– Ką tik baigėsi papildomas priėmimas į aukštąsias mokyklas. Kokios tendencijos šiemet?
2008 m. universitetuose vien valstybės finansuojamų vietų buvo 16 tūkst. Dabar jų perpus mažiau.
– Kiekvienais metais galima pastebėti naujų tendencijų. Šiemet kas trečias stojantysis buvo baigęs vidurinę mokyklą ankstesniais metais. Abiturientų buvo 2 tūkstančiais mažiau, tačiau stojančiųjų į aukštąsias mokykla skaičius buvo panašus.
Tai rodo, kad didesnė dalis abiturientų nutarė siekti aukštojo mokslo. Kita vertus, ne visi atėjo pasirašyti stojimo sutarčių. Juk nieko nekainuoja prašymo pildymas, sudarytos visos sąlygos keisti pasirinkimus.
2008 m. universitetuose vien valstybės finansuojamų vietų buvo 16 tūkst. Dabar jų perpus mažiau. Įprastai, aukštojo mokslo siekia apie 60 proc. abiturientų. Tuo metu Šveicarijoje ar Suomijoje kur kas dažniau stojantieji renkasi profesines mokyklas.
Jie įgyja profesiją, įvertina visas aplinkybes ir nusprendžia, ar toliau siekti aukštojo mokslo. Panašią tendenciją galime pastebėti ir Lietuvoje.
Stojančiųjų į profesines mokyklas skaičius kasmet didėja. Dalis jų, siekdami aukščiausios kvalifikacijos, vėliau stoja į aukštąsias mokyklas. Stoja asmenys ir vidurines ar profesines mokyklas baigę prieš 10 ar 15 metų, nes jie nori darbo rinkoje jaustis patogiai ir nebūti išstumi aukštesnio išsilavinimo specialistų.
– Daug kalbama apie stojančiųjų pasirinkimą. Dažnai apgailestaujama, kad tikslieji ir technikos mokslai nesulaukia didelio susidomėjimo. Ar situacija pakito?
Technologijos mokslai prieš kelerius metus buvo visiškai duobėje – juos rinkosi maždaug 11 proc. Dabar šis procentas ūgtelėjo iki 14 proc.
– Vieneri metai yra per trumpas laikas dideliems pokyčiams įvykti, tačiau situacija keičiasi. Stojimas į socialinius mokslus, palyginti su pernai, mažėjo 3 proc. ir dabar sudaro apie 40 proc. Jei žvelgsime į situaciją prieš trejus ar ketverius metus, stojančiųjų į socialinius mokslus skaičius artėjo prie 60 proc.
Per trejus metus trauka į biomedicinos mokslus nuo 15 proc. padidėjo iki 23 proc. Technologijos mokslai prieš kelerius metus buvo visiškai duobėje – juos rinkosi maždaug 11 proc. Dabar šis procentas ūgtelėjo iki 14 proc.
Žinoma, norėtųsi, kad norinčiųjų studijuoti technologinius mokslus skaičius būtų didesnis ir daugiau ateitų gerų abiturientų.
– Štai į KTU šiemet įstojo dešimtadaliu daugiau studentų nei pernai. Tai techninio profilio aukštoji mokykla. Ar tai reiškia, kad Lietuvos darbdavių galvos skausmas ieškant gerų specialistų baigsis?
– Lietuvoje yra 20 universitetinių aukštųjų mokyklų ir 23 kolegijos. KTU pavyzdys verčia džiaugtis. Turime du socialinių mokslų fakultetus. Ten trauka apmažėjusi, bet didesnį studentų skaičių surinkome dėka technologijos ir fizinių mokslų studentų.
– Kaip vertinate privalomojo matematikos egzamino įvedimą pretenduojantiems į valstybės finansuojamas vietas aukštosiose mokyklose?
Bendrojo lavinimo mokyklos labai išlepo. Chemiją, fiziką renkasi 7–8 proc. moksleivių, net matematiką renkasi tik apie 40 proc.
– Mes džiaugiamės tokiu sprendimu. Studijuoti žmogui, kurio loginė mąstysena nėra kaip reikiant išvystyta, yra sunku.
