įvaizdis man geriau tinka. O gal koks trečias variantas?
– Tarp atskirai aptartų ryškesnių visuomenės veikėjų neįtraukėte moterų, kodėl? Ar tai reiškia, kad neturime tokių ryškių ir spalvingų bei unikaliu stiliumi išsiskiriančių, ar jos dar nepribrendo? O gal vyrai, nuo senų laikų laikyti geresniais oratoriais, iš tiesų, tokie ir yra?
– Juokais pasakysiu, kad kelis šimtmečius visoje Europoje kanoninis romėno Katono Vyresniojo oratoriaus apibrėžimas buvo toks: Vir bonus dicendi peritus. Taigi pačiame apibrėžime nėra pasakymo femina bona, bet tik vir bonus. Paprasčiausiai oratorių moterų nebuvo. Tiesiog akivaizdu, kad ir mūsų lietuvės moterys viešai kalbėti ir reikštis politikoje bei kitose sferose pradėjo gerokai vėliau negu vyrai. Bet būtų neteisinga sakyti, kad moterims knygoje neskirta vietos.
Dėl išmintingų, šmaikščių pasakymų dažnai cituojami ir analizuojami moterų tekstai: nuo mūsų prezidentės, finansų ministrės, žurnalistės iki mokslininkės ir rašytojos. Be to, „Iškalbos praktikoje“ lietuvėms moterims skirta dėmesio lygiai tiek, kiek ir pasaulinio garso vyrams oratoriams, analizei pateikiamos išskirtinės Vytautės Žilinskaitės, Renatos Šerelytės, Viktorijos Daujotytės proginės kalbos. Dar daugiau pasakysiu: šios moterys ne tik susilygino su vyrais, bet ir juos pralenkė. Ne tik iškalboje.
– Kuo skiriasi vyrų ir moterų kalbos stilius, ar čia jau galime kalbėti tik apie skirtingas asmenybes neliečiant lyties aspekto?
– Nors dabar jau yra taikomosios kalbotyros specialistų, tyrinėjančių vyrų ir moterų kalbėjimo skirtumus, tačiau nemanau, kad stilius labai jau esmingai priklauso nuo lyties. Pavyzdžiai rodo, kad pirmiausia stilių lemia asmenybė, taip pat kalbos vartojimo sritis, profesija ir kiti veiksniai.
– Analizuojate ne tik skirtingų profesijų atstovų, bet ir skirtingų kultūrų atstovų kalbas, pateikiate Johno F. Kennedy, Dalai Lamos kalbų ištraukas, akivaizdu, kad visa tai lemia stilių, koks stiliaus ir minėtų dalykų santykis?
– Kodėl kartu su lietuvių autoriais įdėjau kelis pasaulinio garso ir net, kaip jūs sakote, skirtingų kultūrų kalbėtojus, atsakysiu knygoje cituojamais Dalai Lamos žodžiais: esame visi lygūs, visi esame tokie patys, tiek protu, tiek jausmais. Taigi lietuviai turi tas pačias retorines išgales, kaip ir kitų tautų ir net kitų žemynų ar kitų rasių oratoriai. Tai, kas pasakyta apie vieną didžiausių lietuvių oratorių Juozą Tumą-Vaižgantą, tinka viso pasaulio oratoriams ir oratorėms.
Amžininkų liudijimu, išsiskirianti Vaižganto asmenybė buvo didesnė net už pačią jo kūrybą. Tai lėmė individualus stilius, gyvas būdas, natūralus protas, iškalba, drąsa. O kartu ir asmenybės paprastumas, nuoširdumas.
– Kaip žmogus atranda savo stilių, kur to kelio pradžia?
– Yra toks aforizmas Poetae nascuntur, oratores fiunt (Poetais gimstama, oratoriais tampama). Tai truputį paprieštaraudama pasakysiu, kad kalbėtojais irgi gimstama. Bent mano knygose pristatyti individualaus stiliaus reprezentantai yra žodžio menininkai, literatai – vieni visiems žinomi, kiti net sau to garsiai nepripažįstantys, bet turintys giliai paslėptą Dievo dovaną. Šiems geriausiai sekasi ir rašyti, ir kalbėti savitai ir stilingai.
Pavyzdžiui, be išanalizuotųjų autorių, visada su malonumu skaitau ir cituoju žurnalisto Rimvydo Stankevičiaus tekstus, publikuojamus „Respublikoje“, bet jis juk ir pripažintas poetas. Vadinasi, jeigu žodžio kūrėjo talentas atsinešamas kartu su prigimtimi, o dar jeigu studijomis, lavinimusi ir atkakliu darbu išugdoma aukštos kultūros asmenybė, pasiekiami patys geriausi rezultatai ir stilistikoje.
– Kaip pati vertinate knygą? Ar dar liko ką pasakyti skaitytojui, ar galime tikėtis dar vienos knygos?
– Abi knygas vertino keturi recenzentai – ir mūsų universiteto, ir kitų aukštųjų mokyklų specialistai. Jų vieninga nuomone, knygos reikalingos. Visa kita vertinti palieku maloniems skaitytojams. Jeigu atkreiptumėte dėmesį į abiejų knygų viršelius, tai jose iš nukirstos medžio šakos skleidžiasi lapo pumpuras.
Tas besiskleidžiantis knygos (laikraščio) lapas yra stilistinė priemonė – gyva metafora, nuteikianti optimistiškai: mūsų kasdienių tekstų kūrėjų stilius iš tiesų gerėja, per porą Nepriklausomybės dešimtmečių visiškai išsivadavo iš sovietinės – šaltos, valdiškos, medinės kalbos (prancūzų retoriai vartoja tokį terminą langue de bois).
Taigi gero stiliaus pavyzdžių vis daugėja. Dabar išleidus dvi knygas vienu metu, reikėtų nors kiek įkvėpti gryno oro, bet ir toliau nei ilsėtis, nei tekstų skaityti ar klausytis kaip normalus žmogus nemoku, amžinai su rašikliu rankoje, vis pastebiu kokią retorinę priemonę, randu, užsirašau. Taigi, esu tokia akis fiksuotoja, gyvenu jauname, aktyviame, nenuobodžiame, amžinai besikeičiančiame akademiniame pasaulyje.
Perfrazuotais Kristinos Sabaliauskaitės žodžiais, nuolat laikau pirštą ant mūsų visuomeninio kultūrinio gyvenimo pulso. Jeigu turėsiu sveikatos, o dar jeigu lydės pritarimas ir bus poreikis, rašysiu toliau. Tikrai dar liko ką pasakyti skaitytojams.