Matematinių operacijų prireikia beveik visuose moksluose. Be to, taip išsilygintų stojančiųjų galimybės.
Jeigu moksleivis 10 klasėje mąstė vienaip ir save siejo su socialinio-humanitarinio profilio specialybėmis, pagal galiojusią tvarką jam dvyliktoje klasėje persigalvoti būtų per vėlu. Jis matematikos nesimokė, valstybinių brandos egzaminų pasirinkti negali. Dabar tos galimybės neišnyks.
Bendrojo lavinimo mokyklos labai išlepo. Chemiją, fiziką renkasi vos 7–8 proc. moksleivių, net matematiką renkasi tik apie 40 proc. Nors mes gyvename skaitmeninių technologijų amžiuje, o informacines technologijas renkasi vos 6 proc. moksleivių. Brandos atestatas atiduodamas labai lengva ranka. Tam nereikia laikyti nė vieno valstybinio egzamino.
Aukštosios mokyklos labiau džiaugtųsi, jei privalomas matematikos egzaminas būtų ne stojimo, o brandos sąlyga. Aukštosios mokyklos kelia savo kartelę. Galėtų ją kelti ir vidurinės mokyklos.
– Žvelgiant į šių metų duomenis atrodo, kad vis didesne problema tampa pirmakursių lygis. Ar pasiekėme situaciją, kai galimybė studijuoti priklauso tik nuo pirmakursio tėvų piniginės?
43 aukštosios mokyklos šiemet deklaravo galinčios priimti netoli 80 tūkst. pirmakursių. Sudėjus valstybės finansuojamas ir mokamas vietas priimta vos 27 tūkst. studentų.
– Universitetuose situacija nėra tokia bloga, nors norėtųsi geresnių studentų. Žemesnis stojančiųjų balas yra socialiniuose ir technologijos moksluose, kur konkurencija yra mažesnė.
Kolegijų sektoriuje vaizdas kur kas liūdnesnis. Daug kur tik kas trečias ar kas ketvirtas studentas gali pasigirti egzaminus išlaikęs 50 balų ar daugiau. Tai yra signalas, kad pasirengimo lygis tų, kurie stoja į universitetus, ir tų, kurie stoja į kolegijas, gerokai skiriasi.
Aukštųjų mokyklų tinklas yra labai išplėtotas. 43 aukštosios mokyklos šiemet deklaravo galinčios priimti netoli 80 tūkst. pirmakursių. Sudėjus valstybės finansuojamas ir mokamas vietas priimta vos 27 tūkst. studentų. Tai yra atsakymas. Aukštosios mokyklos galvoja apie išgyvenimą arba geresnį gyvenimą ir jau šiandien renkasi visas turimas priemones.
– Ar tai reiškia, kad pačioms aukštosioms mokykloms nerūpi, ką priimti?
Mokamose vietose skrupulų nėra ir čia labai daug priimta studentų, kurie nėra laikę nė vieno valstybinio brandos egzamino.
– Save gerbiančios mokyklos randa reguliavimo būdų. Šiemet, deja, tik trys aukštosios mokyklos – Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno technologijos universitetai – nusistatė minimalią priėmimo kartelę, o net jei tai ir nedaroma, situacija reguliuojama per bendrus priimamų studentų skaičius į atskiras programas.
Puikiai suprantate, kad stojant į mediciną ar odontologiją priėmimas sureguliuojamas net ne per balus, bet per bendrą konkursą. Stojančiųjų kiekis toks, kad ten žemesnių nei 8 balų nėra. Tuo pat metu kiekviena aukštoji mokykla turi mažiau paklausių programų, todėl minimalų balą reiktų turėti.
Kolegijų sektoriuje lieka valstybės finansuojamų vietų, į kurias nepakviečiama pakankamai stojančiųjų. Jos lieka laisvos ir ten jau mokyklų sąžinės reikalas, kuo tos vietos užpildomos.
Turime pavyzdžių, kai priimama su 1 konkursiniu balu ar net mažiau.
Tokiems studentams valstybės paramos skyrimas iš tiesų kelia rimtų abejonių. Mokamose vietose skrupulų nėra ir čia labai daug priimta studentų, kurie nėra laikę nė vieno valstybinio brandos egzamino.
– Daug kalbėta apie aukštųjų mokyklų jungimą. Gal tai išspręstų šias problemas?
Dabar tikimasi, kad viskas nusistovės savaime – silpnos išnyks, didesnės susitars tarpusavyje. Bet kokiose kautynėse nusilpsta ir stipriausias.
– Mūsų aukštosios mokyklos turėtų konkuruoti tarptautinėje erdvėje, o ne vien tarpusavyje. Daugelis jų per smulkios, kad tarptautinėje erdvėje būtų pastebimos. Tai ne pirmojo tūkstantuko žaidėjai.
Kaune diskusija tęsiasi. Matosi, kad ji nebus greita, bet per keletą metų susitarimai turėtų būti pasiekti.
Reiktų labai apgailestauti, kad neatsitiko taip kaip Estijoje, kur jau prieš 20 metų pasiūlius tarptautiniams ekspertams ta schema buvo įgyvendinta. Besikeičiant politinėms valdžioms niekas nekvestionuoja aukštojo mokslo sistemos. Pas mus prieš kiekvienus Seimo rinkimus sakoma, kad viskas buvo blogai, reikia keisti ir bus geriau. Nieko nespėjama ir vėl dainuojama ta pati dainelė.
Iš tiesų aukštojo mokslo sistemai reikia ir valstybės įsikišimo. Dabar tikimasi, kad viskas nusistovės savaime – silpnos išnyks, didesnės susitars tarpusavyje. Bet kokiose kautynėse nusilpsta ir stipriausias.
– Ar tokiais principais veikiančios aukštosios mokyklos nedevalvuoja savo diplomų? Dabar dažnai minimas teisininkų rengimo pavyzdys.
Per pastaruosius dešimt metų teisininkų rengimas išaugo daugiau nei dešimt kartų.
– Per pastaruosius dešimt metų teisininkų rengimas išaugo daugiau nei dešimt kartų. Tikrai gerų, net jei pažiūrėti į stojančiųjų balus, nėra tiek daug. Atranka į valstybės finansuojamas vietas savo padaro, bet tada yra plačios galimybės stoti į mokamas vietas. Daugelyje paklausių sričių taip ir atsitinka.
Negali nieko blogo atsitikti medicinoje, odontologijoje, farmacijoje, nes ten tikrai ribojamas vietų skaičius ir nėra žaidžiama mokančiais studentais, bet kitose kryptyse ribojimų nėra. Čia privalo būti valstybės politika, bet dažnai girdime, kad yra ir aukštųjų mokyklų autonomija.
Konstitucinis Teismas yra paaiškinęs, kad dėl mokamų vietų sprendimus priima tik pačios aukštosios mokyklos. Valstybė gali reguliuoti tik valstybės finansuojamas vietas. Tai nėra gerai. Kur kas geriau būtų aukštosioms mokykloms pasiekti kolegialų susitarimą ir nusistatyti bendrus reikalavimus.
Galėtų susitarti bent jau tos aukštosios mokyklos, kurių steigėja yra valstybė. Su privačiomis aukštosiomis mokyklomis yra daug problemų. Tiek išvystytos privačios aukštojo mokslo sistemos reiktų gerai paieškoti Vakarų valstybėse. Nekalbu apie JAV, ten sistema yra visai kita.
– Ar Lietuvos aukštojo mokslo sistema netapo per daug komercializuota?
– Sakyčiau, savo piliečių skirstymas į mokančius už studijas ir nemokančius yra prastas reiškinys. Matant, kad demografinė situacija mažina abiturientų skaičių, valstybei reiktų pridėti ne tiek jau daug pinigų, kad visos vietos studentams būtų nemokamos. Taip padarė Estija.
Žaviuosi, kad jie buvo ryžtingi, ir dabar Estijoje mokamos vietos yra tik tais atvejais, kai studijuojama ne nacionaline kalba.
